fbpx

Fragmentai

LINA SIMUTYTĖ

1.

Kažkas nutiko. Pasidarė sunkiau rasti ryšį su pasauliu. Nežinai, ar tai kada nors buvo lengva, bet supranti, kad paprasčiausia viskas, ko gero, atrodė vaikystėje.

Atsimenu, brolis instaliuoja SIMS 2. Jau prasidėjusios Kalėdų atostogos ir galima ilgiau žaisti, nes nebereikia ruoštis pamokoms. Stacionarus kompiuteris ūžia, vos patempia antrą „Simsų“ versiją, bet pavyksta. Sukasi žalias deimančiukas, kuris tuoj tuoj mus sujungs su nauju pasauliu.

Iš pradžių sukuri Simso avatarą.
Liekna, įdegusi, garbanotų plaukų moteris. Princesės garbei, pavadini ją Diana. Ji dar negali rinktis iš visų įmanomų drabužių, nes neužtenka pinigų. Diana pradeda dirbti policininke. Kol jos nėra, mėgsti pagreitinti laiką ir matai, kaip užsikemša kriauklės, kaip sugenda šaldytuvai, kaip perdega lemputės. Šalia gali stebėti, koks jos energijos, poreikio socializuotis ar pasilinksminti lygis. Žinai, kada laiku ją nuvesti į tualetą.
Dianai grįžus namo, viską reikia pataisyti ir išvalyti, o tada jau guldai ją miegoti. Rytoj į darbą. Kas rytą pro dar miegančius namus dviračiu pravažiuoja paštininkas ir palieka laikraštį. Kas rytą Dianos paimti į darbą atvyksta policijos automobilis. Kartais Diana grįžta namo paaukštinta. Dabar ji – nebe policininkė, o detektyvė. Daugiau uždirba ir gali nusipirkti naują sofą aksominiu tvinpyksišku gobelenu, pasikabinti veidrodį ryškiai mėlynais rėmeliais ir įsigyti išsvajotąją palmę per pusę vonios kambario su užuolaidėlėmis.
Paskui pasidaro nuobodu ir Dianą įdarbini sesele. Viskas iš naujo. Dabar ją pasiima ir parveža greitoji. Ji taupo tam, kad galėtų pasistatyti židinį, įsirengti baseiną, nusipirkti pianiną, o paskui fortepijoną. Tvinpyksišką sofos gobeleną pakeisti dalmantino raštais, o paprastas pilkšvas plyteles virtuvėje – lakuotomis medinėmis grindimis.

Ir vis tiek tenka taisyti sugedusius čiaupus ir valyti grindis.

Tada susipažinti ateina kaimynas. Iš pradžių spaudi „Talk about weather“, tada „Talk about politics“, o tada „Talk romantic“. Paskui „Bro hug“ arba „Be funny“, ir viskas pasidaro šiek tiek rimčiau. Pereini prie „Cuddle“, „Be romantic“, „Propose marriage“ arba „WooHoo“. Stebi, kaip jie spaudžia vieni kitiems rankas, kaip flirtuoja, kaip apsikabina, kaip sėdasi ant sofos ir bučiuojasi žiūrėdami televizorių. Stebi, kaip atsiranda ryšys. Atrodo taip paprasta, ir jie susilaukia kūdikėlio. Darosi vis įdomiau, nes vis sunkiau išlaikyti simsus energingus.
Jie sensta, storėja, vėluoja į darbus, neišneša šiukšlių.
Iškyla vis daugiau kliūčių, trukdančių galvoti apie „Bro hug“ arba „Cuddle“.

Tada klasiokas tau pasako, kad viskas kur kas paprasčiau.
Pirmiausia vienu metu paspaudi Ctrl + Shift + C.
Tada į atsiradusią lentelę suvedi vieną iš šių kodų:

Aging off – išjungia senėjimą.
Aging on – įjungia senėjimą.
Morherlode – duoda 50 000 pinigų.
Move objects on – leidžia judinti ir šalinti daiktus, kurių paprastai pajudinti neįmanoma.
Rosebud – leidžia sugeneruoti dar daugiau pinigų.

Surenki „Aging off“, o tada „Rosebud“. Per keletą minučių perstatai namą. Pasidaro nuobodu, tad statai naujus namus, lygini kalvotas vietoves ir priperki neregėtų medžių, egzotinių gėlių, krūmynų ir drugelių. Akvariumų, šviestuvų, biliardo stalų ir knygų lentynų. Sužinojus apie „Rosebud“, viskas kur kas paprasčiau.
Pastatai dviaukštį namą. Jame gyvena daugybė stilingų žmonių, kurie tapo, groja fortepijonais, fotografuojasi, rengia barbekiu vakarėlius ir maudosi baseine.

Tačiau vis tiek sugenda šaldytuvai ir užsiliepsnoja viryklės.

Galiausiai viskas įgrysta taip, kad sumeti juos į baseiną. Visi dėvi ryškius maudymosi kostiumėlius. Išimi kopėtėles. Matai, kaip jų energijos stulpeliai iš žalių virsta raudonais, kaip jie blaškosi, ieškodami būdo išlipti. Galiausiai pavargę paskęsta ir šalia baseino randasi urnos arba paminklai, iš kurių pradedi statyti kapines.
Naktimis namuose klajoja simsų vėlės.

Naktimis tuščiuose namuose vis tiek sugenda šaldytuvai ir užsiliepsnoja viryklės.

O tomis tikromis naktimis, kai nustoji žaisti, ieškai ryšio tarp to, koks buvai, ir koks esi šiandien.
Ieškai ryšio tarp savęs ir išsirinktų virtuvės plytelių, jei gali sau leisti jas rinktis.
Naktimis, kai SIMS 2 nebuvai įsijungęs jau kokį dešimtmetį, tave vis dar aplanko simsų šmėklos.
Diana banguotais plaukais. Tas išsiderinęs fortepijonas ir išsvajota palmė, tvinpyksiška sofa ir baseinas be kopėtėlių išlipti.

Ir tada, kai atrodo, kad viskas jau buvo, o tarp tik­ro gyvenimo ir „Rosebud“ slaptažodžio nelieka jokio ryšio, prasmė atsiranda kas rytą pro dar miegančius namus dviračiu pravažiuojant paštininkui ir paliekant laikraštį.
O tu tikiesi, kad tau bus atleista.

2.

Apie flomasterius

Kažkur girdėjau, kad iš šimto vaikų, kurie pradeda lankyti dailės pamokas, į klausimą „ar mokat piešti?“ beveik visas šimtas atsako, kad moka.
Taip pat girdėjau, kad iš tokios pat suaugusiųjų grupės į šį klausimą beveik visi atsako, kad nemoka.

Vaikystėje mes apskritai sužinome labai daug. Mums bando parodyti, kaip veikia pasaulis.

Senelis vis pasakodavo, iš kur atsiranda elektra. Atrodė visiška magija, kad paspaudus jungiklį ji gali išsijungti, o tada vėl įsijungti. Prisimenu, kaip pirmą kartą kalėdinė girlianda nupurtė pirštus. Lempučių spalvos pasidarė dar ryškesnės.

Senelis pjaustydamas obuolius parodydavo, ką reiškia trečdalis, o kiek yra ketvirtadalis. Jo rankos kartais sudrebėdavo, bet niekada tada, kai reikėdavo mane pervesti per gatvę. Iš jo sužinojau, kad išmokus formules reikia varyti toliau ir taip perprasti matematiką.
Nevariau.
Šiandien prisimenam, kaip Jonas Mekas sakė, kad pagal formules gyventi nereikia.

Požiūris toks trapus.

Vaikystėje sužinojau ir apie sniegą, ir apie ledą. Apie vandens prigimtį apskritai.
Sužinojau apie temperatūrą, apie Celsijų, apie gyvsidabrio toksiškumą. Galiausiai net supratau, iš kur atsiranda vaikai. Supratau, kad jie ne visada gimsta iš meilės.

Keisdama patalynę tarp paklodžių randu lazdyno riešutą. Atmintis iš karto nuneša į vaikystę, maždaug į tą laiką, kai tėtis už miesto statė sodo namelį. Jame turėjome kada nors gyventi. Atsimenu, buvo tokia laiptų aikštelė antrame aukšte, neaptverta, todėl nuo jos šokinėdavom žemyn ant smėlio krūvos ir juokdavomės. Buvo baisu, bet gera nusileidus vėl jausti pagrindą po kedais.

Lazdyno riešuto skonis iš karto nubloškia į tą laiką, kai su broliu dalydavomės „Manijos“ šokoladuką. Iki šiandien prisimenu, kaip sudėję lygindavom, ar vienodos jo puselės, ir tik tada suvalgydavom.

Lazdyno riešuto skonis atneša tą dieną, kai su broliu nėjom į mokyklą, nes sirgom. Mes piešėm, spalvinom flomasteriais, kol juose baigėsi spalvos. Tada tuos flomasterius išardėm ir tikrinom, kaip spalvos galėjo pasibaigti. Galiausiai į juos supylėm brangius mamos kvepalus, nes už viską svarbiau, kad galėtume toliau piešti.

Svarbiausia, kad nesibaigtų spalvos.

Šiandien, kai vienas po kito tampame suaugusiais, pratinamės žinoti ne vien iš kur atsiranda elektra, bet ir kiek ji kainuoja. Mes mokomės laiku mokėti įmokas, laiku atsistoti ant kojų kaskart nusileidus ant byrančios smėlio krūvos.
Šiandien pratinuosi taupyti brangius kvepalus, taupyti laiką, saugoti termometrą, kad neapsinuodyčiau gyvsidabrio garais.
Pratinuosi piešdama neištepti visko aplinkui.
Ir dar, stengiuosi atsisakyti cukraus, kurio sinonimu tapo „Manijos“ šokoladukas su lazdyno riešutais.

Stengiuosi apskritai liautis valgiusi lovoje.

Ir kartais norisi paklausti, kaip iš šimto vaikų, kurie mokėjo piešti, užauga šimtas suaugusių, kurie piešti nebemoka?

Ir dar norisi tikėti, kad už visa svarbiau, jog niekada nesibaigtų spalvos.

3.

Apie tamsą

Vaclovo Nevčesausko instaliacijos „Metrodots“ pristatyme išgirdau, kad egzistuoja teorija apie daleles ir kintantį jų elgesį. Anot kūrėjų, tų dalelių būvis pakinta tada, kai į jas žiūrima. Tai reiškia, jog jų būvis tiesiogiai priklauso nuo stebinčiojo. Mane hipnotizuoja ir fotonai, ir šviesa, ir vaizdas už juodų užuolaidų. Iki šiol galvoju, kad ne visai suprantu, kaip viskas iš tikrųjų veikia. Ko gero, tiesa slypi kažkur anapus.

Man penkiolika ar šešiolika. Nusiperku tekstilei skirtų dažų, sulaukiu vakaro, tada nakties, kol visi namuose sumigs. Į didelį puodą, kuriame virdavom cepelinus, sumetu savo mėgstamiausius drabužius. Užpilu verdančiu vandeniu ir dažau juodai.
Tas puodas irgi juodas, su vos įžiūrimais baltais taškučiais.
Tačiau žiūrėti reikia iš arti.
Tuo metu ir šiaip viskas juoda: mano plaukai, rankų ir kojų nagai, kojinės, kerzai, raktų pakabukai, apatiniai, akių šešėliai, akių pieštukai, sąsiuviniai, kuprinė.

Visuma yra juoda.

Skaitau Kafką ir Škėmą, mintinai moku „Slipknot“ gabalus ir draugus tempiu į kapines beveik už Mažeikių.
Viskas kažkodėl turi būti rimta ir sudėtinga, todėl ir kalbam daugiausiai apie prasmę, nežinomybę, apie kosmosą. Apie pasaulį, kurio nesuprantam.

Tiesa slypi kažkur anapus.

Kartais kviečiam dvasias.
Lapkričio pabaiga, tėvai svečiuojasi kitame mieste, todėl laikas pats tinkamiausias ritualams. Su drauge išsikviečiam „kažką“ pasitelkusios adatą, kamantinėjam visko apie mokyklą, apie ateitį, apie tai, kokia katastrofa baigsis pasaulis. Aišku, užduodam daug klausimų ir apie bernus. Mums, kaip normalioms metalistėms, patinka ilgaplaukiai, skaitantys filosofiją. Deja, tokių Mažeikiuose ne per daugiausia.
Galiausiai nustojam burtis ir išeinam į kapines.
Apėjusios nepažįstamųjų kapus, ant suoliuko išgėrusios vermuto, temstant pradedam dalintis nuojautomis. Imam pastebėti tamsėjančius debesis, stiprėjantį vėją, ryškėjančius antkapių kontūrus.
Girdėti žingsnius, tada pagalbos sirenas. Net tyla atrodo kažkuo prasmingesnė. Tamsi.

Tos dalelės, iš kurių susideda visumos vaizdas, pasikeičia nuo mūsų – ją stebinčių penkiolikmečių.

2019-08-26