Naujausiame prodiuserių kompanijos „A24“ siaubo filme „Backrooms“ (2025) Chiwetelis Ejioforas vaidina Klarką – nesėkmę patyrusį architektą, netikėtai patenkantį už realybės ribų. Jis atsiduria begaliniame gelsvų kambarių labirinte, tarp gaudžiančių fluorescencinių šviestuvų ir šiurpių bekūnių garsų. Tai – „Backrooms“ [užkulisiai, tarnybinės, pagalbinės patalpos – red. past.].

Filmas sukurtas pagal populiarią interneto siaubo koncepciją ir miesto legendą apie neįmanomai didelį alternatyvios tikrovės labirintą – klaustrofobiškas erdves, kurių architektūra atrodo keistai pažįstama, bet kartu – grėsmingai svetima.

Vis dėlto „Backrooms“ kalba ir apie gilesnį šiuolaikinio nerimo šaltinį – patirtį, kai tenka išgyventi ekonomikos, nepajėgios įgyvendinti mūsų ateities vizijos, sąlygomis.

Žiūrovai, tikėtina, niekada neatsidurs slogiai įkalinančiame ir niekada nesibaigiančiame labirinte, tačiau jie gali atpažinti Klarko būseną: gyvenimą tarp neištesėtų pažadų, blėstančių ambicijų, neužtikrintumo, socialinės izoliacijos bei vis stiprėjančios baimės tapti nebereikalingam.

Daugeliui suprantamas – net jei ne iki galo pateisinamas – ir pamažu augantis herojaus apmaudas, įsitikinimas, kad pasaulis jam skolingas, bei pagiežingas kitų kaltinimas dėl savo vienatvės ir sąstingio. Giliausia filmo įžvalga – mintis, jog tikrasis košmaras prasidėjo gerokai anksčiau, nei Klarkas pateko į „užkulisius“.

ĮKALINTAS DAR IKI „BACKROOMS“

Klarkas vis labiau tolsta nuo gyvenimo, kurį tikėjosi gyventi. Užuot projektavęs dangoraižius, jis vadovauja sunkiai besiverčiančiai pigių baldų parduotuvei priemiesčio prekybos zonoje. Verslas žlunga: klientų mažėja, kaupiasi sąskaitos, o Klarkas, neįstengdamas sau leisti nieko geresnio, miega ant vienos iš parduotuvėje eksponuojamų lovų. Pabudęs vėl imasi darbo – ir taip diena iš dienos. Jo gyvenimas, regis, darosi vis uždaresnis, labiau apribotas.

Ištisus dešimtmečius manyta, kad įgytas išsilavinimas, sunkus triūsas bei ambicijos užtikrins stabilią karjerą, prasmės pojūtį ir kilimą socialinėje hierarchijoje, tačiau nuolat daugėja žmonių, kurie, nors turi aukštą kvalifikaciją, darbe nerealizuoja savo potencialo, neišgali įsigyti ar išsinuomoti būsto ir lieka už profesijų, kurioms rengėsi, ribų.

Klarko tragedija atspindi socialinę patirtį, visuomenės teoretiko Steve’o Redheado vadinamą „klaustropolitiškumu“. Tai jausmas, kad esi „apribotas pilietis“ – įkalintas aplinkybėse, kurių nepajėgi pakeisti, svajonėse, sužlugdomose dar prieš pradedant jų siekti, ir net už dabartį niūresniuose ateities scenarijuose.

Asmeninių ambicijų atsisakymas dėl mažai pasitenkinimo teikiančio darbo ir sunkios jo sąlygos, kurias tenka kęsti vien tam, kad pragyventum, šiandien tampa vis labiau atpažįstama perpildytos, dideliu spaudimu pasižyminčios ekonomikos tikrove. Pasak S. Redheado, tokios patirtys „liudija šiuolaikinę kultūrinę būklę, kurioje vis dažniau jaučiamės tarsi užspausti, mus apima klaustrofobija, noras sustabdyti planetą, kad galėtume ją palikti.“

Nutrūkus stabiliems socialiniams ryšiams, Klarko apmaudas dėl ribotų ekonominio mobilumo galimybių tik stiprėja. Jis ne padeda vyrui ištrūkti, o dar labiau įkalina, kelia įtampą santykiuose su aplinkiniais.

Tyrinėdamas paslaptinguosius „užkulisius“, Klarkas į pavojingą situaciją įtraukia menkai apmokamus savo parduotuvės darbuotojus ir elgiasi su jais taip, tarsi šie būtų iš esmės nereikšmingi, lengvai pakeičiami. Jis piktinasi nutolusios žmonos noru palikti darbą ir siekti aukštojo išsilavinimo – ši nuoskauda išduoda tamsų įsitikinimą, jog kitų gyvenimai turi suktis aplink jo lūkesčius. Savo terapeutę (akt. Renate’a Reinsve), kovojančią su asmeniniais sunkumais, vyras paverčia emocinės iškrovos taikiniu.

Tai – svarbi klaustropolitiškos patirties dalis. Ekonominio nesaugumo, socialinio susvetimėjimo ir mažėjančio pasirinkimo sąlygomis, kasdienybę vis dažniau lydi egzistencinis neapibrėžtumas bei menkstančios kontrolės jausmas. Tokiose situacijose frustracija neretai nukreipiama ne į struktūrines priežastis, o į pažeidžiamus žmones ar jų grupes.

Didžiausia grėsme Klarkui tampa jo paties neteisingai nukreiptas pyktis, mėginantis praryti kiekvieną, bandantį jam padėti. Pasauliui, regis, spaudžiant iš visų pusių, Klarkas atsiskleidžia tiek kaip šio košmaro auka, tiek kaip jo dalyvis.

TIKRASIS „BACKROOMS“ SIAUBAS

„Užkulisių“ koncepcija leidžia asmeninį ir ekonominį nerimą suvokti pasitelkiant apčiuopiamą aplinką. Šis nerimas filme reiškiasi ne tik uždarumo pojūčiu, bet ir keistu judėjimo bei sąstingio ritmu: niekas nenustoja sklęsti per košmarišką monotoniją, visgi, iš pažiūros, niekur nenukeliaujama.

Veikėjai, apimti skirtingo laipsnio nevilties, klaidžioja po be galo besiplečiantį koridorių labirintą, virš galvų monotoniškai gaudžiant fluorescenciniams šviestuvams. Tačiau nieko geresnio jie neranda. Kyla pirmykštis impulsas nuo visko pabėgti, bet, kaip ir klaustropolitiškoje ekonomikoje, kur pasirinkimo galimybės atrodo iš anksto atimtos, visi išėjimai čia užblokuoti.

Filmas „Backrooms“, galbūt net labiau nei minėta interneto legenda, siūlo perspėjančią refleksiją apie tai, ką reiškia judėti per visuomenę, suvaržytą nesaugumo, ribotų galimybių ir vis siaurėjančių perspektyvų. Esminė jo žinia paprasta ir nejauki: galbūt baisiausias labirintas yra tas, kuriame jau gyvename. 

————–

APIE AUTORIUS:

Jamesas Croninas – Lankasterio universiteto vadybos mokyklos rinkodaros ir vartotojų kultūros studijų profesorius, tyrinėjantis vartojimo, rinkų, ideologijos bei internetinių bendruomenių sąsajas.

Dr. Sophie James – Lankasterio universiteto vadybos mokyklos saugumo ir apsaugos mokslų lektorė, nagrinėjanti skaitmeninę antropologiją, sociotechninį kibernetinį saugumą, internetines subkultūras bei dezinformaciją.

Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją 

Iš anglų kalbos vertė Tauras Bernotas

2026-06-18