Jamie'o W. Cummingso (My Life Through A Lens / Unsplash) nuotrauka, publikuojama pagal CC licenciją
Dovilė Zavedskaitė

Kurti kažką. Breinstormas, pasiklydęs tarp verslo ir meno

Skaitytojams, prieš imantis šio teksto, reikėtų žinoti keletą dalykų: a) čia bus daug asmeninio požiūrio į grupinio mąstymo techniką, vadinamą breinstormu; b) prieš keletą metų breinstormui kaip fenomenui ėmiau jausti šiokią tokią išoriškai neišreikštą alerginę reakciją; c) lietuviškąjį minčių lietų leisiu sau vadinti breinstormu, nes minčių lietus kelia labiau poetines, romantiškas asociacijas, o breinstormas – atvirkščiai – sąsajų su romantika neturi; d) teksto idėjos ir drauge alergijos kilmė susijusi su breinstormo technikos naudojimu teatrinėje kūryboje, tačiau mano tikslas – apžvelgti breinstormo kilmę ir paskatinti permąstyti būdus, kuriais mes jį nekvestionuodami naudojame įvairiose srityse.

Laisvė nuo analitinio mąstymo

Kažkur skaičiau mintį: „Kol vieni laukia mūzų, kiti… breinstormina.“ Minėta alerginė reakcija pradėjo ūmėti užkulisinėje teatro kūryboje matant vis mažiau subrandintų meninių idėjų – vis dažniau užfiksuodavau poreikį burtis bei kažką sugalvoti breinstorminant. Ilgainiui ėmiau suvokti, kad sulaukti meninės idėjos, ją užsiauginti ir tik tada ieškoti bendraminčių kūrybai drauge – nebepopuliaru, gal net senamadiška. Šiandien įkvėpimo laukia vienetai, likusi populiacijos dalis naudojasi grupine kūryba ir mintimi, kad mąstydami kartu grupės nariai bus našesni bei kūrybiškesni negu kiekvienas individualiai. Kitaip tariant, laukti nėra kada – reikia daryti. Daryti kažką.

Iškart pasakysiu, kad breinstormas kaip technika kelia įvairiapusių minčių, nuo daugelio kurių šiame tekste vis dėlto laikysiuos atokiau. Tačiau negaliu jų nepaminėti. Visų pirma norisi atsižvelgti į psichologinius niuansus. Idėja, kad breinstormo tikslas – atjungti žmogaus protą nuo analitinio mąstymo režimo ir įjungti laisvąją minčių tėkmę, artimesnė ekstravertiškai sąmonei. Introvertiško tipo sąmonė, daugeliu atvejų pirmenybę teikianti individualiam mąstymui (beje, tokiomis sąlygomis, anot įvairių tyrimų, ir pateikianti kur kas geresnius rezultatus), šiame mąstymo aukcione, užuot generavusi idėjas, paprasčiausiai bando atsigauti nuo kiekvieną minutę vis gausėjančios informacijos. Taip yra dėl to, kad aktyviau veikia skirtingos introvertų ir ekstravertų smegenų dalys. Introvertams tipiški breinstormai sukelia pernelyg aktyvią stimuliaciją, generuoja išbalansuojantį informacijos kiekį. Priklausomai nuo introvertiškumo procento asmenybės charakteryje, tolerancija šiai technikai gali skirtis. Tačiau naujausiuose tyrimuose analizuojamos sąlygos, kuriomis breinstormo aplinka būtų paranki ir introvertams (tarp rekomendacijų – laisvas judėjimas tarp erdvių ir sąmoningos pauzės).

Antra mintis siejasi su neoliberaliojo kapitalizmo jausenomis – poreikiu suprekinti meną, kurti greitai, nuolatos generuoti naujas idėjas bei naujus kūrinius, trumpinti pastarųjų „galiojimo laiką“, nes eilėje jau laukia kiti. Išties – komandiniu būdu išbreinstorminti, pavyzdžiui, teatro kūriniai, pasibaigus jų efemeriškojo „gyvo galiojimo“ laikui, neišlieka jokiu pavidalu. Klausite, kas iš teatrinės kūrybos galėtų išlikti? Pjesės – drąsiai. Tačiau iš minčių lietaus metu išlytų kolektyvinių idėjų sukonstruoti tekstai paprastai yra aktualūs konkrečiai komandai realiu kūrybiniu laiku ir ilgaamžiškumo ar tolimos perspektyvos dimensijos neturi (čia kaip savo chebros lygmeniu suprantami juokai, prarandantys vertę kitoje kompanijoje). Nes ne tai yra neoliberaliosios ideo­logijos vertė – amžino atsinaujinimo definicijoje išlikimo terminas netelpa. Čia breinstormas iškyla visu savo gražumu, mat garantuoja verslo stiliaus efektyvumą, produktyvumą bei spartą. Vėl grįžtame prie minties, kad laukti nėra kada: reikia kažką daryti.

Atgal į mokyklą

Bet palikime psichologiją ir neoliberalizmą ramybėje. Grįžkime į mokyklą. Prisimenu savo lietuvių kalbos mokytoją, kuri, mums perskaičius kokį visuotinai privalomą kūrinį, prašydavo breinstorminti: pasakoti ką, mūsų supratimu, norėjo išreikšti autorius. Ir mes kalbėdavome – viską, kas ant liežuvio galo. Žinoma, kiekviena mūsų mintis būdavo vienaip ar kitaip vertinama. Deja, daugelis vargais negalais išspaustų įžvalgų nueidavo perniek – ne tai norėta pasakyti. Gerai, kad dauguma aptariamų kūrėjų jau buvo mirę, tad negalėjo atšauti apskritai nieko nenorėję pasakyti.

Jau tada breinstormo sąvoka man įgavo liūdną ir prie nieko gero nevedantį pavidalą. Suprasdavau minčių lietų ne kaip būdą paskatinti mąstyti bei atrasti, o kaip metodą prastumti pamokos laiką ir mėginimą ištraukti iš mokinių tai, ko tikisi mokytoja. Ne tai, ką jie galvoja, bet tai, ko reikia. Pagal subjektyvų teisingumo principą. Pagal švietimo programą.

Mano lietuvių kalbos mokytoja, žinoma, dar nežinojo breinstormo principų. Teisybės dėlei, išvardinsiu:
Principas Nr. 1. Susitelkti ne į kokybę, bet į kiekybę. Breinstorminant svarbiausi gausos intelektas (užplūstantis, o ne atrinktų, apgalvotų minčių srautas) bei siekis užtikrinti informacijos tekėjimą. Reikia nesulaikyti srauto ir vengti varžymosi atmosferos. Turėtų vyrauti jausmas, jog visiems yra erdvės.
Principas Nr. 2. Susilaikyti nuo kritikos. Idealaus breinstormo aplinkoje niekas nėra kritikuojamas dėl to, ką pasakė. Dialogas šiuo atveju skirtas ne demonstruoti savo pranašumui, bet suprasti ir palaikyti. Kiekvienas sumanymas rodo kelią, kur eiti ar neiti toliau.
Principas Nr. 3. Priimti net ir pritemptas, menkas idėjas. Žmonės, pajutę, kad ir labiausiai nuo objekto nutolę, keisčiausi sumanymai yra išgirsti, taps drąsūs, dėl to išaugs bendrasis grupės kūrybiškumas. Nuomonių įvairovė – vertybė.

Žymos: