Paskutiniaisiais dešimtmečiais aprėpties klausimas tapo viena aktualiausių šiuolaikinio mąstymo problemų. Žmogiškoji patirtis, regis, nublanko prieš begalybę mūsų dabartį formuojančių procesų – ekologinių, žemiškų, laikinų. Tiek filosofija, tiek menas susiduria su šia disproporcija, mėgindami apmąstyti tikrovę, peržengdami paveldėtas racionalizmo ir modernybės kategorijas. Taigi aprėpties problema tampa nebe dydžio ar proporcijos klausimu, o ontologiniu iššūkiu: kaip suvokti pasaulį, kuriame žmogus nebėra centrinė figūra, o tik taškelis visiškai jį užgožiančiame sąryšių tinkle?

Filosofas Timothy’is Mortonas, pasitelkdamas hiperobjekto sąvoką, pateikia vieną įtakingiausių šio pokyčio analizių. Hiperobjektai – klimato kaita, radiacija, mikroplastiko sankaupa ar pasaulinė ekonomika – tokie milžiniški savo apimtimi ir trukme, kad nustelbia bet kokį bandymą juos reprezentuoti. Negalima pamatyti jų visumos, bet jie pasireiškia kiekvienoje mūsų kasdieninio gyvenimo srityje. Čia kalbama apie klampią realybę, kurios mastas pranoksta ne tik žmogišką patyrimą, bet ir įprastus istorinius naratyvus. Tai ir yra didžiausias paradoksas: mus labiausiai veikia tai, ką sunkiausia suvokti. Mortono filosofija atskleidžia bendrabūvio ontologiją – mes gyvename pasinėrę į reiškinius, kurių nei kontroliuojame, nei iki galo suprantame, tačiau taip pat esame neatskiriama jų dalis.

Björk koncertas festivalyje „All Points East“, Londono Viktorijos parke (JK), 2018 m. gegužės 27 d. PH nuotrauka, publikuojama pagal CC BY 2.0 licenciją

Ši masto krizė apima ne tik aplinką, bet ir pažinimo bei estetikos sritis. Daugelis šiuolaikinių mąstytojų (pavyzdžiui, Bruno Latouras ar Donna J. Haraway) pritaria Mortonui, iš esmės kritikuodami antropocentrizmą ir reprezentacinį modernybės modelį. Aprėptis jau nebėra rėmas, pro kurį žvelgiame į pasaulį, bet dinamiškas reiškinys, kuriam priklausome patys. Turime apmąstyti žmogiškąją egzistenciją kaip tarpusavio priklausomybių tinklą, peržengiantį bet kokį gamtos ir kultūros dualizmą. Pasaulis nebėra tyrinėjimo objektas, į kurį žvelgiame iš šalies, mes patys esame dalis to, kuo kvėpuojame, ką liečiame ir keičiame. Tačiau šis įsitraukimas nėra pasirenkamas, nusprendžiamas ar pavėluotas sąmonės sprendimas; tai pradinė viso, kas gyva, situacija. Gamta nustoja būti išorine apmąstymų sfera ir tampa intymia, beveik vidine struktūra, kuri mus kuria ir nuolat keičia.

Šis Mortono konceptualiai suformuluotas jautrumas randa konkretų, estetinį ir paveikų atitikmenį tokių menininkų kaip Björk kūryboje. Muzikos atlikėja nei vaizduoja, nei aptaria gamtą kaip konceptą, o labiau leidžia jai suskambėti, suvibruoti akustiniame balso ir kūno audinyje. Ji perteikia tai, ką galėtume pavadinti posthumanistiniu jautrumu, kai kūnas, technologija ir gamta surišama poetiniu, eksperimentiniu būdu. Jos albumuose „Biophilia“ (2011) ar „Utopia“ (2017) gamta pasirodo ne kaip peizažas, bet kaip virpesių laukas, kuriame organizmai, algoritmai ir atmosfera susijungia į vieną raiškos plotmę. Šiuo atveju technologija veikia ne kaip priemonė, atskirianti žmogų nuo gamtos, o kaip vien\as būdų, kad gyvybė plistų, lietųsi ir iš naujo atsiskleistų. Skaitmeninis pasaulis nepanaikina organiškojo, o jį pratęsia. Taigi Björk muzika nesipriešina gamtai; veikiau atskleidžia, kad pati gamta jau persmelkta technikos – gyvastį veikia ritmai, impulsai, sąsajos ir įvairios mediacijos, kurios toli gražu nėra „grynos“ ar „primityvios“.

2010 m. Björk nusprendė sukurti programėlę, papildančią albumą „Biophilia“. Kartu su skaitmeniniu menininku Maxu Weiseliu ji sukūrė unikalų instrumentą, kuris ne tik grojo pasirinktą dainą, bet ir leido kurti muziką. Maxo Weiselio programos ekrano kopija, publikuojama pagal CC BY-SA 4.0 licenciją

Žmogiškasis pažinimas pasiekė realybę, kuri nėra tiesiog abstrakti ir apskaičiuojama, bet fenomenologiškai turtinga ir kelianti nerimą. Menas, atspindintis aplinką, susiduria su intymumu ir keistumu, su jos iškreiptumu, paslaptingumu. Kaip tvirtina pati atlikėja: „Dainavimas yra tarsi deguonies šventė“. Björk savo kūryboje gilinasi į kosmogonines egzistencijos ribas. Jos albumas ir vėlesnis tarpdisciplininis projektas „Biophilia“ skatina pažinti gamtą ir muziką kaip tarpusavyje susijusias realijas.

Grįžtant prie Mortono (kurio turiningas susirašinėjimas su Björk 2015 m. eksponuotas parodoje Niujorko MoMA muziejuje) hiperobjekto sąvokos, galime suprasti, kaip ši estetika veikia emociniu lygmeniu. Hiperobjektas išsiplečia erdvėje ir laike taip, kad jo neaprėpsi. Tačiau jis veikia kiekvieną egzistencijos judesį; tai pati atmosfera, kurioje kvėpuojame. Björk muzika kuria panašią patirtį – intymumas išsiplečia iki beveik kosminių matmenų, kai maža detalė – įkvėpimas, balso vibravimas, pulsas – atveria gelmę, pranokstančią individą, bet kartu jį ir persmelkiančią. Tai, kas Mortonui yra ontologinė susipynusios begalybės teorija, Björk muzikoje tampa ypatingo jautrumo estetine patirtimi, kai savastis atsiskleidžia ne kaip centras, o kaip virpantis mazgas didesniame tinkle.

Olafuro Eliassono „Your Uncertain Shadow“ – šviesos instaliacija, eksponuota parodoje „Baroque Baroque“ Belvedere muziejaus. Žiemos rūmuose, Vienoje (2015–2016). Pierre’o Selimo nuotrauka, publikuojama pagal CC BY-SA 2.0 licenciją

Toks mąstymas apie kūno ir pasaulio susiliejimą, regis, tiesiogiai nurodo į prancūzų filosofo Maurice’o Merleau-Ponty fenomenologiją – jam suvokimas nėra proto veikla, o būdas būti atviram, veikiamam ir įtrauktam. Pasak jo, mes nematome pasaulio nei iš optinės, nei iš idealios, nei iš abejingos perspektyvos; jis mus mato tiek pat, kiek mes jį. Filosofo vartojama „audinio“ (la chair) sąvoka tiksliai įvardija bendrą substanciją, kurioje subjektas ir objektas – tai, kas jaučia ir tai, kas juntama – susiduria. Audinys nėra vien fizinis kūnas, tai gyvybingos tekstūros sfera, kurioje pasaulis mus veikia. Suvokimas visada yra grįžtamas: ranka, kuri liečia, yra liečiama, balsas, kuris skamba, savo ruožtu virpa jį priimančioje aplinkoje. Galime teigti, kad fenomenologijoje patirtis yra tai, kas vyksta – buvimas, kuris pertvarko suvokimą. Pagal Merleau-Ponty, įvykis yra tas momentas, kai pradedame sąmoningai patys save suvokti kaip gyvą veiksmą, suprasdami savo atvirumą ir pažeidžiamumą. Pasaulis nėra sukonstruotas iš anksto, jis susikuria ir išsisklaido juslinės struktūros tinkle. Įvykis tiksliai įvardija tą akimirką, kai realybė atsiskleidžia ne kaip fiksuotas objektas, o kaip vykstantis procesas, kaip bendras kūno ir to, kas jį veikia, tapsmas. Šis reiškinys visada yra vienetinis, nepakartojamas, nes priklauso nuo to, kaip kūnas atsiduria tame juslinės sąveikos taške.

Olafuro Eliassono saulės simuliakras instaliacijoje „The Weather Project“, Tate Modern, Londonas, 2007. Wonderferret nuotrauka, publikuojama pagal CC BY 2.0 licenciją

Šiuo požiūriu estetinė patirtis negali būti vien pateikto kūrinio apmąstymas, bet veikiau prasminė suvokėjo ir to, kas suvokiama, bendrystė. Kūrinys nėra tiesiog „ten“ – jis įvyksta susitikus. O šis susitikimas nėra nei neutralus, nei skaidrus: jis kūniškas, kontekstinis, apimantis ritmą, kvėpavimą, judėjimą, įtampą, atvirumą neapibrėžtumui. Taigi, įvykis yra savotiška „tarpinė“ virpesių zona, kurioje transformuojasi ir pasaulis, ir kūnas. Toks juslinio supratimo būdas įgyja lemiamą reikšmę suvokiant šiuolaikinį meną. Anksčiau žiūrovas buvo traktuojamas kaip subjektas, stebintis iš saugaus atstumo – tarsi prieš jį atsiskleistų ramus, stabilus, uždaras objektas. Šiuolaikinis menas šią poziciją paneigia. Kūrinys nebėra eksponuojamas tam, kad į jį žiūrėtume, bet kad jį aktyvuotume. Jis nustoja būti objektu ir tampa potyriu. Kaip žinome, įvairiose šiuolaikinėse praktikose žiūrovas raginamas ne iššifruoti pranešimą, bet įsilieti į kūrinio kismą, leisti sau būti paveiktam, tapti kūrinio sukurtos situacijos dalimi. Mąslus pasyvumas užleidžia vietą atvirumui, hermeneutiniam neapibrėžtumui, jautrumui, pažeidžiamumui, kurį lemia būtinybė ne tik suprasti kūrinį, bet ir į jį įsilieti. Tokiu būdu tai, kas fenomenologijoje buvo ontologinė suvokimo struktūra – mintis, kad pasaulis gimsta susitikime, – tampa aiškiu meninio veiksmo branduoliu. Šiuolaikinis menas reikalauja žiūrovo, gebančio ištverti neapibrėžtumą. Jis nesiekia patvirtinti to, kas jau žinoma, bet kviečia atsiverti tam, kas dar neturi vardo. Kūrinys nesiūlo baigtinių prasmių, bet kuria nematomą suvokimo erdvę, kurioje subjektas gali patirti savo transformaciją. Šia prasme žiūrovas nustoja būti išoriniu stebėtoju ir tampa patirties dalimi ne todėl, kad sukuria materialų kūrinį, bet todėl, kad kūrinys egzistuoja tik tuomet, kai jis atsiskleidžia ir leidžiasi būti patirtas, kai atsiranda suvokimas ir įtampa.

Ólafuro Elíassono instaliacija „The Weather Project“ Tate Modern Turbinų salėje (Turbine Hall), Londone, 2007. Bjoss nuotrauka, publikuojama pagal CC BY-SA 3.0 licenciją

Jei Merleau-Ponty paneigia idėją apie atskirą subjektą, stebintį išorinį pasaulį, Mortonas ją radikaliai išplėtoja, teigdamas, kad priešais mus apskritai nėra jokio „pasaulio“, o tik susipynę ekologinės sandaros tinklai. Merleau-Ponty audinys Mortono filosofijoje virsta planetine tarpusavio priklausomybe; suvokiantis kūnas tampa kūnu-aplinka, kūnu-atmosfera, kūnu-hiperobjektu. Fenomenologinis tęstinumas perauga į ekologinį tęstinumą. Ir būtent Björk kūryboje ši tąsa tampa girdima ir įkūnyta. Čia balsas nėra tik individuali savybė, jis tampa skvarbia tikrove, apsikeitimo jėgomis sfera. Jos kompozicijose vokalas virsta choru, vėju, kolektyviniu kvėpavimu, bendra organizmo, instrumento ir technologijų vibracija. Taip iškyla ne šaltas, futuristinis, bet emociškai įtaigus posthumanizmas, kuris ne paneigia subjektyvumą, o jį praplečia. Pastarasis nustoja būti tvirtu, autonomišku branduoliu ir tampa atgarsio sfera.

Kitas islandų menininkas Olafuras Eliassonas – su Mortonu bendradarbiavęs ir įkvėpęs jo apmąstymus – siūlo suvokimo laboratoriją, kurioje taip pat susilieja šie pamatiniai principai. Šviesa, spalva, judesys, temperatūra ir atmosfera tampa priemonėmis, kuriomis menininkas paverčia suvokimą kūniška, ekologine patirtimi, o žiūrovą – paties reiškinio dalimi. Kiekviena instaliacija virsta ribų tarp subjekto ir pasaulio, matomo ir nematomo, žmogaus ir jį pranokstančių jėgų tyrinėjimu. Jo kūrybą galima skaityti kaip fenomenologinės minties estetinį vertimą, kuriame suvokimas nustoja būti pasyvus aktas ir tampa sąsaja su visa būtimi. Jei įsisąmoninimas – tai ne paprastas juslinių duomenų registravimas, o būdas, kuriuo žmogus atsiveria pasauliui, tuomet kūnas nėra tik objektas tarp kitų objektų, bet vieta, kurioje reiškiasi pasaulis. Matymas, lytėjimas, judesys yra sąveikos aktai, subjekto ir suvokiamo objekto susaistymas. Eliassonas šią filosofinę nuojautą meistriškai išverčia į meno kalbą. Tokiuose kūriniuose kaip „Your Uncertain Shadow“ (2010) lankytojas regi, kaip ant sienos, apšviestos pirminių spalvų šviesomis, daugėja jo paties silueto atvaizdų. Kiekvienas kūno judesys sukuria naujus šešėlius. Jie susikerta ir persidengia, atskleisdami, kad suvokimo tapatybė nėra pastovi ar vienalytė, bet veikiau – dinamiškas ryšių tinklas. Šios instaliacijos skirtos ne žiūrėjimui – jose gyvenama. Tokie kūriniai demonstruoja, kad suvokimas visada vyksta dalyvaujant. Menininkas paverčia žiūrovą „įsitraukusiu suvokėju“, kūnu, kuris judėdamas keičia erdvę ir kartu pats yra jos keičiamas. Kūrinys neegzistuoja be šios sąveikos, be buvimo, aktyvuojančio šviesos ir atmosferos materijas. Tokia praktika gali būti suprantama kaip vizualinė fenomenologija – juslinės pratybos, atskleidžiančios, kad pasaulis nėra „už“ mūsų – jis susikuria mums stengiantis jį sąmoningai patirti.

Olafuro Eliassono instaliacija „Ice Watch“ prie Tate Modern įėjimo Londone (2018) – iš Grenlandijos atgabenti ledo luitai © Erico Flamanto nuotrauka | Dreamstime.com

Kitas šio menininko darbas „The Weather Project“, 2003 m. pristatytas Tate Modern muziejuje Londone, įkūnija aptartas filosofines prielaidas. Dirbtinė saulė, sudaryta iš šimtų vienspalvių lempų ir apsupta auksine migla sukuria muziejuje sapnišką atmosferą. Lankytojai guli ant grindų ir stebi apverstą savo atspindį veidrodinėse lubose, tarsi pasaulis dvigubėtų bendroje iliuzijoje. Remdamiesi Merleau-Ponty, suprantame, kad šviesa čia nustoja būti objektu ir tampa terpe: šis reiškinys persmelkia kūną, o suvokimas tampa jusliškai intensyvesnis ir primena, kad pasaulis mums atsiveria patiriant jį kūniškai. Tai, kas atrodo kaip gamtos išaukštinimas, iš tiesų yra simuliakro apmąstymas. Aplinka, paversta eksponatu, atskleidžia savo techninį, suprojektuotą ir kontroliuojamą pobūdį. Remiantis Mortono požiūriu, šį kūrinį galima laikyti esminio hiperobjektų paradokso įkūnijimu: tai milžiniškos nematomos jėgos, kurias suvokiame tik pasitelkę žmogaus sukurtus mechanizmus. Eliassono saulė yra ir didinga, ir dirbtinė, ir pažįstama, ir svetima mūsų dvilypio santykio su planeta miniatiūra. Žiūrovas tampa antropoceno inscenizacijos liudininku – technikos valdoma saulė nušviečia jau įsisavintos gamtos bedugnę gelmę.

Panašios mintys plėtojamos ir darbe „Ice Watch“ (2014), kuriame menininkas pristato nuo Grenlandijos ledyno atskilusius didelius ledo luitus, lėtai tirpstančius Europos aikštėse. Taip geologinis laiko intervalas tampa tiesiogine patirtimi. Kūnas atpažįsta laiko tėkmę iš vandens lašėjimo, nykstančio ledo kvapo. Tolima ir artima tikrovės susiduria. Kūrinys verčia mus susimąstyti apie suvokimo etinį aspektą: žiūrėti į ledą ir jį liesti reiškia kartu suprasti klimato katastrofą. Taip Eliassonas suranda fenomenologijos ir ekologijos jungtį. Šiose instaliacijose estetika atsiskleidžia kaip pažinimo forma, padedanti atkurti ir sustiprinti žmogaus jautrumą planetos medžiaginiam audiniui ir jos nenuspėjamai raidai.

Olafuro Eliassono instaliacija „Yellow Fog“, Am Hof aikštėje Vienoje, Austrijoje (2016). Nicko Shulo nuotrauka, publikuojama pagal CC BY-SA 4.0 licenciją

Būtent čia galima įžvelgti gilų ir nuoseklų ryšį tarp Björk ir Olafuro Eliassono darbų. Ne tik todėl, kad abu menininkus sieja Islandijos kultūrinis kontekstas, geografinė erdvė, kuri savaime veikia kaip estetinė ir ontologinė matrica, bet ir todėl, kad jie abu apmąsto jautrumą kaip santykį, kaip gyvą audinį, kuriame susipina kūnas, aplinka ir suvokimas. Šis panašumas nėra atsitiktinis, jis struktūrinis. Tai, kas Björk kūryboje virsta įkūnyta garsine vibracija, Eliassono darbuose tampa atmosferiniu ir erdviniu fenomenu. Pasitelkdami skirtingas menines kalbas abu eksponuoja pasaulio patyrimą ir siūlo iš naujo atrasti suvokimo žavesį. Svarbu yra gyventi pasaulyje, o ne jį valdyti, pripažinti jį kaip santykių tinklą, kuris peržengia žmogaus sąmonę. Žiūrovas / klausytojas tampa tarpininku. Nėra kūrinio be kūno, be dėmesio, be kvėpavimo. Tai ta pati fenomenologinė logika, kurią Merleau-Ponty plėtoja teigdamas, jog suvokimas nėra subjekto susidūrimas su objektu, bet chiazmas – veidrodinis principas. Prie šio fenomenologinio tęstinumo prisideda ir ekologinis aspektas. Tiek Björk, tiek Eliassonas atsisako „romantiškos“ gamtos sampratos ir, nors to tiesiogiai neįvardija, priartėja prie Mortono tamsiosios ekologijos – supratimo, kad gamta nėra vien išorinis pasaulis, bet tinklas, į kurį mes jau esame pakliuvę, kur gamtos, technikos ir žmogaus veiksniai susipina be aiškių hierarchijų. Gamta ir aplinka, anksčiau buvusi tik kaip fonas, dabar tampa ontologiniu protagonistu – bandymu tai, kas neišmatuojama, paversti juntama patirtimi. Albume „Biophilia“ Björk nedainuoja apie gamtą, ji dainuoja iš jos. Savo meno instaliacijose Eliassonas kuria atmosferines patirtis – jos neprimena kraštovaizdžio, bet yra pats kraštovaizdis, kurio neatsiejama dalimi tampa ir žiūrovas. Abiejų menininkų darbuose išardoma organiško ir dirbtinio aspektų priešprieša. Technologija neatrodo kaip nevisaverčio kūno protezas, bet kaip jo juslinių gebėjimų tąsa. Björk integruoja skaitmeninius instrumentus, fiksuojančius kvėpavimą ir pulsą; Eliassonas naudoja variklius, veidrodžius, halogenines lempas, dirbtinę miglą ir oro cirkuliacijos sistemas tam, kad sukurtų situacijas, kurios egzistuoja tik tam tikroje patirtyje. Abu dirba įtraukios estetikos srityje, kur buvimas yra plėtra, sklaida ir atgarsis.

Neabejotinai, šiuolaikinis menas ir filosofija turi bendrą įsitikinimą, kad nėra autonomiško subjekto, susiduriančio su išoriniu pasauliu, bet yra struktūros, tinklai, ryšiai, mainų sritys. Kūrinys yra erdvė, kurioje atsiskleidžia tai, ką filosofija laiko savaime suprantamu dalyku: pasaulis vibruoja mūsų suvokime. Matyti, girdėti, kvėpuoti, liesti, dainuoti – tai būdai būti pasaulyje.

Tokia patirtis toli gražu nėra tik duomenys, o intymiausia ir radikaliausia gyvybės sąlyga. Ten, kur fenomenologija pasaulio audinį daro regimą, o tamsioji ekologija parodo jo globalią apimtį, šių menininkų kūriniai leidžia tai pajusti. Būtent tokiame patyrime filosofija atranda mąstymo apie estetiką tęstinumą, o menas atskleidžia gilią tiesą. Kūriniai, žvelgiant iš šios perspektyvos, nebesikreipia į žiūrovą kaip į suverenią sąmonę, bet grąžina jį pasauliui jo pirminėje būsenoje: kaip visada atvirų, pralaidžių, įvykiams jautrių santykių mazgą, kitaip tariant – kaip išplėstinį fenomeną.

Iš ispanų kalbos vertė Gerda Pilipaitytė