Tik jau nebandykite ginčyti, kad tekstai atsiranda iš niekur, iš beorės erdvės, ima ir nukrenta iš dangaus. Be patirčių – savų ir svetimų – kaip jie gimtų? Visa, ką kitados netyčia ar tyčia nugirdai, sulaukia tam tikros valandos ir staiga iššoka galvoje, kad jau nebepaleistum, o stvertum už uodegos tartum kokį drieželį. Drieželis nuvirbėjo, uodega rankoje liko – kaip beištversi nesėdęs prie stalo, neužrašęs? Gerai, kai yra, kas tuos rašymus paremia, stipendiją skiria. Šiuo atveju turiu dėkoti Lietuvos kultūros tarybai.

Autorė

(Ištraukos iš romano)

KAIP KARTAIS BŪNA

Apsigyventi Dieveniškiuose Ieva Vaičkutė, jauna specialistė, ką tiktai gavusi paskyrimą į Smetonmiškio vidurinę mokyklą, sutiko nedvejodama. Na ir kas, kad į darbą tolokai, užtat kokia graži vieta, kiek erdvės.
Kai išlipo iš autobuso, jos jau laukė, tačiau ne direktorius, o Jurgis Domeika, ūkvedys, toks apvalainas raudonskruostis žmogelis languota kepure.
Ievos lagaminas ir patalynės ryšulys, vos pasilabinus, buvo virve pririšti ant ūkvedžio motociklo lopšio. Jai pačiai pasiūlyta įsitaisyti vairuotojui už nugaros.
– Čia visai netoli, keli žingsniai, – paaiškino, – bet važiuotiems vis viena patogiau.
Važiavo iš tiesų neilgai, gal penketą minučių. Pasitiko tradicinis, aukštas ir erdvus smetonmečio pastatas. Ilgą laiką čia veikė Dieveniškių pradinė.
Storuliukas lagaminus užsinešti padėjo, raktus padavė. Ko jam dar, tepalais ar benzinu pradvisusiam?
– Elektra visur yra. Lemputes patikrinau. Kurios buvo perdegusios, pakeičiau. Viryklė veikia. Labai gera, lenkiška. Trijų skylių. Dega kuo puikiausiai. Tiktai orkaitės neišbandžiau. Balioną vakar prijungiau. Pilnutėlaitį. Malkų žiemai priruošta, išdžiūvusios. Reikės tik į malkinę susinešti. Nebijosit viena?
– Aš – kaimo vaikas.
– O gal jums šuniuko? Labai gražus. Pavasarį mūsų kalė atsivedė devynis. Kitus nuskandinau, tą vieną pasilikau. Jau prakutęs. Bus geras sargas.
– Kiek?
– Kas kiek?
– Šuniukas.
– Eikit, eikit… Negi toks nagas atrodau? Grįžęs vaikui paliepsiu, atves. Mes čia, per miškiuką. Netoli. Bus gal pusantro kilometro, o gal nė tiek… Mano vaikas šiemet jau baigs devynias… O mergaitės mažesnės. Vyresnioji šešias pabaigė, mažoji eis į penktą.
Ieva nepatikliai nužvelgė rausvažandį: dar toks nesenas? O juk išlipusi iš autobuso į jo „labą dieną“ vos neatsakė: „Labas, dėde…“
– Pradinę seniai uždarė?
– Neseniai. Visi, kas darbesni, apsukresni – gyvenvietėje… Juk ten ir parduotuvė pašonėje, ir ambulatorija… Net restoranas yra. Taip, taip… Lipu žemyn, tuojau atnešiu kibirą. Naują. Žmona, kaip žinodama, įdavė. Dar kažką lopšin dėjo… Sako: naujakurei pravers. Sako: kai prasigyvens, tada ir atsilygins.
– Ačiū.
Jis trankiai nubildėjo laiptais.
Ieva pro langą matė, kaip kuičiasi pasilenkęs brezentu užsegiotame motociklo lopšy. Kai atsitiesė, ji atšoko nuo lango. Kažkodėl pasijuto nepatogiai: kone meldžiasi, kad tik tas plepus žmogelis greičiau išsinešdintų, bet vos tiktai žengė pro duris, jau ir vypso akis jam į nugarą įbedusi.
Ūkvedžiui pagaliau išvažiavus, Ieva panoro apeiti savo naująsias valdas. Kiek pastovėjusi prie didžiųjų eglių, pasuko į sodą, visu perimetru apsodintą storakamienėmis liepomis.
Kaip čia turėtų kvepėti vasarą, kai liepos sužydi, pagalvojo.
Dabar lapai jau pradėję gelsvuoti. Po medžiais tankiai prižėlę paparčių. Ieva pasilenkė ir nepatikėjo savomis akimis: baravykai! Tikrų tikriausi baravykai! Balti ir sveiki kaip akmenys! Išrovė vieną, antrą, trečią… Ėjo toliau – rado dar daugiau. Ir kaip čia jų niekas nenugrybavo? – nusistebėjo supratusi, kad rieškutėmis šito turto namo neparsineš.
Pasidėjusi išrautus baravykus ant žolės, grįžo į butą, pasičiupo Jurgio Domeikos atvežtąjį kibiriuką, peilį ir vėl nulipo žemyn. Netrukus grybų jau buvo pilnas kibiras.
Ievai patiko grybauti. Kol tebebuvo mokinukė, rudeniop jiedvi su motina, įsispyrusios į guminius aulinukus ir nutvėrusios iš liepų karnos pintus krežius, dažną rytą lėkdavo į Pušyną. Kartais nerasdavo nieko gera, o kartais krepšiai tiesiog skleisdavosi – nelygu metai. Staiga ji ir vėl prisiminė „baravykų bažnyčią“. Tąkart abi grybeivės maklinėjo miške jau kokias keturias valandas. Krepšiai artipilniai – raudonviršių, voveraičių, jaunų lepšiukų, o baravykų – vos vienas kitas.
Mamai nuo ilgoko vaikščiojimo kalvelėmis ir slėniais įskaudo kojas, Ievutei, kaip pasakytų žemaičiai, grobas grobą rijo – juk išėjo iš namų dar saulei netekėjus, nė duonos kąsnio nekandusios. Priedo, ta gyvatė vidur kelio… Pušyne jų pasitaikydavo retai, kur kas rečiau nei Pelkynėje, tačiau viena kita, žiūrėk, ir bešliaužianti… Ypač mėlynojuose.
Kaip ten nutiko, kad tąsyk Pušyne grybaudamos jiedvi su mama „prisišaukė“ angį, Ieva nė šiandien nežino. Gal gyvatė susirgo ir atšliaužė ant viešo kelio, kaip sakoma, vildamasi kokios nors pagalbos? Deja, jeigu taip ir buvo, nieko to ji nesulaukė: Ievutė, skardžiai riktelėjusi savo išgąstį, metė žemėn grybų krežį, šoko nuo kelio į šoną ir neatsigręždama nudūmė pirmyn, o motina, tempdama abu nelengvus krepšius, bėgo mergaitei iš paskos ir kvapą gaudydama ramino: juk virvagalis, Ievuliukai, virvagalis, paprasčiausias pantis skersai kelio, pasivaideno tau…