Šią žiemą nebuvo žiemos. Ne, žiema buvo, tik be sniego, be speigo, kurį šioje šalyje esame pratę jausti bent dalį metų. Buvo laukimas – kaip lūkestis, kaip pranašystė, laukimo veiksmas – lotyniškai anticipatio. Buvo toks keistas nerimas.

Karlo Ove’ės Knausgaardo apokaliptinis, dar prieš pagarsėjusį šešiatomį išleistas romanas, kurio pavadinimas lietuviškai galėtų skambėti „Viskam savas laikas“ (norveg. „En tid for alt“), manyje paliko vieną įžvalgą, ji nepaleidžia.

Apie civilizacijos pokyčius. Savajame laike negalime jų suvokti, tik galbūt, geriausiu atveju, nujausti. Mūsų pasaulis kinta, tačiau nenumanome, kaip ir kuria linkme. Aišku, viliamės numaną, vaidiname pranašus. Įsiklausykime į politologų, ekologų, filosofų pasisakymus – visi kalba ne apie dabar, o apie rytoj. Esant tokiam būrėjų kiekiui, žmonija būtinai nuspės savo ateitį, tik kol kas nežinome, kuris iš mūsų leptels tiesą, dabar ore per daug variantų. Laimei, jau ne visi pesimistiniai.

Taigi negalime apčiuopti pokyčių, bet jie nuolat vyksta, ypač ryškiai paradig­mos kinta verčiantis eroms. Štai tūkstantmetis buvo tas slenkstis, kurį peržengėme dainuodami, šaudydami į dangų fejerverkus, bijodami Apokalipsės. Tąsyk nesulaukėme. Išsiblaivę ryte ir toliau keliavome savo kasdieniais išmintais takais. Maži skruzdėliukai, apsimetantys reikšmingais kosminiu masteliu.

Ateities ženklai jau tada buvo tarp mūsų ir mumyse, ypač ryškūs vaikuose, kurie šiandien jau sulaukę pilnametystės. Ko gero, vis dar negalime atpažinti tų naujųjų ženklų, bet visada vienu metu gyvena kelios žmonių generacijos, nuolat juntame trintį tarp jų, kai ko stengiamės nematyti, vengiame pripažinti. XX ir XXI amžių žmonės sunkiai bendrauja, sunkiai mokosi vieni iš kitų. Esu liminali, todėl girdžiu ir matau, kartų skirtyje jaučiu tą pokytį, bet jį dar sunku apibrėžti, įvilkti į kalbinę formą.

Ištiko nuostaba, atsivertus savo pernai metų sausio mėnesio dienoraštį: „Vaikščiodama miške prisiminiau, kad esu protaujantis pelėsis. Kačerginėje buvo gražiai prisnigta, po nakties be vėjo ant šakelių kabo sniego pusnelės, sniego zefyriukai. Vaikai ir suaugusieji valgė tuos zefyriukus tiesiai nuo šakų. Vienu momentu pajutau savo nereikšmingumą – jis nesukėlė nerimo, atvirkščiai, tokią keistą ramybę ir pasitenkinimą tuo, ką turiu. Būti gyvam šiuo momentu yra didžiausias turtas.“

Prisimenu: tą giedrą sekmadienį į mišką vaikštinėti suvažiavo tiek daug žmonių, kad palei kelią nusidriekė automobilių eilė. Pusnyse išminti takai buvo gilūs. Galėjai rasti tarp pušų neišvažinėtą kalnelį ir čiužinėti nuo jo rogutėmis. Taip ir darėme mes, suaugusieji, drauge su vaikais ir šunimis.

Tos pačios dienos įraše paminėjau filmą apie „Apollo 8“ skrydį į Mėnulį. Pirmas žmonijos žvilgsnis į savo planetą iš šalies. Pakeistas žiūros taškas sukėlė keistų minčių: astronautai pasakoja apie tai, kad Žemė jiems pasirodė kaip žydras stiklo burbuliukas (angl. marble), nereikšmingas ir trapus, o svarbiausia – negyvenamas. Jokių žmonijos žymių iš kosmoso nesimatė. Tolstant nuo planetos aiškėjo, kokioje milžiniškoje erdvėje tas kamuolėlis kybo, lekia, sukasi. Toji erdvė pilna žvaigždynų, galaktikų, ūkų, juodųjų skylių, o mes čia įsivaizdavome, kad esam Visatos centras… Ne, mes visai ne centre. Mes nieko nereiškiame. Dieviškasis planas – sukurti protingą būtybę, protaujantį pelėsį, kurio iš aukštai net nesimato – irgi tampa toks… komiškas.

2020-03-22