TAS KEISTAS IR ĮSTABUS MENOTYROS PASAULIS

Ernestą Parulskį kalbina Ignas Kazakevičius

Hibridiniai menotyrininkai – tai savotiški kultūros laukų mutantai, evoliucionavę iš įvairių „grynųjų“ rūšių: vieni būna meno kritikai – kandūs, pikti ir nuolat gyvenantys nuoskaudoje, kad niekas taip ir neįvertino jų genialios įžvalgos apie kokią nors 1998-ųjų bienalę. Kiti – akademikai, pasinėrę į tokią teorinę gelmę, kad nuo reflektuojamojo paviršiaus jų jau nepasiekia nei saulės šviesa, nei aktualūs kultūros procesai. Yra ir menotyrininkų-referentų, kurie kruopščiai atrajoja jau matytus ir girdėtus dalykus, o tada ramiai pateikia tai kaip „naują perspektyvą“. Menotyrininkai-kuratoriai – vyraujanti rūšis: jie kuruoja koncepcijas, akrobatiškai valdo biudžetus ir projektus, o menotyrine veikla užsiima tik tada, kai užkliūva už kokio konceptualaus akmens, situacijos, kai kažkurį meno objektą ar reiškinį ima analizuoti kolegos, vertinti paprasti mirtingieji. Hibridinis menotyrininkas, priešingai, yra tarsi kultūrinė kempinė – sugeria teorijas, patirtis ir vaizdus iš skirtingų disciplinų, kad vėliau juos perkeistų į naują meno kalbą. Vienu metu jis gali rašyti ir teorinį, ir meno populiarinimo straipsnį, koordinuoti performansą viešojoje erdvėje, instaliuoti parodą ir leisti fanziną apie absurdiškus kultūros įvykius. Jis neklausia, kur baigiasi kritika ir prasideda kūryba, nes viską regi kaip vieną lauką, kurį reikia ne tiek prižiūrėti, kiek perarti, užsėti ir patręšti ironija. Hibridinis menotyrininkas – tai meno pasaulio bastūnas, gimęs iš kritiko kandumo, akademiko teorinės miglos ir kuratoriaus gebėjimo žongliruoti terminais, sumanymais, grantais, kūriniais ir menininkų ego. Trumpai tariant, jis yra kūrybinis laidininkas, jungiantis tyrimo tikslumą ir avantiūros svaigulį. Su eseistu, menotyrininku, Nacionalinės dailės galerijos kuratoriumi Ernestu Parulskiu kalbuosi apie šiuolaikinį meną, jo estetiką ir kūrybinius virsmus, kultūros procesų raidą Lietuvoje.Daugiau