fbpx

PRAEITIS – NE LEDINUKAS

Jūratė Sučylaitė

Spaudai rengiamame esė rinkinyje „Gelmių šviesa“ Jūratė Sučylaitė rašo apie įvairias savo ir kitų žmonių jausmines patirtis, tekstuose mėginama jas suprasti, ieškoma gyventi padedančių galių gamtoje ir kūryboje. Skelbiame ištrauką iš būsimos knygos.


Praeitis – ne ledinukas, kurio skoniu mėgaujamės, ir ne piliulė, kurią paprasčiausiai reikia nuryti. Praeities nėra, kaip nebėra prieš dešimt metų žydėjusių alyvų ar vakarykščio saulėlydžio, bet vieną karštą vasaros dieną po lietaus stipriai pakvipus pušims ji išsivynioja kaip susuktas kilimas: vėl tas pats kelias po kojomis – eik!

Būna valandų, kai gyvenu paraleliniuose laikuose: žiūriu į eilėraščių lapais nuklotas grindis Elenos Mezginaitės namuose, girdžiu jos perskaitomą vieną kitą posmą ir ieškojimą kito eilėraščio, kuris galėtų tikti tam pačiam knygos skyriui, matau viena į kitą pasižiūrinčias, viena kitai kažką pasakančias mamą su Elena, jaučiu jų jaudulį dėstant „Vasarų vieškelius“ ir tuo pačiu metu keliauju ištuštėjusiu, snieguotu Klaipėdos senamiesčiu, pavargusi nuo kasdienių darbų. Šiuos du paralelinius pasaulius skiria truputį daugiau kaip keturiasdešimt metų.

Kartais pamėginu suprasti, kas bendro tarp mano abiejų aš, gyvenančių pasauliuose, vienas nuo kito atskirtuose ne viena dešimtimi metų. Kai apie tai pagalvoju, kaitrūs saulės spinduliai pradeda smaigstyti pušyną. Pajuntu mamos ranką ant peties, sustojame prie medžio. Ji po ligos. Žingsniai, nueiti nuo šešėlio iki šešėlio, yra mūsų laimėjimas.

Niekada nesustoti, eiti – galbūt toks yra vienas iš mano sielos atšvaitų. Negaliu nepažvelgti į pėdas smėlyje, man jos kaip laiškai, kurių neturiu kada skaityti.

Bundant miestui, praeivių žingsniuose išgirstu laikrodžio tiksėjimą, apytuštės gatvės kaip dar neprirašyti lapai laukia jas užpildysiančių istorijų. Gyvybė žvelgia iš žmonių ir medžių veidų, kalba širdies tvinksniais, kvėpavimu. Laikrodžio tiksėjimas ir mašinų gaudesio ritmas vis labiau užlieja dieną. Garsų polifonija. Joje skamba ir tai, į ką turiu įsiklausyti, suprasti, užrašyti.

Kartais ligoninėje paprašau žmogaus šį bei tą pasakyti apie save ir leisti jo žodžius pakartoti kaip eilėraštį. Kai poetine kalba ištariu tai, ką žmogus pasakė, jaučiu, kaip mudu vibruojame, – taip pat vibruoja medis, kai iš šaknų į šakas kyla vanduo.

„Neleisk man nieko pamiršti: / tegu pasilieka visa, kas buvo / dovanota ir atimta: / tegu auga, didėja, gilėja“, – rašė Henrikas Nagys. Noriu, kad kiekviena akimirka taptų ląstele augančio medžio rievėje, kad mano akys sušiltų ir dar stipriau išspinduliuotų gyvybės kibirkštis. Didžiulis gyvenimo alkis – galbūt toks yra vienas iš mano sielos atšvaitų. Negana gyvenimo, negana.

COVID-19 pandemija pakeitė mūsų kasdienybę, užsidarėme namuose, kad tik kuo mažiau susitiktume ir bendrautume. Kartais pagalvoju, ar neprarasime gebėjimo mylinčiu žvilgsniu žiūrėti vienas į kitą, klausytis tariamų žodžių, tylos pauzių, kvėpavimo ir patirti nenusakomą šventumą, kuris visada egzistuoja tarp vienas kitą girdinčių žmonių.

Noriu klausytis gyvenimo istorijų, noriu sugerti visus žodžius, kaip žemė sugeria lietų. Žodžiai yra prisipildę juos ištarusiųjų liūdesio, baimių, patirtų pažeminimų ir begalinės kantrybės, meilės, ilgesio. Žodžiams reikia apsivalyti, išsigryninti, nuskaistėti. Tik įėję į juos išgirdusio žmogaus vidinį pasaulį jie atranda skaidrų šaltinį. Gera jaustis tuo, kuriame žodžiai nusiprausia savigailos atspalvius, išgeria gurkšnį vilties, gera juos sustiprėjusius rikiuoti į mintis. Eikite į jūsų besiilginčias sielas, eikite.

Kaip dažnai išgirstu: „Pradėjome kalbėti apie sunkius dalykus, keiskime temą.“ Pakeičiame, ir apima nuobodulys. Viskas žinoma, viskas girdėta, kaukės, pozos, o žodžiai paženklinti vienadieniškumo ir nuovargio žyme. Nebenorime būti dideli, nebenorime eiti į sutemas saulės vaduoti, uždarome sielos duris, kad tik į ją nepatektų tai, kas sujaudina ir verčia ieškoti atsakymo.

Tegu pasilieka manyje viskas, kas buvo duota. Tegu pasilieka saulėlydyje degantis kiemas, ant suoliuko sėdinčios kaimynės ir močiutė, prie kurios galiu prisiglausti, tegu pasilieka žiūrėjimas į debesis kartu su mama ir galvojimas, į ką jie panašūs, tegu pasilieka valandos, kai girdėjau vyresnių už save poezijos skaitymus. Jei to būtų nebuvę, ar būčiau ieškojusi savyje širdies linijos ir mėginusi viską, kas atsitinka mano gyvenime, sujungti meilės gijomis? Ar būtų aplankęs pojūtis, kad širdies linija yra begalinė, artėjanti į tai, kas anapus mūsų laiko ir kas labiausiai slopina nerimą?

2022-04-20
Tags: