Januszas Strobelis – ne vien Lenkijoje garsus džiazmenas, gitaristas ir kompozitorius. Man tai labai svarbus žmogus. Gal net vienas svarbiausių. Iki šiol jį tebelaikau neformaliu savo mokytoju ir, žinoma, artimu bičiuliu.

Tai prasidėjo jau nutolusio 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Buvo gūdūs laikai, gilaus sovietinio sąstingio metai. Turbūt jaunesnėms kartoms sunku suvokti, kad ne tik interneto neturėjome, bet net ir elementariausia informacija pro geležinę uždangą skverbėsi itin sunkiai, dozuotai. Siekiau prenumeruoti bent jau Lenkijos muzikinę spaudą, nes šioje šalyje viskas buvo kiek laisviau. Galop radosi galimybė ne vien lenkų radijo stočių klausytis, bet ir TV pirmąją programą žiūrėti. Tai buvo langelis į pasaulį…

Tuo metu mokiausi skambinti klasikine gitara. Kilo mintis: kodėl šiuo instrumentu negrojamas džiazas? Dėl suprantamų priežasčių nežinojau, kad už okeano daug metų sėkmingai darbuojasi Laurindo’as Almeida, Charlie’is Byrdas, Badenas Powellas…

Ir štai – sprogimas! Bene 1974-aisiais per Lenkijos TV buvo transliuojamas Opolės dainų festivalis. Jame skambėjo ir vokalistės Elżbietos Wojnowskos atliekama Henryko Alberio „Zaproście mnie do stołu“ („Pakvieskite mane prie stalo“). Klasikinė gitara, džinsuotas choras, meistriška plėtotė… Daina sužavėjo ne tik mane. Ji tapo festivalio laureate. Kiek vėliau iš spaudos sužinojau, kad Lenkijoje muzikuoja itin palankiai vertinamas H. Alberio ir Januszo Strobelio klasikinių gitarų duetas. Po kurio laiko pasižiūrėjau ir Strobelio rečitalį. Tuo metu išgyvenau katarsį. Labai greitai ir aiškiai suvokiau, kad tai yra TAI. Vienintelis noras buvo kada nors šį gitaristą išgirsti gyvai.

Ir po daugybės metų tai įvyko! J. Strobelio trio dalyvavo „Kaunas Jazz“ festivalyje. Žinoma, po koncerto bendravome, neskubiai gurkšnojome alų. Januszas suteikė galimybę išbandyti jo gitarą. Jau buvau palaimos viršūnėje, kai išgirdau nedrąsiai tariant: „O gal galiu Tau dovanoti kelis savo albumus?“ Jų tebesiklausau dažniau nei kitų iš palyginti gausios gautųjų kolekcijos.

Praėjus bemaž dešimtmečiui eilinį kartą su žmona svečiavomės Varšuvoje. Pagaliau pavyko patekti į F. Chopino muziejų. Po įspūdžių gausos lauko kavinukėje mėgavomės kava. Pastebėjau, kad kitoje gatvės pusėje yra vinilinių plokštelių parduotuvė. Vos į ją įžengęs, pamačiau „Duet Gitar Klasycznych. Alber-Strobel“. Visiškai negrotą, švarią. Jos kaina buvo vos 8 zlotai. Bemaž tą pačią akimirką suskambo telefonas. Skambino bičiulis, žurnalo „Jazz Forum“ redaktorius, žinojęs, kad mes Varšuvoje. Sutarėm susitikti miesto centre. Paklausiau jo, kur galima pasiklausyti džiazo, kurį mėgstu, ir išgirdau, jog tą patį vakarą Varšuvos pakraštyje, festivalio „Dreszer Jazz“ kontekste, koncertuos J. Strobelis ir Andrzejus Jagodzinskis.

Pastarasis pianistas jau buvo „Kaunas Jazz“ senbuvis, tačiau tąsyk virtuoziškai grojo akordeonu. Koncertas pasirodė fantastinis, tad kilo mintis jį „eksportuoti“ į Kauną. Beje, tada skambėjusi dueto muzika įamžinta tais pačiais metais išleistame albume „Tête-à-tête“. Po pasirodymo šiltai bendravome, ant plokštelės voko Januszas parašė: „Tai jau istorija.“ Beje, vienas jo bičiulių išsakė nuoskaudą, kad ne jis pirmas pastebėjo minėtąją plokštelę, nors gyvena visai šalia parduotuvės, kasdien į ją užsuka… 2015-aisiais „Žalgirio“ arenos amfiteatre muzikos stebuklas pasikartojo. Po koncerto Januszui padovanojau kelis savo albumus, o jis man – ispaniškas „Knobloch“ rankų darbo stygas. Įsitikinau, kad šios neprilygstamos. Nuo tada naudoju tik jas.

Ir pagaliau, po daugybės metų, išdrįsau viešai pakalbinti Januszą Strobelį.

Vienas Tavo albumų pavadintas „Wierny sobie“ („Ištikimas sau“). Manau, antraštė itin tiksli, nes daug metų klasikine gitara groji braziliškos orientacijos džiazą. Kaip viskas prasidėjo?

Gimiau Gdanske, esu iš muzikalios šeimos. Prieš karą mano tėvai ten baigė konservatoriją: tėvas – smuiką (jis buvo ir chorvedys), mama – fortepijoną pas Marią Wiłkomirską [garsi lenkų pianistė, pedagogė – A. K.]. Aš jauniausias iš penkių vaikų. Du mano broliai irgi muzikantai: Bogdanas Varšuvos muzikos akademijoje baigė fortepijono klasę, Marekas – džiazo kontrabosininkas. Vyriausias brolis – astronomas, o sesuo – matematikė, bet jie taip pat išmoko groti. Tad mano gyvenimas iš anksto buvo nulemtas muzikai. Pradėjau griežti smuiku kaip ir mano tėvas, bet menas mane visada domino plačiąja prasme. O ištikimybė sau, savo idealams bei vertybėms man svarbūs nepaisant to, ką veikiu.

Nedaug tetrūko, kad taptum profesionaliu dailininku. Bet muzika nugalėjo. Kaip įvyko šis virsmas?

Turėjau pastebimą meninį potencialą, mano rankos – plastiškos, išlavintos. Taigi, išmėginau savo jėgas vaizduojamųjų menų licėjuje, tačiau net ir tuo laikotarpiu, kuris buvo labai patrauklus ir angažuojantis, muzikos neapleidau. Su muzikine aplinka mane supažindino vyresnysis brolis Marekas, jo dėka septintojo dešimtmečio pradžioje pradėjau groti gitara džiazo grupėse Gdanske.