Lietuvoje profesionalūs lėlininkai ruošiami itin retai, nors parengtieji jau ne kartą įrodė savo kūrybinius pajėgumus bei atsidavimą profesijai. Štai uostamiestyje mokslus išėjęs kursas įsiliejo į Klaipėdos lėlių teatro kolektyvą ir tapo reikšminga jo kūrybinės komandos dalimi, o sostinėje 2010 m. studijas baigę šios specializacijos artistai atnaujino valstybinių lėlių teatrų trupes Vilniuje ir Kaune, karjeras pradėjo režisuojantys aktoriai Karolina Žernytė bei Šarūnas Datenis. Minėtojo kurso absolventė ir mano pašnekovė Jūratė Trimakaitė. Tiesa, ji po šių studijų ne įsitvirtino kuriame nors Lietuvos teatre, o išvyko toliau mokytis prestižinėje Šarlevilio-Mezjero nacionalinėje lėlininkystės meno mokykloje (École Nationale Supérieure des Arts de la Marionnette). Jau beveik dešimt­metį Jūratė daugiausia dirba Prancūzijoje, tačiau nėra svetima ir Lietuvos žiūrovams. Per gastroles Vilniaus teatre „Lėlė“ bei festivalyje „Materia magica“ esame matę Prancūzijoje kurtų jos darbų, be to, į „Lėlę“ J. Trimakaitė atvyksta ir čia statyti naujų spektaklių: 2017 m. išvydome „Krypties“ premjerą, o nuo 2019 m. rodomas spektaklis „Antis, Mirtis ir tulpė“. Šiuo metu Jūratė yra ne tik lėlių teatro režisierė, bet ir aktorė bei dėstytoja, neapsistojanti ties viena estetine kryptimi ar lėlių rūšimi.

Neseniai po ilgos pertraukos Kaune prašurmuliavo tarptautinis lėlių teatro festivalis. Klaipėdoje tarptautinis festivalis vyksta kas dvejus metus. Taigi, Lietuvoje su pasauliniu šios srities kontekstu susipažįstame menkai. O Tu jame gyveni. Kaip atrodo šiuolaikinis lėlių teatras Prancūzijoje?

Lėlininkystė čia labai įvairi ir jos galima rasti ne tik lėlių teatre, bet ir operoje, šiuolaikiniame šokyje ar cirke, kine. Rodoma nemažai operų, kuriose lėlė užima svarbią vietą. Pavyzdžiui, „Aidos“ pastatyme „Opéra-Bastille“ Paryžiuje (rež. Lotte’ė de Beer kartu su lėlininku Mervynu Millaru, 2021). Man pačiai teko vaidinti ir animuoti lėles Mocarto „Bastjene ir Bastjenėje“ Lilio miesto operoje (rež. Sylvie Baillon, 2021). Šio teatro scena didelė, tad ir lėlių mastelis, vizualinė raiška turėjo būti atitinkami.

Kalbant apie kiną, puikus pavyzdys yra filmas „Anetė“ (Annette, rež. Leosas Caraxas, 2021). Jis buvo įtrauktas ir į „Kino pavasario“ programą Lietuvoje. Prancūzų lėlininkai iš Šarlevilio Estelle’ė Charlier bei Romualdas Collinet sukūrė ir animavo lėlę šiai muzikinei dramai. Vertas dėmesio darbas!

Lėlių teatras yra labai turtingas savo menine bei vizualine raiška, tad natūralu, kad jis atranda vis naujų ryšių su įvairiomis meno kryptimis, įkvepia skirtingiausius kūrėjus.

Gegužę man pačiai teko lankytis Baltijos šalių vizualiojo teatro platformoje Taline. Viena iš estetinių krypčių, kurias pastebiu mūsų regione, yra išraiškingesnė vizualinė kalba ir menkstanti lėlės, atgaivinamo objekto reikšmė. O kokia situacija Tavo aplinkoje?

Pasitaiko visko. Žinoma, lėlininkų, kurie pasirinko objekto teatro kelią, pavyzdžiui, Agnèsės Limbos ar Jeano-Pierre’o Larroche’o, kūryboje objekto atgaivinimo reikšmė bus didelė. Bet, tarkim, Yngvildos Aspeli ar Alice’os Lalois spektakliuose lėlės ir jų valdymas realistiniai, o štai pirmuosiuose Bérangère’ės Vantusso darbuose būtų sunku atskirti, kur lėlė, kur – žmogus; dabar jos vizualinėje raiškoje vyrauja abstrakcija.