Upė

* * *
Upė yra viskas, ir joje plaukia krokodilai, –
dukra man sako, ant kranto sėdėdama, –
upė yra viskas.

Taip, upė ir miškas, žaluma ir šlapia dirva,
pelėdos ūbavimas rūkui kylant, vakaro drėgmė,
uodai, musės, jų lervos ir šliužai,
tai yra viskas, vaike, viskas.

Jai treji ir jos delne telpa saulė.

Viskas tam delniuke sutelpa,
kai paima mane už rankos.

* * *
Plaukia ledo lytys,
traiškanos, – man sako dukra, –
traiškanos žiemos aky.

* * *
Yra daug upių, bet viskas –
tik ši viena.
Ir šaltis, ir dumblas, ir vasaros vakarai ūkani,
viskas yra ši upė,
jos vanduo mūsų akyse.

* * *
Mano kūnas yra tiltas, ir neša jis mažesnį tiltą.
Skalauja jį skaidrūs vandenys.

Kvėpuoja ir plaka.

Laiptai

Velnias,
man dvidešimt ketveri, o jaučiuosi klipata –
neseniai pagimdžiau.

Dvaras.
Priešais statūs laiptai.
Lipa visi, reikia lipti ir man.
Lipu užsimerkus, man svaigsta galva
ir linksta kojos,
man baisiai svaigsta galva,
ir jei atsimerksiu,
tapetų gėlės mane įtrauks į intensyvų mėlynumą,
judesį, traškesį, tai, ką naktimis daro lapai
ir oras intensyvioj terapijoj, po operacijos.

Lipu įsikibus turėklų lyg plėšrūnė į auką.
Rankų mėsa liečia seniai nudaigotą medį,
jis šiltas.
Dar kelios pakopos, bet aš bijau atsimerkti.

Nes jei atsimerksiu, gali būti,
kad nieko nebus,
liks tik balta sterili patalpa,
keliolika lovų,
laukimas, laukimas, laukimas, laukimas, laukimas…
Ir slaugė su švirkštu morfino –

kaip gali būti, kad jums dar neskauda?

Megztinis

Vasara.
Nešioju suknelę ilgom rankovėm,
slepiu subadytas venas –
man įtaria negimdinį nėštumą.

Venos subadytos, bet operacinei užteks.
Velkuosi vasarai netinkantį drabužį,
sėdžiu kambario kamputy,
raudu prabudus į košmarą.
Subadytos venos, siela, širdis
ir kitos banalybės.

Už lango čiulba paukščiai.

Ylos, adatos, žirklės ant mano stalo,
segtukai ir vąšeliai –
užkabina, nepaleidžia,
tempia raudoną mėsą su gyslom,
neriu megztinį,
nešiosiu jį visą gyvenimą.

Ir vėl tie paukščiai čiulba už lango.

Raudonas vynas taurėje ant kojelės,
esu nėščia ir galiu gerti,
laikau taurę dviem pirštais,
mažylis atkištas į priekį.
Mano nagai lakuoti –
visi juodi, tik bevardžiai raudoni.

Tyloj geriu raudoną vyną ir neriu megztinį,
smeigtukais žymiu rankovių vietas,
bus ilgos, uždengs alkūnes,
dilbius, riešus,
paslėps, sušildys,
kūnas krešuliais išprakaituos.

Dukra

1.
Seniai nemačiau šviesos pro langą –
tik statybos, krūmokšniai, apkasai
ir ištižęs ruduo.
Mūsų gatvė skiria dvi upės puses,
ji skiria mišką ir mano plaukus.

Šiandien seguosi kuodą viršugalvyje.

Seniai pro langą nemačiau šviesos,
tiktai širšes, kurios pakraigėj įsisuko,
paukštukus ant elektros laidų
ir dukters pirštukų žymes ant stiklo –
apsiblaususių mano akių.

2.
Man patinka tušti sraigių kiautai –
lyg žemių užmaršties pilni namai.
Ir aš nešu namus ant nugaros:
kuprinėje nuotraukos, sąsiuvinis,
senos natos, segtukas
ir išaugtos dukters pirštinės.

3.
Parašyk man vasarą, – dukra paprašo.
Aš sėdu prie stalo, man sopa pirštus.

Buvo saulė ir geltoni laukai,
buvo saulėgrąžos, kaimynų šuo
ir bevardis takelis į mišką.
Buvo samanos, šlamantys lapai
ir švelnus vėjelis,
įsisukęs plaukuose, neįkyriai.

Buvom ir mes. Buvom ir praėjom.
Dabar vilgo veidus lietus,
dabar styro smilgos,
rusvos kaip dukters plaukai.

Sakmė

Močiutė sakė, jos mama
pakabą paėmė, ant jos suknią pakabino,
negražiais žodžiais išrašinėtą,
ir nunešė ant jauniausio sūnaus panelės vartų.

– kad ta rupūžė, ragana neraliuota,
mano vaikui bėdos neatneštų –

Tą rupūžę,
raganą neraliuotą,
močiutė po daugelio metų sutiko.

– nelaiminga esu visą gyvenimą,
ir tavo motiną seniai prakeikiau,
ir tave, ir tavo dukrą, ir anūkę –

Rupūžė,
ragana neraliuota,
nusispjovė, karpą pasikasė ir nuėjo.
Nušlavė asfaltą ilgos suknios šleifu.

O mes juokėmės iš senų prisiminimų ir vartėm
pageltusias vestuvių nuotraukas.

Žinojau – vieną dieną ir aš būsiu nuotaka.

Ir buvau.

Ir nieko man nenutiko.

Puokštė

Kai užsakinėjau vestuvinę puokštę,
prašiau lauko gėlių,
geriausiai mėlynų ir raudonų,
prašiau jas komponuoti su smilgom
ir su vaistažolėm,
prašiau pridėti pienių ir aguonų,
prašiau šakelių su beržo lapais,
puokštės prašiau didelės ir perrištos
plonu satino kaspinu – – –

Floristė man sakė, kad tokia puokštė
greitai nuvys
– nuvytusios gėlės yra nelaimės pranašas –
ir nepatogu bus ją mesti
pirmajai pamergei,
ir pirmajai pamergei
sunku bus ją sugauti.

Mano pirmoji pamergė jau ištekėjusi,
ir antroji, ir trečioji,
ir visos jos sūpuoja vaikus.

Bet aš žinau, kad mes visos mėgstam pievas
ir lengvą vėją.
Ir jūros kvapą
studijų laikų kavinės terasoje.

Kai gurkščiojam latę su pieno puta,
mes stovim prie jūros krantų
ir skaičiuojam be mūsų išplaukiančius laivus.

– Man „Titanikas“ yra ne apie meilę,
o apie aplaidumą, –
sako draugė, kuri vėliau studijuos
inžineriją.

Istorija įrodė, kad dėl aplaidumo
skęstama.

Todėl vestuvinę puokštę renkuosi atsakingai –
pridedu ir pievų gėlių, ir rožių,
ir vaistažolių, sausuolių,
ir beržo šakelių.