Kai rengi interviu su praktikuojančiais architektais, gali nujausti, kad didelė pašnekesio dalis suksis apie suprojektuotus pastatus. Tačiau šį sykį nutiko kiek kitaip. Su Tomu Grunskiu susitikome Vilniuje, netoli Belmonto, ir vaikštinėdami gamtoje aptarėme ne tik jo studijos projektus, bet ir edukaciją, smalsumą, tai, kaip jis mato aplinką ir kokį kelią tenka nueiti, kad imtum jausti architektūros gelmes ir prasmes. Tai fragmentas pokalbio ne apie Tomo darbus, o apie tai, kaip jis tapo tuo, kuo yra.

Kas yra Tomas? Dalis jį gerai pažįsta kaip vieną iš studijos AEXN partnerių ir įkūrėjų, nuolat judantį tarp dviejų jos biurų Vilniuje ir Klaipėdoje. Kitiems jis – dėstytojas, tyrėjas ir architektūros aktyvistas, vis įsiveliantis į naujas kūrybines bei visuomenines avantiūras. Kadaise Tomas inicijavo galerijos „Nulinis laipsnis“ atsiradimą, kūrė garsines patirtis, parodas ir nuveikė daugybę kitų dalykų, balansuojančių tarp meno ir architektūros, teorijos ir praktikos.

Man pačiam Tomas Grunskis – architektūros filosofas: žmogus, kuriam mąstyti ir kalbėti apie miestus bei erdves taip pat svarbu, kaip ir juos projektuoti.

Kaip Tave pristatyti skaitytojams?

Architektas.

Labai platu. Vieniems artimesnė urbanistika, kitiems – interjeras. Tavo atveju turbūt ir dėstymas ar architektūros filosofija užima nemažą gyvenimo dalį. Koks siauresnis apibrėžimas čia tiktų geriau?

Labiausiai ir tiktų architektas. Iki kaulų čiulpų. Tačiau į šį žodį telpa kur kas daugiau nei profesija. Kad ir kaip banaliai skambėtų, man tai yra gyvenimo būdas. Jis turi savų privalumų, bet ir nemažai trūkumų – pasekmių gyvensenai, kūnui, sielai ir artimiesiems.

Savo esme tai yra erdvių, o ne pastatų kūrimo menas. Skulptorius minko molį, o mes minkome erdvę. Statiniai, sienos, želdynai ir kiti objektai tėra priemonės – kraštinės, formuojančios tą erdvę. Pamatiniai dėsniai iš esmės universalūs tiek miesto, tiek interjero masteliu.

Viskas yra susipynę. Pavyzdžiui, Ona Lozuraitytė Išorė ir Petras Išora Lozuraitis Vokiečių gatvėje Vilniuje suprojektavo akinių parduotuvę, kurioje atidengė pastato konstrukcijas ir laiko sluoksnius, o patalpų centre įkomponavo mėlyną luitą – tarsi trykštančio šaltinio miražą, atsiradusį ten, kur kadaise buvo šulinys. Jie į interjerą įpynė miesto istorijos pasakojimą ir ištrynė ribas tarp privačios aplinkos bei viešosios erdvės. Kam save apriboti?

Į architektūrą žiūriu kaip į giliai socialią profesiją, joje man svarbiausi trys dėmenys: saviugda, pedagogika ir kūryba. Erdvė yra slėpinys ir socialinis fenomenas, todėl be santykio su kultūra, miestu ir kitais žmonėmis neįmanoma sukurti nieko išties esmingo. Mes veikiame žmonių apsuptyje ir vieni kitus papildome. Jeigu ko nors nežinau, einu mokytis. Jei man reikia pagalbos, jos paprašau. Konsultuojuosi su tais, kurie konkrečias sritis išmano geriau už mane, ir taip nuolat tobulėju.

Mokaisi, mokai ir kuri.

Taip. Dėstau nuo 1997 m. – tai jau gana daug. Studijuoti architektūrą pradėjau 1990 m., bet mentaliai su ja esu susijęs gerokai seniau. Pirmąjį savo namą nupiešiau būdamas antroje klasėje, o maždaug dešimties tvirtai nusprendžiau, kuo noriu būti.

Kažkas turėjo pastūmėti taip anksti imti domėtis tuo gyvenimo būdu ir visokiais erdvės fenomenais – žmogus, vieta, o gal koks nutikimas?

Augau Kaune, daug laiko praleidau Žaliakalnyje, Vydūno alėjoje. Senelio namo dalis su sodu suteikė labai daug laisvės. Kita svarbi vieta buvo senelių namai senamiestyje, prie Kauno katedros. Valančiaus gatvė dabar pervadinta į Kumelių ir priešais mano vaikystės namo langus stovi naujutėlė Gintauto Natkevičiaus studija.

Prieš kokius dešimt metų Rolandas Palekas užsiminė, kad žmonėms didelį poveikį daro erdvė, kurioje jie užaugo. Tada pasiklausiau, abejodamas pakraipiau galvą, bet dabar tuo tikiu. Esu užaugęs greta Kauno modernizmo, todėl man reikia aukštų lubų, patinka vietos, turinčios istoriją. Negaliu kitaip. Ta vaikystės aplinka nusėdo kažkur galvoje.

Mano mažų dienų Kaunas irgi glūdi atmintyje. Po pamokų išėjęs pro duris matydavau centrinį paštą, galėdavau slampinėti Putvinskio gatve, pradingti muziejuose, kol tėvai nesukeldavo ant kojų pusės miesto, arba landžioti kiemais ir apžiūrinėti aibę detalių, įdomių erdvių.

Kyla klausimas, kodėl vienas žmogus augdamas tą pastebi, o kiti gyvena ir nugyvena nematydami. Turbūt yra kažkoks kodas sąmonėje. Techniškai bet ką gali išmokyti dirbti architektu, bet to giluminio jausmo, aplinkos matymo ir vertybių taip lengvai į galvą „nesuinstaliuosi“.

Vien derlingos terpės neužtenka – reikia ko nors, kas galėtų joje sudygti.

Svarbūs ir žmonės, kurie tave supa. Mano senelis buvo baigęs architektūros studijas, tik negavo diplomo, nes prasidėjo karas. Jis labai išmintingai mane nukreipdavo tam tikra linkme. Mama, nors ne iš šios srities, buvo meniškas žmogus, matydavau ją braižančią namie bei Kauno miestprojekte. Mane visą laiką intrigavo tai, kad tas didelis baltas plotas su daug linijų kažką reiškia. Tikra mistika. O iš tų brėžinių atsiranda statiniai. Esu smalsus, tad būdavo įdomu suprasti, kodėl kitiems perspektyva pavyksta, o man ne. Arba kaip yra susijęs pjūvis, fasado projekcija ir planas. Piešdavau valandų valandas, tie piešiniai darėsi vis architektūriškesni.

Studijoms ruošiausi septynerius metus, nes senelis buvo įspėjęs: konkurencija didelė, niekas tau vietos nenupirks, todėl reikia būti visa galva aukščiau už kitus. Tas kodas – jei kažko nori, viską turi pasiekti pats – man likęs iki šių dienų. Įstojau puikiai ir pirmus metus dar buvau tose vėžėse, bet paskui pasileidau plaukus ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Man labai pasisekė: mokykloje turėjau puikių mokytojų, o universitete mus lydėjo tikras pedagogų elitas – Vytautas Jurgis Dičius, Justinas Šeibokas, Rimantas Buivydas, Algimantas Miškinis. Jie turėjo užtektinai kantrybės išbūti su mūsų sproginėjančia energija ir išmokė mane nuolat žaisti bei pajusti tą dievišką kūrybos prigimtį.

Energija tryško per kraštus visam kursui?

Tryško, bet su daug architektūrinės gelmės ir naratyvo. Mūsų kursas šia prasme buvo išskirtinis. Pavyzdžiui, Arūnas Kavaliauskas buvo padaręs šiaurės tautų gyvenamojo namo-jurtos projektą. Maketas buvo išskobta drevė-tualetas masteliu vienas su vienu ir dar pastatytas ant slidžių. Aš buvau sugalvojęs interjero projektui pasirinkti vandens aušinimo stotelę, esančią prie Kuro aparatūros gamyklos. Tuose cilindruose įkurdinau namo interjerą, išbraižiau planus, pjūvius – visa apimtimi. Norėjau, kad erdvei spalvas suteiktų natūrali šviesa, o ne dažyti paviršiai. Dėl to – ar projekte yra spalvinis sprendimas – kilo aršus ginčas su Justinu Šeiboku, kurį kažkaip užglaistė Rolandas Palekas.

Dauguma mūsų darbų buvo tokie, kad akademinė komisija spręsdavo, ar rašyti nulį, ar dešimt balų, nes savo idėjomis laužėme taisykles ir plėtėme ribas. Sykį projektavome objektą Gdansko saloje ir viską sukišome po žeme – atrodė neatsakinga ten statyti kažką kito. Vos apsigynėme, nes komisija nežinojo, kaip vertinti, kai projekte namo kaip ir nėra – tik požemis. Kitą kartą su Sigitu Rimkevičium ir Ginu Štelbiu sugalvojome, kad norime kursinį daryti tame pačiame Gdanske, gavome Dičiaus palaiminimą, Gdansko politechnikos universiteto leidimą atvykti ir patalpas palėpėje. Tada tokiu visišku pankroko režimu išdūmėme į Lenkiją ir sukūrėme bakalaurinį darbą.

O kaip sugalvojai dėstyti?

Dalytis savo žiniomis ir užsiimti ugdymu yra visų mūsų profesinė priedermė. Šeimoje buvo ne vienas pedagogas, tad norą mokytis man įdiegė nuo ankstyvos vaikystės. Matydavau, kaip senelis analizuoja, kaip nuolat kažką rašosi. Esu smalsus ir man nepatinka sąstingis. Įsijungia vidinis aliarmas, kad neprogresuoju. Pedagogiką pirmiausia ir suprantu kaip saviugdą. Gali nuskambėti labai egoistiškai, bet kito būdo augti nežinau: turiu rengti disertaciją, dėstyti, tyrinėti įvairias temas. Klaidingas požiūris, kad architektai tik braižo ir knygų nerašo. Manau, turim rašyti, mokyti ir taip nesustodami lavintis patys.

Tradiciškai mūsų profesinė edukacija vis dar yra labai toksiška. Jaučiu savotišką misiją tai kažkiek suminkštinti. Juk tinkamu laiku išgirsta ar perskaityta mintis jaunam žmogui gali padaryti milžinišką įtaką. Mes esame dinaminės sistemos dalys ir veikiame vieni kitus: susiduriame daug kartų per dieną ir tampame vieni kitų idėjų akceleratoriais.

Universitete mūsų kursas turėjo studiją, kurioje vyko nuolatinis kūrybinis ir neformalus gyvenimas. Arūnas Kavaliauskas, Sigitas Rimkevičius, Alius Vosylius, Ginas Štelbys, Valdas Mikoliūnas, Martynas Mankus – mes praleisdavome ištisas savaites braižydami, tapydami, klijuodami maketus ir t. t. Vis stumdavome vieni kitus į priekį. Su Martynu Mankumi šiandien esame architektūros studijos AEXN partneriai.

AEXN pamenu dar nuo studijų laikų. Tada biuras buvo įsikūręs Ligoninės gatvėje Vilniuje. Kas buvo jūsų „pacientai?“

Pirmiausia turbūt gydėme patys save. Į aplinką ir užsakovus nežiūrėjome kaip į pacientus, nes tai iš karto diktuotų savotišką galios poziciją. Bandėme susikalibruoti savo pačių kūrybinius metodus ir vertybes. Ta vieta sutraukė labai skirtingus žmones, ten gimė įvairiausių keistų projektų, įdomių bendradarbysčių.

Pavyzdžiui, tinklapis vietos.org buvo skirtas tyrinėti Lazdynų rajono viešąsias erdves ir bendruomeniškumą. Projektą vystėme kartu su Vilnius TECH studentais. Dar buvo parodos „Šaltojo karo modernizmas“ architektūra, kurią visas biuras kūrė kartu su Julija Reklaite. Tuo metu projektavome keletą labai meniškų gyvenamųjų namų, o lygiagrečiai vykdėme įvairius kultūrinius projektus su garsu ir vaizdu, nes man buvo įdomus materialumas, garso struktūros ir tai, kaip šiomis priemonėmis galima transformuoti erdvę.

Pamenu, kaip grojai požeminėje perėjoje Karoliniškėse.

Tai buvo ne grojimas, o tyrinėjimas. Tame tunelyje garso bangos sklinda ir grįžta, jos yra materialus reiškinys ir iš jų galima išgauti labai įdomių erdvinių efektų – tą ir dariau.

Kuriuo projektu ar kūrybine avantiūra labiausiai džiaugiesi?

Sąžiningai? Stengiuosi nesigręžioti atgal ir žiūrėti į ateitį. Bet turbūt AEXN yra didžiausias pasiekimas. Tai ne avantiūra, o gyvenimo projektas. Ne Grunskis, o kolektyvas ir kūrybos stebuklo manifestas – Architectura ex nihilo reiškia architektūrą iš nieko. Kad ji atsirastų, reikia bendraminčių. Tikiu, kad šioje srityje laimi ne vienetai, o komandos. Vienų žmonių galvose įsižiebia kūrybinės kibirkštys, gimsta mintys, formos. Tas idėjas realizuoja, stato jau kiti, o treti už tai susimoka.

Po studijų dirbau pas Kuginį ir Misevičių, jie darė man didelę įtaką, bet palaipsniui supratau, kad mano kelias yra kitas. AEXN kurti pradėjome 2005 m., tada prisijungė daugiau jaunų žmonių. 2008–2009 m. kilus krizei, per mėnesį dingo visi mūsų didieji užsakovai. Likome beveik be darbo, keitėsi komanda. Viską parsivežiau į savo nebaigtą remontuoti butą Vilniaus senamiestyje, sustatėme stalus ir pradėjome iš naujo. Prisijungė Jūratė Kindurytė, Tomas Rimkus ir kiti kolegos – užaugome iki dviejų biurų Vilniuje ir Klaipėdoje. Per dvidešimt metų buvo visko, bet per tą laiką supratau, kad santykiai – kertinis dalykas. Pirmiausia mes esam bendraminčiai, o tada – kolegos.

Kuris iš realizuotų objektų labiausiai įsiminė?

Sunku pasakyti. Architektūra yra ilgalaikis menas – pavyzdžiui, „Mėmelio miestas“ Klaipėdoje tęsiasi nuo kokių 2008 m. Tai buvo konkursinis darbas, kolaboracija su „Arches“ biuru ir Edgaru Neniškiu. Derybos truko labai ilgai, atėjo krizė, ta teritorija keliavo iš rankų į rankas, galų gale dabartinis savininkas ėmėsi statybų, kurios vyksta iki šiol. Tai intensyviausias, įdomiausias ir kol kas sudėtingiausias mūsų projektas. Didžiuojuosi „Hanzos“ pastatu „Mėmelio mieste“.

Esate suprojektavę ir krematoriumą.

Kažkas sakė, kad kiekvienas architektas trokšta pastatyti katedrą. Aš atskiriu dvasingumą – tikrą, nuoširdų – nuo bet kokio kulto. Nors ir svajoju apie tai, katedros kūrimas reikalauja ypatingos sąmonės būsenos, kurios dar nesu pasiekęs. Esame pastatę krematoriumą kaip sakralų, su dvasine patirtimi susijusį objektą ir keletą kolumbariumų. Atrodo, pratinamės prie panašių temų.

Vieno klausimo dar nepalietėme, bet, atsispiriant nuo kolumbariumų, gal galime prisiminti ir amžinąjį atilsį Valdo Ozarinsko asmenybę. Jo studijoje buvai įkūręs architektūros galeriją „Nulinis laipsnis“. Tai duoklė jo atminimui?

Ozarinsko kaip žmogaus, architekto ir menininko veikla man darė didelę įtaką. Patalpose, kuriose atsirado „Nulinis laipsnis“, jis turėjo studiją, ten ir mirė. Jo laikysena architektūros atžvilgiu buvo sąžininga ir gana radikali, bet jį kaip kūrėją pernelyg greitai pamiršo. Jaučiu turintis karminę skolą dėl to. Po Valdo mirties su Darium Čiuta rengėme parodą „Parametras“, nuo to prasidėjo bandymai kurti galeriją, įveiklinti Ozarinsko studiją, pasirūpinti kūrybiniu bagažu. Deja, ilgai tvarkytas archyvas paskendo: visus kompiuterius ir atsargines kopijas užliejo vanduo. Buvo baisoka… Šiandien jo palikimas – patikimose rankose ir globojamas šeimos.

Galerija „Nulinis laipsnis“ veikė kaip platforma, skirta skleisti alternatyvią architektūros kultūrą. Septynerius metus trukęs projektas leido mums kitais registrais kalbėti apie šios srities vertybių ir tapatybės kaitą. Sulaukėme kritikos iš kolegų, bet man atrodė labai svarbu sukurti galimybę jaunajai kartai mąstyti ir šnekėti apie architektūrą kitaip. Kai atsirado Architektūros fondo „Eksperimentų platforma“, labai apsidžiaugiau, kad ši kryptis tęsiama. Taip galerijos projektas pasiekė savo tikslus.

Tas etapas turėjo savo mikromisiją ir ją atliko, o man kaip architektui tai leido permąstyti savo veikimo metodus ir požiūrį. Tai yra labai socialus, bet pirmiausia erdvių kūrimo menas. Vienu metu gilinausi į erdvės materialumą pasitelkęs garsą, o šiuo atveju – meninius procesus ir kultūrą. Labai vertinu tą laikotarpį, džiaugiuosi, kad jis paveikė keletą jaunesnių kolegų. Tačiau tai dar ne pabaiga. „Nulinis laipsnis“ užsidarė, bet turi išeiti jį apibendrinantis leidinys.

Kas Tau svarbiau – protas ar širdis, teorija ar kūrybinė intuicija?

Šiame klausime sąmoningai užkoduotas konfliktas, nors jo neturėtų būti. Esu struktūros ir sistemos žmogus, bet negalėčiau funkcionuoti be nuojautos. Geroje architektūroje tarp disciplinos ir laisvės, tarp konceptualios idėjos ir poetinio jautrumo egzistuoja tobula pusiausvyra. Gal mes, vakariečiai, tuos dalykus atskiriame, bet Rytų filosofija viską mato kompleksiškiau.

Mes skiriamės nuo dirbtinio intelekto, nes ne visada pasikliaujame loginiais algoritmais, kurie duotų nuspėjamą atsakymą. Stovime mudu dabar gamtoje ir jei nufotografavę tą pievą paprašytume DI nupiešti jos viduryje namą, gautume kokį nors pastatą. Tačiau žmogaus mąstymo mechanizmas gerokai sudėtingesnis ir įdomesnis. Jam galbūt kiltų klausimas, ar apskritai ten reikia namo, arba tas namas galbūt turėtų būti nematomas, o gal atrodyti kaip uola. Tai ir bus kūrybinė kibirkštis, kylanti iš apmąstymo ir pajautos trinties.

Kūrybinius sprendimus reikia priimti ir smegenimis, ir žarnomis, bet tam, kad praplėstume savo suvokimo lauką ir pamatytume, kas slepiasi už tvoros, kartais reikia pasilypėti. Pavyzdžiui, ant gerų knygų. Ką jaunam architektui ar architektei rekomenduotum paskaityti?

Tų taburečių pernelyg daug. Man daro įtaką skirtingi dalykai skirtingu metu, bet kažkuriuo laikotarpiu labai svarbus buvo Christopheris Alexanderis ir jo knyga „A Pattern Language“. Tačiau tai gana sudėtingas leidinys. Jauniems žmonėms vertėtų paskaityti Gintaro Kuginio „Architektūra be architektūros“. Buvo kritikuojančių, bet jei supranti kontekstą apie žmogų ir jo mintis, pasidaro aiškiau, kas ten parašyta. Šioje knygoje galima rasti ir poezijos, ir struktūros, yra loginių sąsajų ir daug gilaus jausmo.

Minėjai, kad bendradarbystė ir profesijos socialumas tave džiugina. O kokie skausmai lydi procesą?

Jaučiu vidinį profesinį skausmą dėl didėjančio taisyklių ir reglamentų skaičiaus, tai sukausto. Jis ne tik nepadeda kūrybingumui, architektūros, erdvių ir gyvenimo kokybei, bet mus dažnai kūrybiškai žlugdo. Suvaržymų gausa rodo visišką nepasitikėjimą profesija ir jos atstovais. Tarkime, teisininkai ar gydytojai to patiria mažiau, o mes mokomės penkerius, šešerius ar net aštuonerius metus, gilinamės, praktikuojame, rašome disertacijas, ir netgi tada architektais vis tiek nepasitikima.

Gal mes patys dėl to kalti? Dėl nepasitikėjimo.

Gali būti. Bet internetinėje erdvėje labai dažnai neva specialistas viešai komentuoja turinį, kurio rimtai neišmano, ir taip sulaukia itin daug dėmesio. Tokių šnekų apie architektūrą ir miestus yra išties nemažai. Frazę „neatsakingas kalbėjimas“ pirmą kartą išgirdau iš kito savo mokytojo Leonido Donskio. Jis buvo mano konsultantas, kai prieš daugiau nei dvidešimt metų rengiau disertaciją, ir jau tada atkreipė dėmesį į tai. Šiandien ir pats akivaizdžiai matau, kad ėmė dominuoti neatsakingas kalbėjimas, dėmesys ne sprendimo paieškai, o sau.

Tokios kalbos nėra kritika, ir labai gaila, kad tuo kartais užsiima tikrai protingi žmonės. Kad tai virstų konstruktyvia diskusija, reikia norėti pažinti, suprasti ir išgirsti kitą. Kokybiška kritika yra sudėtingas darbas, didelė atsakomybė ir net dovana pašnekovui. Tu turi ne tik pamatyti problemą, bet ir suvokti kontekstą, iš kur ji kyla, kokios alternatyvos egzistuoja, pasverti, ar tavo komentarai padės rasti geresnį sprendimą.

Nepasitikėjimas architektais – sudėtingas klausimas, kurio iki galo nesuprantu. Gal kada nors rasiu atsakymą, bet tada turbūt jau neprojektuosiu. Rašysiu knygas, darysiu kitus dalykus.

Sakai, kad kada nors pasitrauksi iš architektūros?

Tokio plano neturiu. Gal tuomet, kai pavargsiu arba pastatysiu katedrą. Banalu, bet tokia tiesa. Architektūra yra gyvenimo būdas, pasiglemžiantis visą tave ir turintis savo kainą. Tai yra mano pasirinkimas, mano atsakomybė, mano laimė ir kančia. Deja, labiausiai dėl architektūros kenčia artimieji.

Mes nepalietėme vienos labai rimtos temos: šeima. Dėl to, kad daugiau nei trisdešimt metų ją turiu, pirmiausia esu dėkingas savo žmonai Jurgai – už jos kantrybę, meilę ir išmintį. Nemanau, jog ji iki galo suprato, į ką veliasi, bet labai kantriai šį kelią einame kartu. Vienam daryti tai, ką darau, būtų gerokai sunkiau.