ŽYGELIS

Užsilipau su šuneliu ant kalno. Taip visuomet
darau, kai užsinoriu pabūt sau,
kur aukščiau;
ir nusileisti kartu –
vidudienį beveik nebūna mašinų;

Tik šį kartą kažkur, gal Vambheimo šlaite,
pragydo gaidys – per patį vidudienį –
ir nebepanoro liautis.
Šunelis, mylintis paukščius (ypač stebėti juos
klykaujančius aukštai, virš fjordo), sukluso.
Pavadys įsitempė. O taip pat ir visos
penktadienio mintys. Apie namus kalno papėdėje,
jų šviesų erdvumą, tylą.

Tai ir leidomės – draugelis karts nuo karto
stabteldavo, užkeldavo priekines letenas
ant betoninio kelkraščio, įsitikinti –
kas ten apačioj aidi – tuoj sužaliuosiančiose tolumose,
pilnose krutančių nematomų žmonių,
burzginančių traktorius,
juosiančių laukus tvoromis
savo bliaunančioms avims,
skambinančių bažnyčios varpais
(matyt, laidoja Henriką),
pjaunančių atitarnavusias gyvatvores
motoriniais pjūklais, nirtingais, lyg keiktųs…

…ir tas gaidžio giedojimas
per patį vidudienį,
per visą vandens paviršių garsas
– tikrai, lig šiol negirdėtas..

* * *

gimiau
tavo tyloj – iš jos
miško karvelių suokalbių,

patalo vėsos palaimoj,
miegant abiem tėvams

– be vakarykščio
nuogąsčio,
kad mirsiu, jei
lovoj nerasta adata
gyslomis pasieks širdį,

– su paryčio nuostaba
atbudus šaly,
kurioje nėra
baimės,

anei
kvailystės
dėti viltis į tave,
kurs jau esi išsipildymas

štai stovi vaikelis, atradęs
namus ant tilto virš
džiaugsmo, virš
tamsos, ir
šypsos

***

Pradžia –
tai centras, tai
vidurys giliau 
šerdies, 
manęs pačios… kai 
dar buvau 
vaiski dermė, 
kai liejaus per trimito burną 
– ano, kuris ant didelio juodos plokštelės
įdėklo – 
pakeldama
užuolaidas –

į vakarą
suvarstytą
laidų ir
kregždėm
krykiantį –
o šiapus, šilumoje, vis marmantį
irziais balsais:
gi baikit dūkt, gi
šokinėja
patefono
adata

*
…manęs pačios, 
po daugel metų niekio,
kai švilpė tiktai
tuščiavidurių 
nendrių
maldos…

…lange – vieni laidai,
ir anė čirpesio
ar kranksmo,

…giliau 
dangaus,
nutilusio, sutemusio
juodžiausiai 
valandai –

ir vėl

***

Būna, rankos grožis
galingas,
galingesnis
už prasikeikimą

Svarus, lyg
dirvonuose rastas
gryno sidabro luitas

– man pasogai –
dvarams ir laukams padangėse

Ilsėtis tai – tu.
Tu – matyti.

Būna, griekų
atkaklumo
nuvarginta einu,
gal išgirsiu angelus – tarpuos
Hildegardos
kanklelių

išgirsiu
– ir nuliūsiu tuomet
ligi grožio, lig giliausio
nusiminimo, ligi griuvėsių
ir kraujo, dirvonų ir
jų sidabro,

…miegančio
Pažado

ORTODOKSŲ ŠVENTYKLOJ

Rankove trinu riebias lūpdažių žymes nuo stiklo…
Papučiu drovaus garo iš šiapus.
Atleiskit…
Trinu.

Kadaise lenkiaus prisiglaust kakta, vos,
– tik vos, ir pamiršusi didįjį stiklą, jan trenkiaus.
Nugriaudėjo nubangavo visa šventyklos erdvė,
ir apytemoj ėmė vertis daugybė 
piktos baimės akių,
tarsi girioj

Aš nuolat sapnuoju
manin atkreiptą vamzdį,
anapus tavo
žvilgsnio

     – neperšaunamo

***

Rūsčiausia, ką tik žinau,
yra mano miesto
varpo
gaus
m
as

Jo dūžiai
– akmenys
ištvinusiose
džiaugsmų beigi
palaimų upėse temstant
vakarui, – ir yra ramu
ir tvirta jais
žengti

Jau važiuodama sėdžiu tavo
eilėraščių žibinte, ir jo
sienučių tarpuose
matau
žmones;
jie grįžta namo,
jie be danties, jie be žvilgsnio,
jiems ant rankinuko sagtelės yra odinė boružė,
jie už akinių atšvaitų turi savo svajojimus,
jie grįžta į savo, nes mano, namus

Tam gaudime esu lyg
tavo žvilgsnyje, ir
visas miestas
ima skęst
sielon,
kuri verias
lyg baltai pleškanti
skaistykla… ir tie tavo
dūžiai… žmonės…
akmenys…

***

kada pagaliau liks
besvorės
mintys,
plunksnos išdžius,

akys… taip
va užsimerkt 
dienon,
šalin,
kur esi,
viešpatsai mano –

         kur linksmybė 
     dangiškai 
          nesaldi
               vėjuota…

VĖSOS MALONĖ

Koks
lengvas šis
įkalnės vakaras

kopt 
vaiskia
jos naktim
slystant spygliams
po pėdom, lyg
šilko šalikui

Namie pamiršau
žibintą; vìsa – tamsyn,
rodos, mirtum, o
mirties – tai
nėra…

Nužvarbę
kalno viršūnės
slėniai, ir jau

besiliejantis
rausvas trimito
balsas

jau

***

sakytum, būna
lyg ne siela 
kūne –

kūnas sieloj

…ūke, kur
neprasišviečia joks 
vardas

…ašaroje, lėgstančioj
pas vakaro 
ozoną

…odos neturėjime

***

Vakar aš – niekas

lyg tarpas
– lūkesys tarp stygų

pradingęs vaikas
sūpuoklėse nepasiekis virvių

O šiandien – mintis
– kaip oras
tarp tavo
rankų,

jų
judesius
užvydęs suryja
grožis

*

Vėl įsiaudrina
mano sūpuoklės
vis aukštyn,
aukš
tyn
vi
s

Bet žinau: prieš stygai
nutrūkstant – tu
pagausi mane
rankų
judesiu

– o iš jų grožis
mokysis

POPIEČIO SAPNAS

kai išbristi devyni sirupai
ir sparnai padžiauti
kai pas ežerą…

garsas paviršium toli eina

slyst nuoga nuo rugpjūčių plausto
į vakaro vandenį
kaip pirmąjį kartą.

***

švenčia vėjai
laukais
dengia stalą 
kariaunų akivaizdoj

pelenais paleidau
laišką vakar
per žioruojantį saulėlydžio plyšį

Indrė, gimusi ir augusi Anykščiuose, nuo mažens priklauso literatūros pasauliui. Dar besimokydama J. Biliūno gimnazijoje ji dalyvavo moksleivių filologiniuose konkursuose. 1993 m. už romaną „Metamorfozė“ Indrei (tuomet dar Dulevičiūtei) buvo skirta M. Katiliškio premija. Tačiau po šio pripažinimo atėjo ilgesnė kūrybinė tyla.

Pastaruosius trylika metų ji praleido Ulvike – mažame Norvegijos miestelyje prie Hardangerio fjordo, garsaus poeto Olavo Hokunsono Haugės gimtinėje. Pradėjusi dirbti Haugės memorialiniame muziejuje, ji atrado savo balsą ir ėmė versti ir rašyti poeziją, dalyvauja literatūriniuose renginiuose Norvegijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje.