Airių menininkas Davidas O’Reilly dažniau atsisako įvairių bendradarbiavimo pasiūlymų iš viso pasaulio. Neseniai įšaldė savo socialinių tinklų paskyras, ligi tol peržiūrėtas milijardus kartų. Pradėjęs karjerą kaip klasikinės animacijos dailininkas ir sukūręs tariamo žaidimo vizualizaciją Spike’o Jonze’o filmui „Ji“ (Her, 2013), jis radikaliai perėjo nuo animacijos prie žaidimų. Šiandien kalbamės su juo kaip su filosofu, turinčiu griežtą ir etišką požiūrį į savo darbą bei auditoriją.

Pernai atnaujinai savo svetainę, suteikdamas jai paslaptingą 10-ojo dešimtmečio stilių. Taip pat ištrynei visą turinį iš instagramo paskyros, turėjusios apie 300 tūkst. sekėjų ir apie 3 mlrd. peržiūrų, kurias pritraukė Tavo interaktyvūs papildytosios realybės veido filtrai. Kodėl? Ar tai plano būti neprieinamam dalis, o gal būdas sukelti trūkumo jausmą gerbėjams?

Svetainė dabar daug paprastesnė, nes ją kūriau pats. Ankstesnes versijas įgyvendinau naudodamas tam skirtus įrankius, bet norėjau sukurti šį tą savo rankomis dėl įvairių priežasčių. Ji patalpinta mano serveriuose (angl. self-hosted). Beveik kaip senos mokyklos akademinė svetainė grafiniams eksperimentams, atspindinti mano domėjimąsi žemo lygio (angl. low-level) kompiuterinės grafikos programavimu. Nesistengiu savęs parduoti; tiesiog smagu pildyti archyvą tiems, kurie nori jį rasti. Galbūt šiais laikais interneto svetainės konceptas senamadiškas, bet vis dar noriu turėti ją tokią paprastą kaip vizitinė kortelė.

Iš instagramo ištryniau visą turinį ne tam, kad paerzinčiau savo auditoriją. Tiesiog nepatinka kryptis, kuria eina socialinių tinklų kompanijos ir apskritai internetas. Naudodamasis šiomis paslaugomis jaučiuosi tarsi jiems dirbčiau. Saviraiškos pojūtis šiose platformose yra iliuzija. Todėl nusprendžiau pasitraukti.

Svarstei decentralizuotai kurti NFT? Kartu su dainininke Sia sukūrei garsų NFT projektą SOULS (2022). Ar matai blokų grandinės (angl. blockchain) technologijų potencialą, net ir nuslūgus pradiniam NFT entuziazmui? Gal projektas buvo vienkartinis? Planuoji tęsti šią veiklą?

Bendras blokų grandinės konceptas yra genialus. Domėjausi juo nuo pat pradžių. NFT atrodė kaip kūrybinis tęsinys, bet realus NFT pasaulis veikia kaip kazino. Jis niekada nepateisino savo pažadų. Džiaugiausi galėdamas šį tą sukurti su Sia, kurią pažįstu jau beveik 20 metų, bet NFT daugiau nebesidomėjau.

Davido O’Reilly sukurto žaidimo Everything (2017) ekrano nuotrauka

Kaip derini komercinį darbą su asmeniniais kūrybiniais projektais? Ar instagramo turinys nepadėdavo apmokėti sąskaitų, kol kūrei nepriklausomus projektus?

O, ne. Tikrai nebuvo pelninga. Mane kvietė kurti efektus tokiems atlikėjams kaip Lady Gaga, bet nenorėjau to daryti dėl pinigų. Kūriau savo paties malonumui.

Atsisakei Lady Gagos pasiūlymo?

Taip.

Iš tiesų rimtas sprendimas.

Sąrašas dalykų, kuriems sakiau „ne“, yra daug ilgesnis nei tų, su kuriais sutikau.

Kadangi dažniau atsisakai, kokiam projektui pasakytum „taip“? Sutikai šį rudenį atvykti į BLON festivalį Lietuvoje. Kas motyvavo priimti kvietimą?

Man buvo įdomu sužinoti apie Lietuvą. Esu apkeliavęs visą Vakarų Europą, bet retai turiu galimybę apsilankyti Baltijos šalyse. Visada smalsu susipažinti su kitomis kultūromis ir gyvenimo būdu. Mano karjera – komercinių ir nepriklausomų projektų mišinys: derinu darbus, kuriuos atlieku už pinigus, su dalykais, kuriuos tikrai noriu kurti. Dirbau dizaineriu, koncepcijų dailininku, rašytoju, animatoriumi ir pan. Kaip režisierius, niekada nesu kūręs reklamos. Per pastaruosius kelerius metus pasisekė daugiau dėmesio skirti norimiems darbams, tobulinti naujus įgūdžius, mokytis, kiek tik galiu. Apie 15 metų buvau įsitraukęs į nenutrūkstamą darbų ciklą. Dabar didžiąją energijos dalį skiriu ilgalaikiams projektams. Labiau patinka būti siejamam su savo kūryba, o ne gaminti turinį socialinėms medijoms.

Šiuo metu darai, ką nori, be finansinio spaudimo?

Taip, tai tiesa.

Puikus karjeros posūkis. Skamba kaip menininko svajonė.

Visada sakiau, kad mano tikslas – nesirūpinti dėl pinigų, užsidirbti šešiems mėnesiams į priekį. Tai leidžia mąstyti kūrybiškai ir nesukti galvos apie buitį. Nerimas dėl dalykų, tokių kaip nuoma ir maistas, žudo kūrybiškumą. Abrahamo Maslow poreikių hierarchija yra labai teisinga. Pasitaikė, kad negalėjau nusipirkti maisto ar apmokėti nuomos, todėl nebuvo įmanoma galvoti apie svajonių įgyvendinimą. Tad tam tikras laikotarpis be finansinių rūpesčių labai svarbus.

Tavo savarankiškai finansuotas žaidimas „Everything“ („Viskas“, 2017) sulaukė didelės sėkmės pagrindinėse žaidimų platformose. Netgi jo anonsas buvo įtrauktas į ilgąjį „Oskarų“ nominantų sąrašą. Kaip kilo mintis sukurti tokį nestandartinį projektą? Dirbdamas prie „Everything“ viską parengei iš anksto? Ar gauni scenarijų ir žinai, kaip tiksliai jį įgyvendinsi, ar sprendi ir plėtoji kurdamas?

Viskas prasidėjo nuo paprastos idėjos, o vėliau aplink ją išaugo. Konceptualiai ir fiziškai garsas atsirado kartu su naujais pasauliais ir objektais, taip pat naujomis struktūromis ir žaidimifikacijomis. Nuo pat pradžių žinojau, kad tai bus visatos modelis, bet negalėjau planuoti pernelyg į priekį. Galima numatyti tik porą žingsnių į ateitį, ne daugiau. Kūrybinis procesas vyko kasdien.

Dažniausiai dirbi vienas ir retkarčiais samdai žmones ar turi nuolatinę komandą?

Daugiausia dirbu aš pats, bet, priklausomai nuo projekto, pasitelkiu ir kitus. „Artificial Life“ („Dirbtinis gyvenimas“, 2019), grįstas grafikos programuotojo sukurtu įrankiu, buvo dar neišbandytas eksperimentas. Kurdamas „Everything“ daugiausia bendradarbiavau su vienu programuotoju, bet įvairiais laikotarpiais dalyvavo ir kiti. Tuo metu neturėjau jokios kodavimo patirties. Žinojau, kaip kurti ir projektuoti 3D formatu, bet nemokėjau derinti su programavimu.

Sakei, dabar mokaisi grafikos programavimo. Kas Tave labiausiai domina amatų ir technologijų srityje? Labiau mokaisi naudotis naujais įrankiais ar susitelki į filosofinius samprotavimus bei rašymo įgūdžių ugdymą?

Stulbina, kad dabar yra tiek daug įrankių. Pastaruosius penkerius metus daugiau gilinuosi į grafikos programavimą. Mano tikslas nėra tik samdyti žmones žemesnio lygio užduotims, kad pats galėčiau atlikti aukštesnio lygio (angl. high-level) darbus. Džiaugiuosi visomis proceso dalimis. Visada domėjausi amatu ir galimybėmis peržengti savo ribas. Piešimas – mano kelio pagrindas. Jis atvedė prie 3D programinės įrangos, ši – prie žaidimų variklių, o dabar – prie grafikos programavimo. Džiaugsmą teikia sudėtingų problemų sprendimas. Kompiuterinę grafiką mėgstu nuo vaikystės. Rašymas ir skaitomos paskaitos yra mano būdas išreikšti kūrybiškumą srityje, kuri tradiciškai nepripažįstama kaip meno forma.

Kaip vertini dirbtinio intelekto sugeneruotą darbą? Ar naudojiesi DI įrankiais projektuose?

Be abejo, DI naudingas ir toks išliks, tačiau vien tik užklausų DI įrankiams kūrimas (angl. prompting) – nuobodi meno forma. Sugeneruoti vaizdai gali būti įdomus technologijos rodiklis, bet jie tikrai neįrodo, ką sugeba žmogus. Nėra didelio skirtumo tarp geros užklausos ir atsitiktinio teksto DI įrankyje. Menas – tai daugiau nei tik intencija; tai gebėjimas sukurti objektą, pranokstantį tai, kas, mūsų manymu, yra įmanoma.

Iš Tavo esė „Substacke“ akivaizdu, kad esi ne tik menininkas, bet ir filosofas, rašantis kūrybiškumo, technologijų ir meno sankirtų temomis, skelbiantis savo filosofinius apmąstymus apie meno ir menininkų vaidmenį visuomenėje. Kuo dabar domiesi?

Keletą metų esu įsitraukęs į nemažus projektus, kurie išties patinka, bet dėl įvairių priežasčių negaliu apie juos pasakoti. Apskritai niekada nekalbu apie tai, kas dar vyksta. Vertinu laiką, kai galiu susikoncentruoti į darbą, tyrinėti, kurti įrankius, mokytis ir planuoti naujus dalykus. Turiu sumažinti trukdžių, kurie per pastaruosius 5–10 metų labai išaugo. Suprantu smalsumą, bet dabar stengiuosi būti mažiau pastebimas.

Tai irgi paaiškina Tavo sprendimą įšaldyti socialinių tinklų paskyras. Tiesiog stengiesi dirbti netrukdomas. Ar dar esi išlaikęs ryšį su praeities projektais, ar palieki juos už nugaros, kai imiesi kitų?

Aš juos palieku. Tai atspindi ilgos kelionės pabaigą – tiek konceptualiai, tiek estetiškai. Pavyzdžiui, ketverius metus dirbau prie „Everything“ ir tai mane visiškai išsekino. Projektas buvo sudėtingas ir kelis kartus vos nesugriuvo. Kai žaidimas tapo stabilus, mes jį atnaujinome ir prižiūrėjome, bet turėjau sustoti, nes kūrimo procesas buvo traumuojanti patirtis. Dabar žmonės gali parsisiųsti visus modelius ir objektus, kuriuos sukūriau. Įvyko mano požiūrio į kompiuterius ir ekranus pokytis – savotiškas perkrovimas.

Ar planuoji kurti naujus žaidimus „Steam“ arba „Nintendo Switch“ platformose? Galbūt labiau mėgsti dirbti su audiovizualinėmis instaliacijomis?

Maždaug dvejus metus dirbau prie kupolinių videoprojekcijų (angl. dome projections), tokių kaip „Eye of the Dream“ („Sapno centras“, 2018). Man patinka instaliacijos, nes priverčia žmones išeiti iš namų ir atitraukia nuo ekranų. Jaudina projektai, kurie padeda, o ne kenkia žmonėms. Turėjau atsitraukti ir paklausti savęs: mano darbas naudingas ar žalingas? Anksčiau buvau optimistiškas dėl kompiuterių ir darbų dalijimosi internete, tačiau, didelėms kompanijoms viską užvaldžius ir sujungus, situacija pasikeitė. Nors vis dar mėgstu animaciją ir žaidimus, šioje terpėje yra išbandymų. Žaidimai turi didžiulę kūrybinės išraiškos galimybę, bet juose yra ir priklausomybės apraiškų, kazino elementų. Programėlių parduotuvės ekosistema pasikeitė, tapo mažiau patraukli nepriklausomiems kūrėjams. Laikas keistas – turime rasti efektyvius būdus pasiekti žmones, jų neeksploatuodami.

Eye of the Dream instaliacija Davido OReilly personalinėje parodoje su YveYANG Šanchajuje, 2018

Atrodo, esi labai empatiškas ir etiškas savo auditorijos atžvilgiu. Taip buvo visada ar šį požiūrį išsiugdei per karjerą?

Manau, menininkai turi būti laisvi – gali būti tiek etiški, tiek neetiški, kokie nori. Turiu užuojautos žmonėms, nes visi šioje kelionėje esame kartu. Anksti pradėjau naudotis socialiniais tinklais, „Vimeo“ ir kitomis platformomis, bandydamas įrodyti, kad šiose vietose menininkai gali klestėti be tradicinių struktūrų. Tačiau technologijos ir algoritmai evoliucionavo, todėl ir požiūris negalėjo išlikti toks pat. Manipuliacija žmonėmis naudojantis tuo, ką jie mato internete, tapo labai galinga. Užjaučiu mus visus šioje situacijoje. Vis dar tikiu individualių menininkų galia sakyti tiesą ir spręsti dideles problemas, bet dabartinėje aplinkoje tai yra išbandymas.

Kada supratai, kad turi savo auditoriją ir darai jai įtaką? Kaip auditorijos atsiliepimai formuoja Tavo būsimus projektus?

Jaučiuosi labai laimingas, kai kas nors domisi mano darbu. Galimybė priartėti prie menininko – naujas reiškinys ir dažnai tai yra feikas. Su savo auditorija patyriau ir teigiamų, ir neigiamų dalykų, įskaitant persekiotojus. Negalvoju apie ją, kai nesu socialiniuose tinkluose. Nors esu dėkingas, turiu išlaikyti atstumą, kad galėčiau išsaugoti tai, ko gerbėjams reikia, susitelkti į kūrybą. Nuolat rengiami pasirodymai gali trukdyti meniniam augimui. Žmonės dažnai nori to, kas patiko praeityje, o mane visada domina, kas bus toliau. Man svarbu sukurti nuoširdžią staigmeną. Pirmenybę teikiu asmeniniams susitikimams, nes jie prasmingesni nei internetiniai.

Akivaizdu, stengiesi išlikti autentiška asmenybe, nors didžioji žiniasklaida reikalauja nuolat įsitraukti, būti matomam, o tai slopina tikrą kūrybiškumą. Tavo sąmoningas požiūris į darbą ir perėjimas nuo animacijos prie žaidimų rodo įsipareigojimą kurti sudėtingesnes, interaktyvesnes ir prasmingesnes patirtis. Viskas, ką darai, atskleidžia Tavo filosofinį ir etišką požiūrį, kad kiekvienas projektas būtų ne tik techniškai įspūdingas, bet ir pagarbus auditorijos intelektui bei laikui. Tavo kelionė tikrai įkvepia, parodo, kaip svarbu likti ištikimam savo principams nuolat kintančiame skaitmeniniame pasaulyje. Ačiū, kad dalijiesi įžvalgomis ir toliau pleti supratimą, ką šiandien reiškia būti kūrėju.

Ačiū ir Tau.