(Esė fragmentai)

<…>

Vasaros galas. Saulė šviečia vis rečiau ir blandžiau. Sykiu su blykštančia šviesa traukiasi ir mano sielos erdvė. Ankštumo ir neišvengiamos pabaigos pojūtis. Kaip šuns, palaksčiusio laisvėje, atlikusio savo reikalus, žinančio, kad turės grįžti į voljerą, kad vėl bus neapibrėžtam laikui uždarytas. Nerašiau gal du, gal dar daugiau mėnesių. Vasarą, ypač per karščius, raidės ir žodžiai slepiasi. Ir visai jų nepasigedau. Dabar jie vėl ima lįsti iš visokių pakampių, kaip įmitę vorai rudenį, betykantys patekti į svetimus namus. Ir vėl rezga ten savo voratinklius, gaudo vargšes paikas minteles, su grobuoniška energija ir egzekucininkų pasimėgavimu vynioja jas bespurdančias į savo lipnias gijas, konservuodami būsimai grafomanijos puotai.

<…> Kartais skaitydamas save pagaunu esant kitur, o ne teksto eilutės pasaulyje. Mano žvilgsnis, slenkantis raidžių paviršiumi, ir mano mintys, slampinėjančios smegenų vingiais, nejučia išsiskiria. Taip nutinka ne tik skaitant: mano kūnas fizinėje erdvėje ir mano siela metafiziniuose toliuose nežino, ne(at)pažįsta vienas kito. Gal ir nenori pažinti, gal net kartais vienas kito nemėgsta. O kur tada Aš? Jeigu galiu šią atskirtį, vienas kito ignoravimą pastebėti, tai „aš“ dar esu kažkas kito, nepriklausančio nei kūnui, nei sielai. Sąmonė? Niekas nesupranta, kas tai, nors kalba apie ją, lyg žinotų. Mintis mane atskiria nuo pasaulio, padalina ir sudvejina, ji virsta riba tarp mano vidaus ir išorės. O jeigu nieko negalvoju, gal tuomet tampu grynąja sąmone? Tuomet aš ir pasaulis esame viena, tuomet esu dalelytė visatos arba dieviškos sąmonės, tuomet nesiskiriu nuo absoliuto? <…> „Niekas nepagalvojo, kad su manimi visada yra kitas, kuris galų gale esu aš“ (Pessoa, p. 389). Kažin, ar tai turėjo galvoje rašytojas, bet pojūtis labai jau pažįstamas.

Vienintelis modernaus su visais post- žmogaus „išlaisvėjimas“ iš vadinamųjų mitologijų ir kitų „prietarų“ – tai galimybė kelti klausimus, kurių nei prigimties, nei prasmės jis pats negali suprasti. Tai Modernybės Nerimo priežastis. Tai Pessoa tekstų substancija, kuri be ceremonijų mane užplūsta atsivertus bet kurį jo „Nerimo knygos“ puslapį. Ta nerimo, tuštumos, nevilties substancija ima lipti prie visko, prie ko prisilieti: visas pasaulis tampa įtartinu faktu, o tu pats jame – kažkokiu nepaaiškinamu nesusipratimu.

Gyvenimo prasmės variantas: apgauti save taip, kad besąlygiškai patikėtumei apgaulės tiesa. Tai įmanoma tik laimėjus sudėtingą lošimo partiją kalbos reikšmėmis, kurią ir vadiname prasme. Nors gal veikiau tai ne lošimas, o loterija, kurios, skirtingai nuo peršamos parduotuvių kasose, neįmanoma laimėti individualiai.

Tas jausmas, kurį vadiname empatija, reiškia ne kad jauti kaip kitas, nors taip klaidingai įsivaizduojama, – tai iš simpatijos kitam pabudęs ir suaktyvėjęs jausmas iš mūsų pačių patirties, kurį kažkodėl laikome ne savo, o to, kurį tariamės užjaučią. Kitaip tariant, empatija yra ne kito, o savęs paties impulsyvus išgyvenimas. Kalbėdamas su kitu kalbu su savimi, su tuo, kas kitame man atpažįstama kaip aš – kaip kad liesdamas kitą liečiu ir save. „Suprantu tave“, tikint, kad supranti ne save, o kitą, ištinka, kai šito ne(be)pastebime. Kalba – tobuliausia užmaršties forma, užmiršusi ir pati save. Ne tik mirštama po vieną, gyvenama irgi po vieną, nes mirtis yra nuolatinė ir neišvengiama gyvenimo dedamoji. Būtent mirtyje, kuria miršti kasdien, pajunti kalbos neįgalumą, panardinantį į tai, kas neišsakoma, kas atskiria tave nuo kitų. Kalba – kita tylos pusė. Nutylėjimo pusė. Nes kalbėdami tegalime nutylėti ir nuslėpti tai, kas nepakeliama. Kaip ir šis tekstas. <…>

„Kas aš esu?“ – pats absurdiškiausias klausimas, kokį galima sugalvoti. Ir visgi įmanomas. Ar čia tik gramatikos išmonė?

Kalba – tiltas tarp mūsų subjektyvybės bedugnių. Ant tilto galime susitikti, prasilenkti, susistumdyti arba praeiti vienas kito nepastebėdami. Galbūt be žodžių pažvelgti vienas kitam į akis… Tačiau eiti galime tiktai tiltu, į bedugnių šulinius nusileisti užginta. Nebent tik persisvėrus per kraštą šūkalioti į tamsią nepermatomą gilynę, tikintis aido. Tačiau jei ką ir išgirsti, tai tik ataidintį savo balsą, o ne kito atsakymą. Tamsioji šulinio gelmė nebyli, ji tėra pati sau. Kad ir kaip ilgėtųsi to kito, nepažįstamo balso, šūksnio ar šnabždesio. Dėl to žmogui neduota mokytis iš istorijos. Dėl to visi koučerių seminarai, per kuriuos jie inscenizuoja savo nuostabias nepigiai apmokamas patirtis bei sėkmės istorijas, tik didina vargšų alkstančiųjų, atkakliai tikinčių, kad bus išganyti, alkį.

Kai žodžiai grūdasi galvoje, kuris pirmas, – kažkurį pasirenki, negalvodamas, kodėl tas, o ne kitas. <…> Kaip keista, kai pamatai savo giliausios savasties pavidalą vaikštant kažkur išorėje, kalbantis su kažkuo, besijuokiant, kai jis tavęs nepastebi, atkakliai nemato, kaip nutirpusi tavo kūno dalis, kurią tu karštligiškai trindamas bandai atgauti, – pagauti jo žvilgsnį, susigrąžinti, bet jis kažkur nuklydęs, ne tavo, o tu dar sėdi, gurkšnoji vyną, kažko laukdamas, kol imi suprasti, kad tau tai patinka, jausti tą begalybės gėlą, tą savęs netektį, netektį, kuri tampa įprasta, kaip kasdienybės debesys, praplaukiantys iš nežinia kur į nežinia kur, o tu esi ta erdve, galimybe debesims plaukti.

„Aš“ – tik įvardis, dvi raidės, ne daugiau. Tai struktūra komunikuoti su pasauliu, su išorybe, kuri tave užklumpa nepasiruošusį, kuri įsiveržia į tave kaip gūsis, kaip sapnas, kurio neketinai sapnuoti, kuriame atsidūrei ne savo noru – o ką reiškia savo noru? Apskritai, kas yra noras, kaip jis gimsta ar nutinka? Šešėlinis demonas, tavo oda, sąlytis su pasauliu, intencionalus suvokimas, šlykštus stūmoklis į niekur… Arba tavo daimonas, tempiantis tave iš savęs – šokti ir švęsti beprasmybės šventę.