I veiksmas

POLICININKAS. Čia jūsų fortepijonas?
ŽMOGUS. Taip, o ką?
POLICININKAS. Jis čia kaip transporto priemonė stovi?
ŽMOGUS. Kodėl jūs taip pagalvojot?
POLICININKAS. Jis juk su ratais?
ŽMOGUS. Tai tik ratukai.
POLICININKAS. Nesvarbu, ratukai, ratai, jis stovi po draudžiamu ženklu.
ŽMOGUS. Tikrai?
POLICININKAS. Taip. Argi nepažįstate ženklų? Jau nekalbu apie stovėjimą – net sustoti šioje vietoje neleidžiama, nebent įsijungtumėt avarines šviesas.
ŽMOGUS. Matot, aš nevažinėju jokiu transportu, tai yra – pats nevairuoju, todėl tikrai nepažįstu, labai dėl to atsiprašau.
POLICININKAS. Nežinojimas, kaip žinia, neatleidžia nuo atsakomybės. Bet šį kartą jūsų nebausiu, labai jau jūsų veidas geras, įkvepia atlaidumui.
ŽMOGUS. Dėkingas už įvertinimą.
POLICININKAS. Tik patraukit savo priemonę kelis metrus atgal, štai ten, kur ženklo galiojimas baigiasi, galėsite stovėti, kol kada nors kas nors pasikeis.
ŽMOGUS. Gal padėsite? Man sunku vienam jį tampyti.
POLICININKAS. Mielai. O kodėl, sakykite, jūs jį iš viso čia atsitempėt?
ŽMOGUS. Ketinu parduoti, galvoju šitoj sankryžoj tikrai jį kas nors pastebės ir nupirks. Juk čia toks judėjimas.
POLICININKAS. Taip, centras. O kodėl nevežate jo į muzikos prekių parduotuvę? Ji gretimoje gatvėje.
ŽMOGUS. Buvau, sako, dabar nėra vietos, gal kada vėliau. Štai jeigu trimitas ar būgnas, tada mielai priimtų.
POLICININKAS. Na taip, instrumentas didelis. Kodėl sugalvojot jį parduoti?
ŽMOGUS. Oi, tai čia visa istorija, jūs tikriausiai ir laiko neturite išklausyti, jums gi nusikaltėlius gaudyti reikia.
POLICININKAS. Nusikaltėliai palauks, į mišką nepabėgs. Man gi su kultūringu žmogumi pakalbėti didelis malonumas.
ŽMOGUS. Istorija paprasta, kasdienė. Mūsų muzikos mokykla bankrutavo, atlyginimo išmokėti negalėjo, sako, fortepijoną pasiimk kaip kompensaciją, parduosi, dar daugiau nei atlyginimas gausi. Tai va iki čia jį ir atsitempiau, namo gi neparsivesi, per laiptus netilps.
POLICININKAS. Taip, bet žiūrėk, gatvės prekyba, deja, irgi draudžiama. Suprask, aš čia visokias bobutes turiu sugaudyti, o tu net su visu fortepijonu, ne, tada tikrai turėsiu baudą išrašyti, nepyk, geriau neprekiauk. Groti gali, kas neleis, bet nelegali prekyba?!! Čia iškart sulėks mokesčių inspekcija, sanitarinė, užimtumo tarnyba, nepilnamečių komisija, lygių teisių kontrolieriai, aplinkos apsaugos tarnyba, gatvių priežiūros komitetas, dizaino studija, gaisrinė, muitinė, sunku visus ir išvardinti – bus tokia žmonių gausa, kad nespėsi duoti interviu. Taip, dar žiniasklaidą pamiršau paminėti, kaip gi be jų, gali tapti gatvės herojumi, tikrai, dėmesio neatsiginsi. Kita vertus, man nuo to tik geriau, aš visur prisistatysiu kaip pirmas, atkreipęs į tave visuomenės dėmesį, juk tu ne prieš?
ŽMOGUS. Ne, kodėl gi prieš?
POLICININKAS. Matai, jaučiu greit susidraugausim.
ŽMOGUS. Aha. Na gal tikrai pagroti?

BERNIUKAS. O jūs galite ir mane pamokyti?
ŽMOGUS. Laisvai, tik kodėl tu neatėjai į muzikos mokyklą, gal būtume nebankrutavę?
BERNIUKAS. O čia negalima?
ŽMOGUS. Galima galima, pajuokavau. Štai sulenk taip ranką. Gerai, dabar atpalaiduok riešą. Ne, negerai, jaučiu kaip jis įsitempęs. Visai laisvai paleisk, tegul jis plaukia per klavišus. Gerai, va taip. Žinai, mes čia atidarysim muzikos mokyklą, gatvėje, ateisi vėl?
BERNIUKAS. Žinoma, dar draugų atsivesiu.
ŽMOGUS. Na ir puiku, lauksiu.

VALKATA. Klausyk, aš pagalvojau… Gražiai groji, bet juk naktį eisi namo, ar ne?
ŽMOGUS. Nežinau, jei niekas nenupirks instrumento, tai kaip jį paliksiu? Turėsiu nakvoti. Čia.
VALKATA. Pažvelk į save, tu ne gatvės paukštis. Palik man pasaugoti, o ryte ateisi, atneši sumuštinį už darbą, kavos ir vėl sėdėk per dieną. Aš gi nenuvilksiu tavo ratų.
ŽMOGUS. Gerai, bet prirakinsiu jį grandine prie stulpo, dėl viso pikto, jei kas nors norėtų iš tavęs pavogti. Pasakysi, neturiu rakto, šeimininkas išsinešė. Su stulpu gi nenusiveš?
VALKATA. Ne, stulpas įbetonuotas, be to, su troleibuso laidais, iškart visas eismas sustotų, nepaprastoji padėtis, kariuomenė, niekas nespėtų dingti, ne.
ŽMOGUS. Tai kaip ir susitarėm, tik labai prašau saugoti daiktą, nenoriu, kad prekinė išvaizda labai nukentėtų.
VALKATA. Ne, labai nenukentės, firma garantuoja. Dar niekas nesiskundė.
ŽMOGUS. Matysim.

VAIKINAS. Žiūrėk, kažkas fortepijoną pamiršo.
MERGINA. Geras. Aš kažkada lankiau pamokas. Dabar, kiek žinau, ta mokykla panaikinta, bankrutavo ar kažkas panašaus.
VAIKINAS. Gal pagrotum ką nors?
MERGINA. Baik tu, nieko neprisimenu, nebent gamą.
VAIKINAS. Tai nors gamą, taip norisi muzikos, tokia naktis – prie meno traukia.
MERGINA. Gerai, bet tyliai, kad nieko neprižadintume.
VALKATA. O gal nereikia?
VAIKINAS. Kaip jūs čia atsidūrėt?
MERGINA. Jūs gulite ant stygų? Tai juk gali pakenkti instrumentui.
VALKATA. Gali patikrinti, ar labai pakenkė?
MERGINA. La skamba, do irgi. Pabandysiu kitą oktavą. Štai čia jau nelabai, matot, mi neskamba, ir la bemolis taip pat. Jūs nugulėte plaktukėlius, tikriausiai lūžo.
VALKATA. Pamanyk. O kiek yra oktavų, juk ne viena, groti galima tomis, kurios sveikos. O plaktukėlius aš suremontuosiu, kai šviesu bus.
VAIKINAS. Kodėl čia įsikūrėt?
VALKATA. Kaip ten sakei? Prie meno traukia. Manęs prašė pasaugoti šį daiktą.
MERGINA. Geras saugojimas…
VALKATA. Juk sakiau – suremontuosiu.
VAIKINAS. Gal tikrai niekur neikim, butelį ir čia galima išgerti.
VALKATA. Butelį? Tai aišku, kam su juo toli vaikščioti, dar iškris.
MERGINA. Bet sutarkim taip, aš pagroju gamą, daugiau nemoku, tu gal perskaitysi kokį savo eilėraštį. O ką jūs parodysite?
VALKATA. Aš galiu duoti stiklinę. Paskui galiu ją išplauti. Upėje.
MERGINA. Ką gi, C-dur gama, paprastoji.
VAIKINAS. Pirma išgerk.
MERGINA. Į sveikatą! Į visų susirinkusiųjų sveikatą!

VALKATA. Puiku, bravo, plaktukėliai beveik visi sveiki.
MERGINA. Dabar tu.
VAIKINAS. Chm, parašiau čia neseniai tokį eilėraštį, tik prašau nesijuokti. Nežinau, kodėl taip sugalvojau. Vadinasi „Lelijos“.
VALKATA. Pirma išgerk.
VAIKINAS. A, taip, į sveikatą!

tu žinai kaip aš norėjau
pusryčiams lelijų
prisikirst
bet lelijos vietoj antklodės
patiektos buvo
kad nuogumą savo
galėčiau bent
pridengt

nemiegojau
nes sapnai neleido
visą naktį bluosto
net trumpam sumerkt
išėjau ryte prie uosto
žolėmis ir dumbliais
pakvėpuot

neprašiau aš Dievo
nei gyvenimo ilgesnio
nei lengvos mirties
tik norėjau krist
minkštai ant skruosto
ir ant dugno kojas
išsitiest

VALKATA. Aš apakęs. Tu pats taip parašei?
VAIKINAS. Nu.
VALKATA. Beveik apie mane, žinok, aš visada taip galvoju.
MERGINA. Man patiko.
VALKATA. Seniai tiek kultūros per vieną vakarą nepatyriau.
MERGINA. Dabar jūs geriat ir einate prie upės plauti stiklinę, pamenat?
VALKATA. Taip taip, žinoma, tik norėjau pasakyti, koks esu sukrėstas. Į visų sveikatą, prosit! Einu.

VALKATA. O, žiūrėk, dingo. Tik minutei pasitraukiau ir nėra. Dar ir butelį paliko. Neblogas vinčencas. Tik silpnokas. Patiko man ta jų kultūra. Į teatrą nueiti, ar ką? Į muziejų? Muziejų naktis. Buvo toks festivalis. Skanus vynas, saldus. Moterims tinka. Geros eilės, man taip net už krūtinės suėmė. Toli tai mergužėlei iki jo su savo gamomis. C-dur. Poetas, galima sakyti.

AGITATORIUS. Taip, gerbiamas policininke, girdite, kliausykite – tas fortepijonas turies pasitarnauti kiaip tribiūna. Kalbietojams, kalbietojai nuo jos sakys kialbas, aišku? Klar? Man regis, jūs nelabai susiugaudot.
POLICININKAS. Susigaudyt tai susigaudau, tik nesuprantu, apie kokį renginį jūs kalbat, nieko apie tai negirdėjau, niekas nepranešė.
AGITATORIUS. Toj praneš, toj jūs viskią siužinosit, tik tada jau bus vielu, kai generalinis kiomisaras jus atleis iš darbių. Toj pat stabdykite jeismą, nes čia bius mytingas.
POLICININKAS. O apie ką mitingas?
AGITATORIUS. Apie liaisvę ir demokratiją. Ir vėrtybias.
POLICININKAS. Galiu pasidomėti, kokias vertybes?
AGITATORIUS. Vakarietiškias, vakarietiškias vėrtybias, taigi aišku.
POLICININKAS. Supratau.
AGITATORIUS. Neškit, neškit garsiakalbjus, vėliavus čia statykit, viskią užtverkit. Puikia, dirbam, dirbam. Kur žmionės? Ar pasamdiet daug žmionių?
PADĖJĖJAS. Taip, tuoj susirinks. Štai jau eina. Paskubėkit, paskubėkit, greičiau. Užimkit vietas, išsiskleiskit plačiau, išnaudokit erdvę. Taip, gerai. Ei, ten jaunimas, prisijunkit, jums bus užmokėta.

ŽMOGUS. Kas čia vyksta?
POLICININKAS. Sveiki, tai mitingas, jūsų fortepijonas suvaidins reikšmingą vaidmenį demokratijos ir vertybių apgynime.
ŽMOGUS. Kokių vertybių?
POLICININKAS. Aš irgi uždaviau šį klausimą organizatoriams, man atsakė – vakarietiškų.
ŽMOGUS. Atleiskite, kodėl jūs vaikštote ant fortepijono?
AGITATORIUS. Kią?
PADĖJĖJAS. Jūs kažko norėjote?
ŽMOGUS. Tai mano fortepijonas. Čia turėjo būti vyriškis, kurį palikau saugoti.
AGITATORIUS. Nieko nebiuvo, nieko, nei fieno gyvo sutvierimo. Dabar netrukdykitia, rianginys prasideda. Paskiui jums siumokės.
POLICININKAS. Koks vyriškis? Turėjo saugoti? Aš nieko nemačiau.
PADĖJĖJAS. Taip, tikrai, nieko nebuvo, dangtis buvo atidarytas, tai mes uždarėme.
AGITATORIUS. Meili piliečiai, žmionės, tiautiečiai, … neperskaitau, kas čia parašyta?
PADĖJĖJAS. Vieną sekundę.
AGITATORIUS. A, liaudis, ar Leute? Nesviarbu. Brioliai ir seseris, šitą sunkią demokratyjos valandą, mius paliko iškilius, nuspelnęs liaisvies veikiejas, visą liaiką buvęs su miumis, o šiandien išeina į geriasnį pasiaulį. Mes didžiai liūdime ir kartu džiaugiamies … neperskaitau, a, taip, džiaugiamies, kad miūsų kova pasėkė pergalę. Mes tavęs, kamrad, driauge, nepamiršme. Papliokim, driaugai. O diabar kvėčiu visus palydieti visų bičiulį in paskutinę kelionę.

AGITATORIUS. Sakiet čia jūsų fortepijonas? Štai jums šimtas dolerių, dabar mes vešime šitą instriumentą į kapines ir jūs ten pagriosite, mhh, šitą, kiaip jį, Internacionalą, okei? Gut, sutarta?
ŽMOGUS. Palaukit, kaip jūs vešit?
AGITATORIUS. Prikabinsim prie katafalko.
ŽMOGUS. Bet jis neatlaikys tokios kelionės.
AGITATORIUS. Atliaikys, gėrbiamasis, atliaikys. Mes važiosime lietai.
POLICININKAS. Aš prižiūrėsiu eismą, kad nelėktų kaip patrakę.
AGITATORIUS. Patriakę, patriakę, geras žiodis, užrašyk mian.
PADĖJĖJAS. Aha.
AGITATORIUS. Patriakę.

VAIKINAS. Ką aš matau?
POLICININKAS. Jūs kažką pasakėte, jaunuoli?
VAIKINAS. Nematau fortepijono.
POLICININKAS. Palaukite, minutėlę, iš pradžių jūs pasakėte, kad matote, paskui sakote, kad nematote. Ar jums neatrodo, kad tai du priešingi teiginiai?
VAIKINAS. Ką jūs kalbate, kokie du, čia buvo tik vienas fortepijonas. Vienas.
POLICININKAS. Gerai, nusiraminkite. Kiek jūs šiandien išgėrėte?
VAIKINAS. Išgėriau?
POLICININKAS. Jūs painiojatės savo parodymuose.
VAIKINAS. Parodymuose? Kokiuose parodymuose?
POLICININKAS. Pasakykite, kiek matote pirštų?
VAIKINAS. Tris. Ir kas iš to? Fortepijonas buvo vienas.
POLICININKAS. Pats žinau, vakar leidau jį čia parkuoti.
VAIKINAS. Jūs kalbat apie Ford Mondeo? Aš kalbu apie fortepijoną.
POLICININKAS. Ar jūs įžeidinėjate pareigūną? Aš skiriu fortepijoną nuo Fordo.
VAIKINAS. Gerai, bet fortepijono nėra.
POLICININKAS. Žinoma, nėra. Jį išvežė.
VAIKINAS. Kas? Kur?
POLICININKAS. Į kapines.
VAIKINAS. Kodėl į kapines? Juk jis beveik naujas, mes naktį juo grojom.
POLICININKAS. Naktį? Palaukit, aš viską užsirašysiu.
VAIKINAS. Taip, naktį. Staiga iš fortepijono vidaus išlindo toks benamis, jis sakė, kad pasamdytas pasaugoti.
POLICININKAS. Tas mokytojas irgi minėjo kažkokią apsaugą, dar man įdavė termosą su kava ir sumuštinį, sakė, tam sargui. Gal norite užkąsti?
VAIKINAS. Ne, ačiū, nusipirksiu lelijų.
POLICININKAS. Lelijų? Kam?
VAIKINAS. Pusryčiams.
POLICININKAS. Jūs labai įdomus variantas. Gerai, pasakokit toliau.
VAIKINAS. Toliau nėra ką pasakot. Surengėm kultūros naktį – muzika, poezija ir visa kita. Vynas liejosi laisvai.
POLICININKAS. Tai čia tas butelis iš kultūros nakties?
VAIKINAS. Taip, būtent. Tuščias, vadinasi, benamis jį išgėrė.
POLICININKAS. Būtų keista, jei būtų palikęs.
VAIKINAS. O kur jis pats?
POLICININKAS. Nežinau, nebuvo.
VAIKINAS. Jis turėjo miegoti ant stygų.
POLICININKAS. Kai aš atėjau, dangtis jau buvo nuleistas, greičiausiai ten nieko nebuvo, kas gi uždengs žmogų? Ne, nebuvo. Ant fortepijono lipo kalbėtojai, vyko mitingas, tik tik prieš tau pasirodant ir išvažiavo.

BERNIUKAS. Tai pamokos nebus?
POLICININKAS. Kokios pamokos?
BERNIUKAS. Pianino ar kaip jis ten vadinasi.
POLICININKAS. Fortepijono.
II BERNIUKAS. Tu viską išsigalvojai.
BERNIUKAS. Neišsigalvojau, pasakykit jam, juk vakar čia stovėjo fortepijonas?
POLICININKAS. Tikrai stovėjo, kol kas jis laikinai išvykęs į kitą renginį. Jeigu mokytojas žadėjo pamokas, tai ir bus, suaugusieji niekada nemeluoja.
II BERNIUKAS. Aha, dar ir kaip meluoja. Eikim iš čia.
BERNIUKAS. Pasakykit, kad mes buvome atėję.

II veiksmas

PADĖJĖJAS. Atleiskit, jūs manęs turbūt neprisimenat?
ŽMOGUS. Nepykit, bet žvakių man nereikia.
PADĖJĖJAS. Oi ne, neketinau jums jų siūlyti. Jau baigiu darbą, nes ir kapines tuoj uždarys. Tiesiog prisimenu jus iš pernai, jūs to fortepijono savininkas, juk taip?
ŽMOGUS. Taip, bet jūsų nepamenu.
PADĖJĖJAS. Savaime suprantama, juk aš pakeičiau išvaizdą. Prie naujos valdžios geriau, kad niekas manęs neatpažintų. Žinot, visokie persekiojimai ir panašiai.
ŽMOGUS. O kuo galiu padėti?
PADĖJĖJAS. Ne, pagalbos man nereikia, tiek laiko nerado, tikiuosi ir toliau neras. Jūs gi būsite diskretiškas?
ŽMOGUS. Politika niekuomet nesidomėjau. Nesuprantu, ko jums reikia? A, jūs tas mitingo pagalbininkas?
PADĖJĖJAS. Pagaliau.
ŽMOGUS. Tikrai gerai užsimaskavot, ta barzda, plaukų spalva…
PADĖJĖJAS. Tai štai – man labai gaila, kad su tuo benamiu taip išėjo, juk iš tikrųjų aš tą dangtį nuleidau. Mačiau, kad ten viduj kažkas yra, gal net sujudėjo, bet apie žmogų neturėjau net minties, jokiu būdu nebūčiau uždaręs. Dar tas užsienietis – visą laiką ragino, varinėjo mus, nebuvo laiko net susigaudyti. Kai pasikeitė valdžia, jis, aišku, dingo, o iš mūsų daugelį suėmė, pasodino. Man pavyko pasislėpti. Geriausia vieta išgyventi yra kapinės.
ŽMOGUS. Maniau – pasilaidoti?
PADĖJĖJAS. Du viename. Čia niekas nekapsto. Norėjau kažkam atsiverti, o jūs atrodote patikimas žmogus, jei dar sakote apolitiškas, tai didelė vertybė šiais laikais. Beje, jūsų fortepijonas vis dar stovi, tik niekas jo nelanko, nedrįsta. Sudie.
ŽMOGUS. Iki.

VAIKINAS. Tikiuosi, neužpyksit, padariau keletą foto iš įvykio, iš procesijos – karstas, vainikai, ašaros.
VYRIŠKIS. Kaip jums ne gėda, jaunuoli, šaipytis iš žmonių nelaimės?
VAIKINAS. Atvirkščiai. Didžiausia užuojauta, pažiūrėkit, jokių pasišaipymų. Tiesiog pastebėjau, kad neturite fotografo, pagalvojau, gal kelios nuotraukos jums pravers.
VYRIŠKIS. Taip, nuotraukos gražios. Norėtumėte už jas kažkiek gauti?
VAIKINAS. Tik simbolinę auką nepasiturinčiam studentui. Nuotraukas persiųsiu į jūsų elektroninį paštą. Užrašykite čia.
VYRIŠKIS. Gerai, paimkit.
VAIKINAS. Labai dėkoju, tuoj pat ir siunčiu. Gero vakaro.

KAPINIŲ SARGAS. Einu rakinti vartus. Nematei, visi išėjo?
VAIKINAS. Neskubėk, seneli, dar kažkoks vyras ateina.
KAPINIŲ SARGAS. Labas vakaras, gerbiamasis, mes jau užsidarome. Jūs norėjote kažką aplankyti?
ŽMOGUS. Kaip gaila. Norėjau savo fortepijoną pamatyti.
KAPINIŲ SARGAS. Fortepijoną? Tą, kur vietoj antkapio stovi?
ŽMOGUS. Tą patį.
KAPINIŲ SARGAS. Jam nieko nenutiko. Galite užeiti pažiūrėti. O kodėl sakote, kad jis jūsų?
ŽMOGUS. Nežinau, ar prisimenate, pernai grojau juo per laidotuves.
KAPINIŲ SARGAS. A, taip taip, dabar pamenu, ten dar kažkoks žmogus gulėjo viduje.
ŽMOGUS. Taip, žiauri istorija.

AGITATORIUS. Pradėkite. Na, ko jūs laukiate.
ŽMOGUS. Kažkas laiko plaktukus, klavišai nejuda.
AGITATORIUS. Kokius liaktukus?
PADĖJĖJAS. Plaktukai, hammer.
ŽMOGUS. Tuoj, pažiūrėsiu. Ei, čia kažkoks žmogus negyvas. Jūs ką – nematėt?
PADĖJĖJAS. Mačiau kažkokią krūvą skudurų, negalvojau, kad ten žmogus. Be to, jis nesibeldė, nešaukė.
ŽMOGUS. Kaip jis galėjo šaukti, juk vyko mitingas, garsiakalbiai aidėjo per visą gatvę.
AGITATORIUS. Užteks. Driaugai, tiai miūsų kamrad bendriažigis, ginklianešys, kuris nėkada nuo jo nesitraukė. Todėlj įmeskime jį kartiu į kiapo dobę, tegul jie liks ir anamia pasiauly neišskiriamy. Taip, piuikiu, bravo. O dabar – Internacionale.

AGITATORIUS. Štai jums dar šimtas dolerių ir fortepijonas lieka ant kiapo kaip monūmentas, klar, aiškiu? Neprieštaraukite.
PADĖJĖJAS. Geriau jums būtų sutikti ir nesiginčyti su šiuo ponu, jis turi daug ryšių. Nuo savęs galiu pažadėti, kad pasirūpinsiu jumis. Viso gero, dėkui už supratimą.

KAPINIŲ SARGAS. Tai mano anūkas, fotografuoja laidotuves.
VAIKINAS. Ir lelijas.
ŽMOGUS. Kodėl lelijas?
KAPINIŲ SARGAS. Jis rašo poemą apie lelijas.
VAIKINAS. Ne taip, „Lelijų poemą“.
KAPINIŲ SARGAS. Štai jis.
ŽMOGUS. Taip, beveik nepasikeitęs. Tik kažkas užrašyta ant dangčio?
KAPINIŲ SARGAS. Už tėvynę!
POLICININKAS. Ką aš matau, mokytojas!
ŽMOGUS. O jūs ką čia veikiat?
POLICININKAS. Dirbu, pakeičiau profesiją, dabar aš duobkasys. Tai daug pelningiau nei policijoje, be to, politiniai skersvėjai man negresia.
ŽMOGUS. Ką jūs sakot!
POLICININKAS. Taip, mane tada atleido, kad leidau vykti nesankcionuotam mitingui, sustabdžiau eismą ir taip toliau. Žodžiu, apkaltino tarnavimu režimui. Gerai, kad štai šitą lelijų faną sutikau, pakvietė dirbti į kapines.
VAIKINAS. Tąkart surengiau tokią kultūros naktį, ten dar sargas buvo. Sakė, pristatytas saugoti fortepijoną.
ŽMOGUS. Jis pats pasisiūlė už nedidelį mokestį – kava, sumuštinis.
VAIKINAS. Gaila, kad jam taip… Ryte, galvoju, reikia pasisveikinti, ateinu, bet fortepijono jau nėra, tai mes su draugu policininku maloniai pabendravom.
POLICININKAS. O jūs savo nuosavybės atėjot pažiūrėti? Ji dar skamba, kartais pastuksenu į klavišus.
ŽMOGUS. Tikrai? Nuostabu. Tada ir aš, jums leidus, pastuksensiu.
KAPINIŲ SARGAS. Mielai paklausysim.

ŽMOGUS. Reikės truputį paremontuoti ir suderinti, bet iš esmės gerai išsilaikė. Žinot, visus metus niekur neįsidarbinau. Kartais vieną kitą vaiką mokiau privačiai, bet ir tai baigėsi, o mokesčiai, padidėjusios kainos mano įsiskolinimą išaugino tiek, kad turėjau atiduoti butą bankui, iš kurio buvau paėmęs paskolą. Dabar jau kelios dienos gyvenu gatvėj, miegu po tiltu.
VAIKINAS. Siaubinga.
KAPINIŲ SARGAS. Kasdieniška.
POLICININKAS. Jei ne kapinės, ir man taip…
ŽMOGUS. Tai pagalvojau, juk turiu fortepijoną, aišku, pasiimti jo negaliu, bet gal galėčiau čia atidaryti muzikos mokyklą?
KAPINIŲ SARGAS. O ką, visai įdomu būtų, tik reiktų instrumentą nustumti prie įėjimo.
POLICININKAS. O kam? Pirmiausia, mes jo nepajudinsim. Antra, šitas kapas yra nelankomas, galim išlyginti ir pasėti veją. Tada fortepijonas stovės kaip instrumentas, o ne kažkoks monumentas. Ir užrašą pakeisti.
VAIKINAS. Teisingai, užrašysiu „Kapinių muzikos mokykla“.
ŽMOGUS. Gal geriau kapinaičių, kažkaip švelniau skambės.
KAPINIŲ SARGAS. Nereikia išvis jokio apibūdinimo, tiesiog „Muzikos mokykla“. Anūkas padarys grafitį, jis mėgėjas tokių dalykų.
VAIKINAS. Aš tuoj.
KAPINIŲ SARGAS. O gyventi galėsite čia pat po fortepijonu, atnešiu čiužinį ir pagalvę.

VAIKINAS. Štai, kokią spalvą parinksim?
ŽMOGUS. Gal žalią?
VAIKINAS. Nelabai matysis. Geriausia raudona.
ŽMOGUS. Gerai.
POLICININKAS. Siūlau tostą. Už fortepijoną! Ir už muziką! Apskritai – už mokyklą! Už gyvenimą! Visas gyvenimas – mokykla, ir jei turime gerus mokytojus, tai mūsų gatvė yra šviesi ir tiesi, ar ne? O muzika, ar ne mokymo priemonė? Tiksliau, fortepijonas – priemonė, bet muzika, skambanti iš fortepijono, mūsų gyvenimo gatvę nutvieskia ryškia… nenoriu vartoti jokio -izmo, tiesiog aiškia šviesa. Visai susipainiojau. Bet iš esmės, muzika – tai viršūnė, Everestas, galima sakyti.
KAPINIŲ SARGAS. Pavarei čia. Gal balotiruosiesi į kokį postą?
POLICININKAS. Būtinai. Išgerkim!
ŽMOGUS. Ačiū jums visiems, dar ryte nežinojau, kur vakare gulsiu, o štai kaip pasisuko.
KAPINIŲ SARGAS. Va, ir tavo panelė ateina.
MERGINA. Sveiki, nupirkau tau lelijų.
VAIKINAS. O, geras. Nufotografuosiu jas fortepijono fone. Ir jūs visi sustokit prie instrumento. Dėmesio!