Romano ištrauka

Plaukia valtelė vandens paviršiumi lengvai srovės nešama, guli kūnas ant dugno, rankom mojuotų, kojom plaktų, bet neturi.
Vėjelis lapus šiurena, paukščiukai čiulba gražiausiai, ko daugiau gali norėti.
Kūnas gyvas, saulutė spigina, akys prisimerkia, ausys girdi, burnoj kartu, nosis nenorom uodžia laukinio vandens ir maurų kvapą, širdis plaka, smegenys veikia. Veiks ir po mirties dar kelias minutes, kol baigsis deguonis.
O tada jau kaip bus, taip bus.

Policijoje į oficialų dingusiųjų sąrašą J. R. buvo įtrauktas prieš dešimtį metų, bet nei jo, nei kūno rasti nepavyko. Dingo kaip į vandenį.
– Taip, į vandenį, aš jį įmečiau į vandenį, – Holė vėl kartojo, bet niekas nesiklausė jau tiek metų.
– Gal galėtumėte tiksliau nurodyti vietą? – paklausė policininkas, jaunas, naujas, todėl ir klausė. Kiti seniai į ją nebekreipia dėmesio, o šitas krapštė nosį, valėsi ką ištraukęs į kelnių kraštus, galvojo, nematau, galvojo, kad nieks nemato, galvojo, kad yra nematomas ar kad aš nematoma, galvojo, kad mūsų nėra. Yra, ir dar kaip yra, esam, ir sumokėsim už tai, ką padarėm.
Holė nieko nesakė, policininkas kantriai kartojo:
– Gal galėtumėte tiksliau nurodyti vietą?
– Į upę, – atsakė Holė kaip galėdama tiksliau.
Laikrodis tiksėjo, policininkas barškino raktais, abu garsai – sinchroniškai ritmingi. Norėjosi šokti, iškelti aukštai rankas, siūbuoti klubais ir suktis, suktis, bet kūnas neklausė. Holė sėdėjo kaip prirakinta. Tik su juo buvo gera šokti, apkabindavo taip tvirtai, atrodo, nepajudėsi, bet vienaip atrodo, kitaip yra, judėdavo, ir dar kaip. Nupjoviau jam rankas ir kojas, galvoja Holė, ir šokiai baigėsi.
– Jis buvo labai gražus, – sušnabždėjo Holė.
– Koks dabar skirtumas, – nesuprato policininkas. Jaunas dar, nė tiek nesupranta.
Žioplas pamaiva, pagalvojo Holė. Pavargau. Žliaugė prakaitas. Kodėl jie kondicionieriaus nejungia, gal čia tokia moderni kankinimo priemonė: pakaitink gerai, bet kas prisipažins, viską papasakos; kava kažkokia pažliugus, o taip mandagiai padavė, gerkit, prašom, gerkit, – lyg kokį gyvybės vandenį. Pats gerk. Gal manai, aš jį į akvariumą sukišau, pagrūdau gerai, ir tilpo? Plaukė, sakiau, plaukė paviršium, ilgai mačiau, kaip pagalys srovės nešamas, manai, akvariume?
Holė nieko nesakė, tokie tardytojai bet ką užtildys.
– Kur padėjote rankas ir kojas? – vėl paklausė policininkas, pasiruošęs užsirašyti.
O Dieve tu mano, pagalvojo Holė. Tik tiek sugebi paklausti? Rankos ir kojos. Kam svarbu tos prakeiktos rankos ir kojos?
Girdėjosi gatvės triukšmas, darbininkai aparatais skaldė šaligatvį, ponios kaukšėjo aukštakulniais, pagyvenusi pora pykosi. Iš balsų galėjai spręsti, kad pagyvenę, pritilę ir papilkėję, praradę intonaciją, monotoniškai aiškinosi, kas kaltas, per seni atsiminti, dėl ko, tik – „tu tu, jei ne tu, viskas būtų kitaip“. Žinoma, kad būtų. Mašinos signalizavo, prikaitęs oras spaudė prie žemės.
Policininkas tylėjo, braukė, valėsi į kelnes. Ir Holė tylėjo, bet neiškentė, nesėdės čia visą dieną, turi ir savo reikalų:
– Apeik iš kitos pusės ir pabelsk dar kartą.
– Nesupratau? – pasitikslino policininkas.
– Taigi, kad nesupratai, – atsakė Holė. – Nieko nesupratai.
Ir nesuprasi, pagalvojo.

– Holė nėra jos tikras vardas, – kantriai, bet piktai paaiškino policininkas.
– Iš kur žinai? – paklausė Gina G., stamboka, bet labai graži moteris, tiesiog gimusi dėvėti uniformą. Juodi garbanoti plaukai dengia pusę veido, apsklidus visa, tik nosis kyšo, graži nosis, nedidelė, ir akys, o jau lūpos lūpos…
Policininkas žiūrėjo, bet nieko nesakė.
– Tai iš kur žinai? – pakartojo Gina G.
– Pati pasakė.
– Policija ne bažnyčia, čia visi meluoja.
Gina G. ranka persibraukė plaukus, policininkui kvėpavimas – op, ir sustojo. Žiojosi kalbėti, o žodžių nėra, plaučiai tarsi dumplės stūmė orą į gerklas, o balso stygos, plonos raumenų raukšlės, turėtų atsidaryti, kad garsas išeitų, bet neatsidarė nors tu ką, oras veržėsi iš plaučių, bet strigo, ausyse lyg koks krioklys spengė. Giliai kvėpuok, atpalaiduok gerklės raumenis, ne tik kūną, bet ir mintis, proto įtampa sukelia raumenų įtampą, kartojo sau policininkas. Atpalaiduok visą kūną – kelius, rankas, pečius, kaklą. Tai padės sustiprinti rezonansą, teikiantį balsui skambumo.
Gina G. žiūrėjo, bet nieko nesakė. Policininkas trūkčiojo, pečiai purtėsi, burna buvo pražiota. Gina G. nežinojo, ką daryti, ar gaivinti, ar juoktis.
Atrodo kaip idiotas, pamanė Gina G.
Atrodau kaip idiotas, pamanė policininkas, bet tuoj bus geriau, tuoj bus labai gerai.
Gina G. paglostė jam galvą, gal padės, toks dar vaikas, visai kūdikis, gal nusiramins.
Priartėjęs kvapas ir krūtys. Policininkas lėtai kvėpavo, kvapas, krūtys, kvapas, krūtys, pastovėk taip, dar pastovėk, dar paglostyk plaukus, širdis daužėsi, dar pastovėk, kvėpavimas sulėtėjo.
Va ir nurimo, pamanė Gina G.
Policininko pečiai dar keletą kartų mėšlungiškai sutrūkčiojo, kvapas, krūtys, kvapas, kol išsiveržė šilta srovė ir ėmė lėtai gertis į kelnes.
Policininkas žiūrėjo pasilenkęs, kad tik ji nepamatytų, kad tik nepamatytų.
Koks dar vaikas, nekaltas kūdikis, pagalvojo Gina G., raudonuoja dėl menkiausio paglostymo.
Gina G. prisitraukė kėdę ir atsisėdo priešingoj stalo pusėj.
– Tai koks jos tikras vardas? – paklausė.
– Nesakė.
– O ką sakė?
– Sakė, kad jos vardas Holė, tai reiškia – „moteriškumo deivė“, vienu metu – mergelė, moteris ir senelė.
– O Jėzau, – pasakė Gina G. – Visos mes tokios.
– Dar sakė, kad vardas netikras, nes jei norės, pasivadins Haviovi, tai reiškia „lipanti žemyn kopėčiomis“, arba Hakidonmuya, tai reiškia „laukimas“, arba Enli, tai reiškia „aš mačiau šunį“. Sakė ir daugiau, bet nespėjau užsirašyti.
– Matai, kad trenkta, kam visus kliedesius užsirašinėji?
– Gal padės tirti bylą, – teisinosi policininkas, pats netikėdamas tuo, ką sako.
– Ką dar sakė?
– Dar sakė, kad yra žudikė ir šventoji.
– Visi mes – ir žudikai, ir šventieji. Sakė ką nors apie save?
– Kad nužudė savo vyrą, nupjovė rankas ir kojas, o kūną įmetė į vandenį.
– Dar viena, – suburbėjo Gina G., nelabai susidomėjusi. Po tiek metų norisi kažko naujo.
– Kur į vandenį, jos klausiu, sako, į vandenį, kur padėjai rankas ir kojas, klausiu. Nieko nesako, tik žiūri, atrodo tuoj apspjaus.
– Apspjovė? – paklausė Gina G.
Dabar jau policininkas nieko nesakė, liūdėjo. Nei meluot, nei teisybę sakyt.
Visų nekenčiu, galvojo, pats visus apspjaudyčiau, daug kartų, jei seilių užtektų. Tokį ištežusį Dievas sukūrė, nors verk. Kiek visko padaryčiau, jei nebūčiau toks, koks esu, toks šiukšlių maišas, paleistas į žemę tik tam, kad būtų iš ko juoktis.
– Ji mane lyg užvaldė, sėdėjau kaip apsvaigęs. Ką sakė – užsirašiau, ko nesakė, tai ir nesakė.
– Džiaukis, kad rankų ir kojų nenupjovė, – pasakė Gina G.
Jis ir džiaugėsi.

1368 Viešpaties Dievo metais, ryte, vos prasivėrus miesto vartams, sargybiniams nespėjus dorai atsitraukti, minia kokių tik nori valkatų, ieškančių laimės, pradėjo bruktis į miestą. Vargšai stumdėsi, lipo vieni kitiems ant kojų, grūdosi, kas pirmas, lyg jų čia kas lauktų, o sniegas snigo ir šaltis spaudė labiau nei įprastai.
Minios gale lėtai, nežiūrėdami vienas į kitą, pro vartus jie įėjo dviese – Ubagė ir vienuolis Bonaventūras. Nė kiek vienas kito nepažinojo, bet sutapk tu man taip, kad minia juos abu kaip didžiausius vargšus nustūmė į galą. Vargšai eis paskutiniai, tokia pasaulio tvarka.
Nė vienas, įėjęs šįryt pro vartus, neatrodė labai turtingas, bet Ubagė buvo labiausiai iš visų apskretus ir suvargus. Seni, skylėti skarmalai be jokios spalvos, apsivyniojusi kuo gali, visa mėlyna nuo šalčio, lūpos nuėjusios žaizdom, akys traiškanotos. Plaukai ilgi, ir tie be jokios spalvos, susivėlę į didelius gniutulus, pusė matosi, pusė sukišta po skarmalais, kad utėlėms būtų šilčiau. Ubagė šlubuoja, laikosi susiėmusi už pilvo, matosi, kad dar labai jauna. Į šonus nesidairo, ką čia naujo pamatysi, ką čia naujo rasi, visur likimas tas pats, bet vienuolį vis tiek mato.
Iš kur šitas baidyklė, galvoja Ubagė, plaukai ilgi, koks vyras, jei plaukai ilgi? Barzda vos ne iki pilvo, baisu, kaip atrodo, ir basas, o dievai brangiausi, žiemą basas, jau aš vargšė, bet kojas radau kuo apsivyniot, matyt, ir peilio neturi, todėl toks apžėlęs, kaip kitaip? Į maišą įsilindęs ilgiausią, iki pat žemės, sniegus šluoja, pats ant apačių mina, toks pavargęs, vos pasivelka, nušiuręs kailis ant viršaus, viską virve persirišęs, eina vos gyvas, bet nedejuoja.
Iš kur šita Dievo avelė, galvoja Bonaventūras, tokia jauna, tokia suskretus, ko čia stebėtis, pilna tokių, šią žiemą gal dar išgyvens, gal ir aš pergyvensiu, su Dievo pagalba. Jau beveik gerai sekėsi, jau buvau prie vartų, bet naktį – kas tau įleis, sugulėm visi susiglaudę, taip šildydamiesi, ir išmiegojom iki ryto, ačiū jiems, ir Dievui ačiū, tik blogai, kad batus pavogė, atsikėliau – nėra, atleisk jiems, Viešpatie, tuoj nugriūsiu, nebejaučiu kojų, akyse mirga lyg prieš mirtį, tik ne dabar, Viešpatie, kiek čia liko, nors kojos linksta.