„Tokiu nepaprastai chaotišku metu yra vienas kuk­lus žanras, bandantis išlaikyti klasikinį orumą.“

J. L. Borgesas

Neseniai man padovanojo coffee table book – pokalbių su Gilbertu ir George’u („G&G“), kuriuos 1990 m. pabaigoje – 2000 m. pradžioje vesdavo prancūzų dailės kritikas François Jonquet, knygą. Knygelę prabangiai išleido leidykla „Phaidon“, ją puošia daugybė pačių „G&G“ nuotraukų bei jų darbų. Ją galima skaityti po truputį, sakykime, per pusryčius, pilantis arbatos, burnos link nešant šaukštą su avižine koše, ant grūdų paplotėlio tepant žemės riešutų sviestą ar uogienę. T. y. atliekant veiksmus, kurių Gilbertas ir George’as niekada nedaro namuose. Ne paslaptis, kad jau daugiau nei keturiasdešimt metų menininkai gyvena Londono Ist Ende, Fournier gatvėje, name, kuris kadaise buvo nupirktas pusvelčiui, o paskui dėl vietovės gentrifikacijos ir „G&G“ investicijų (meninių bei finansinių) virto tikru – ir labai brangiu – meno kūriniu. Visiems žinoma, kad „G&G“ visada vaikšto drauge, visada apsirengę griežtais angliškais kostiumais, visada yra mandagūs ir geraširdiški, o jų gyvenimas priklauso nuo rutinos bei ritualų. Juk šlovė duetą aplankė aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kai pora nusprendė tapti „gyvomis skulptūromis“. Tiesą sakant, nepaisant to, kad jiedu sukuria gana daug įprastesnio meno – koliažų, fotografijų, plakatų, – „G&G“ iki šiol išlieka „gyvomis skulptūromis“. Tarp griežtų taisyklių, kurių Gilbertas su George’u griežtai laikosi, yra net tokia – niekada namuose nelaikyti jokio maisto! Tik arbatos maišelių, kavos, cukraus, arbatinuką ir puodelių. Ir, žinoma, šampano. Pusryčiauja „G&G“ užeigoje, esančioje Brick Lane gatvėje, o du kartus per savaitę jie važiuoja į kaimyninį Haknio rajoną, papietauti turkų restorane „Mangal“ Kingsland Road gatvėje. Visada vyksta tuo pačiu 67 autobusu, kuris išvažiuoja iš Aldgeito. Keletą metų gyvenau už kampo nuo „Mangal“ ir gana dažnai matydavau tuos du senus vyrus nepriekaištingais kostiumais, kai jie išlipdavo iš autobuso ar kirsdavo gatvę, arba – jei žvilgčioji į restorano langą – sėdėdavo salėje, kurioje virš jų kabojo nepakenčiamai prastas tapybos darbas, atsiradęs čia įstaigos savininko valia. Viskas, ką dabar išvardinau, aprašoma ir aptariamoje knygoje, kurią kartais paskaitau per pusryčius savo rytinio ritualo, neturinčio nieko bendra su „G&G“ įpročiais, metu. Tik mano neskubrūs pusryčiai su kokia nors kvaila knyga rankose yra grynai asmeninis ritualas, o kiekvienas jų kruopščiai surepetuotas pasikartojantis judesys yra svarbi kūrėjų konceptualaus meno detalė – beje, sujungta su griežtai organizuotu performansu.

Toje knygos dalyje, kurioje kalbama apie anglo George’o ir italų tiroliečio Gilberto pažinties metus Londono Šv. Martino meno mokyk­loje, Jonquet klausia – ir ko gi jus ten mokė? „Nieko, – atsako vienas iš pašnekovų, – tik formos. Juk mes buvome skulptūros skyriaus studentai. Kiti fakultetai įprasti – dizaino ar tapybos, o skulptūros buvo visiškai kitoks.“ Tada George’as priduria: „Skulptūros skyrius išsiskyrė iš kitų, siūlydamas pamokas pašaliečiams. Šv. Martiną finansavo inspektorių komitetas, kuris visiškai nepritarė tokiam kursui. Tačiau Frankas Martinas viską dokumentuose sudėliojo taip, kad pinigai iš kitų fakultetų buvo pumpuojami į mūsiškį. Oficialiai mūsų mokymo kursas neegzistavo. Negavau jokio laipsnio, nieko panašaus. Martino planas buvo padaryti departamentą iš karto patogų ir universalų, tad pakvietė studentus ir mokytojus iš viso pasaulio. Kuo originalesnis buvo kandidato gyvenimo aprašymas, su tuo didesniu įkarščiu Frankas jį tempdavo pas mus. Karo metu – o jis tarnavo „Dykumų žiurkėse“ – daug kentėjo; manau, kad būtent tada jam kilo mintis apie daugiakultūrę lydyklą.“