Prieš pusantrų metų Kaune viešėjo garsus prancūzų meno teoretikas ir kuratorius Nicolas Bourriaud (Nikolia Burijo), tuo metu kuravęs Kauno centriniame pašte suinstaliuotą 10-osios Kauno bienalės parodą „GIJOS: Fantasmagorija apie atstumą“. Artėjant 11-ajai Kauno bienalei 2017-ųjų rudenį, supažindiname su filosofo Kristupo Saboliaus ir meno teoretiko pokalbio ištraukomis: mąstytojai samprotauja apie gero meno kriterijus, apie tai, jog yra normalu mokytis suprasti šiuolaikinį meną taip, lyg mokytumės suprasti sporto varžybų taisykles, kalbasi apie filosofijos ir psichoanalizės santykį su meno praktika ir teorija bei modernumo, post-modernumo ir altermodernumo sąvokas.

Kristupas Sabolius: Mano studentai dažnai užduoda klausimą, į kurį neturiu atsakymo – kokie būtų gero meno kriterijai? Be abejo, yra daug įdomių menininkų, pasitelkiančių įvairiausias praktikas. Tačiau esama ir tokių, kurie tiesiog užčiuopia dabarties tendencijas ir kuria tai, kas madinga. Kartais atrodo, kad pakanka užmegzti gerus santykius su kuratoriumi, tapti jo draugu ir galų gale pasinaudoti savotiška nepotizmo forma. Juk amatas šiuo metu nebeteko reikšmės. Svarbiausia – idėjos ir įsitraukimas į santykius, kaip jūs ir teigiate savo knygoje „Reliacinė estetika“. Ar manote, kad tokiame sudėtingame kontekste vis dar esama kriterijų, kaip įvertinti gerą meną? Ar pats tokius kriterijus taikote?

Nicolas Bourriaud: Turite galvoje – atmetus asmenines pažintis?

K. S.: Būtent.

N. B.: Asmeninės pažintys su menininkais nesukelia jokių problemų. Dar septintajame dešimtmetyje Haraldas Szeemannas sakydavo, kad jo parodose trečdalį sudaro draugai, trečdalį – perspektyvūs menininkai ir trečdalį – pripažinti menininkai. Tas „draugų trečdalis“ buvo tokie žmonės kaip Josephas Beuysas, Donaldas Juddas ir t. t. Norėčiau ir aš kiekvienai savo parodai susirasti tokių gerų draugų.

Gilindamasis į kūrėjo darbus, nesunkiai gali užmegzti bičiulystę. Bet tai nereiškia, kad kviečiu vien draugus. Kartais draugas gali būti parodos dalimi. Kaip Pierre’as Huyghe’as (Pjeras Hjūygas), su kuriuo bičiuliaujamės apie dvidešimt metų. Mano akimis, jis visai geras menininkas.

Kalbant rimčiau – pirmiausia reikėtų pradėti nuo universalaus kriterijaus. Taigi, darbo kokybės be jokio kuratorystės konteksto. Tuomet atskiriems projektams būtina pasitelkti specifinius kriterijus, kurie nuolat keičiasi priklausomai nuo to, kas yra daroma.

Paprastai tariant, meno kūrinys yra tam tikra emisija. Jis paskleidžia signalą. Leonardas da Vinčis, tapydamas Moną Lizą, skleidžia signalą. Šis signalas toks įvairialypis ir įkrautas energija, kad pergyveno amžius. Pačioje pradžioje pagaminamas energijos kiekis suteikia meno kūriniui galimybę išlikti.

Galiu be paliovos kalbėti apie Vermeerį, Rembrandtą, Mondrianą, Piero della Francesca’ą ir t. t. Tai energija, kuri išlieka laiko tėkmėje. Tuomet kriterijus būtų toks – energija, kurią jauti vos išvydęs meno kūrinį.

Intuicija, kad kūrinys yra toks daugialypis, jog išsilaikys metų eigoje – mano esminis kriterijus. Būtent tai ir vadinama grožiu, jeigu norite suteikti šiam dalykui vardą. Tačiau grožis nėra kas nors vizualaus. Dažnai meno kūrinyje grožis pranoksta bet kokį vaizdą.

K. S.: Gilles’as Deleuze’as (Žilis Deliozas) yra pasakęs, kad meno kūrinys neturi nieko bendra su komunikacija, tai yra pasipriešinimo aktas. Kaip jūs regite šią temą? Kokiu mastu meno kūrinys turi būti politiškas?

N. B.: Pirmiausia, nežinau nė vieno meno kūrinio, kuris nebūtų politiškas. Jis visada išreiškia tam tikrą autoriaus, gyvenančio mieste – polyje (taip vadinti pirmieji miestai-valstybės Senovės Graikijoje), visuomenėje – poziciją. Savo esme kiekvienas meno kūrinys yra politinis aktas, nes jį kuriant pasitelkiami tam tikri įrankiai, atskleidžiamos vertybės leidžia užimti tam tikrą poziciją. Kokius naudojate vaizdinius, koks jūsų vizualinės scenos tikslas – visa tai yra politiška, nuo šito neįmanoma pabėgti.

Tačiau perduoti vadinamąją politinę žinią yra kur kas sudėtingiau. Tuomet patenkame į komunikacijos plotmę. Nemanau, kad šis būdas geriausiai susieja politiką ir meną. Jeigu visi meno kūriniai yra politiški, komunikacijos atveju dauguma jų tampa reakcingi. Į tai irgi reikia atsižvelgti.

Menas yra intervencija. Jūs citavote Deleuze’ą, kuris kalba apie pasipriešinimą. Aš verčiau rinkčiausi intervencijos terminą. Tai daugybė būdų ir įvairių formų, leidžiančių įsiskverbti į tikrovės plotmę. Tuomet galima atsižvelgti ir į tai, ką sako Alainas Badiou (Alenas Badju): filosofija keičia pasaulį, nes transformuoja save. Tai, ką jūs atliekate filosofijos plotmėje, keičia pasaulį. Tas pats galioja ir menui. Aiškindamiesi, kas yra menas, pakeičiame pasaulį netiesiogiai. Tai – kitokia galimybė.

Linkstu manyti, kad aukščiausias politinis meno uždavinys – išlaikyti mus visus budrumo būsenoje, t. y. tokioje situacijoje, kai dar tikime, kad įmanoma ką nors pakeisti. Kada menu išreiškiama kritika vis dar išlieka efektyvi? Tik tuomet, kai jis atskleidžia, jog tai, ką regime visuomenėje, tėra tik viena iš daugybės galimybių. Mūsų padėtis nėra galutinė, ją galima transformuoti. Tai, kas atrodo akivaizdu, nėra akivaizdu. Galime veikti tikrovę.

Menas pasižymi šiuo pajėgumu, leidžiančiu mums išlaikyti tokį pasaulio supratimo lygmenį. Jis palaiko gyvybę idėjos, kad pasaulį galima pakeisti.

K. S.: Pakalbėkime apie nesaugumo (precariousness) idėją, kurią jūs išplėtojote viename iš savo veikalų „The Radicant“. Kodėl menininkai ir meno kūriniai reikalauja šio nesaugumo, rizikos elemento? Ar galima tai laikyti vienu iš kriterijų, grįžtant prie ankstesnio klausimo, įvertinant gerą meną?

N. B.: Tikrai taip! Nesaugumas yra susijęs su ne-komforto būsena.

Turėtume kritiškai įvertinti kiekvieną realybėje iškilusią idėją bei visas įmanomas jos formas, kurias suvokiame kaip stabilias ar amžinai išliekančias. Tai atliepia Slavojaus Žižeko mintį. Jis teigia, kad lengviau yra įsivaizduoti pasaulio, o ne kapitalizmo pabaigą. Manau, tai puikiai iliustruoja, apie ką aš kalbu. Kartais mes tiesiog nematome to, kas iš tikrųjų yra. Menas yra būtent ta vieta ir erdvė, kurioje galime išvysti ir patirti daug skirtingų tikrovės alternatyvų.