Pasikalbėkime apie Tarptautinę teatro dieną, kuri švenčiama kovo 27-ąją ir yra skirta supažindinti visuomenę su teatru, priminti jo vertę, mėgautis juo ir skleisti džiaugsmą. Išvardytus tikslus suformulavo Tarptautinis teatro institutas (International Theatre Institute), šią dieną minėti kviečiantis nuo 1962 metų. Jis, žinoma, siūlo ir šventimo būdus. Visų pirma, skatinama dalintis Tarptautinės teatro dienos žinia – žymaus scenos kūrėjo ar kūrėjos mintimis apie teatrą ir taikos kultūrą. Raginama šią žinią versti į nacionalines kalbas, skaityti prieš spektaklius, apdovanojimų ceremonijose, konferencijose, simpoziumuose, teatrui skirtuose renginiuose, dalinti skrajutes su jos tekstu. Ir, be abejo, rodyti spektaklius, teikti prizus, rengti mokslinius ir pramoginius teatro renginius. Institutas kviečia švęsti visame pasaulyje. Švenčiame ir mes Lietuvoje. Tačiau ar tikrai būtent taip?

Lietuvoje šią dieną įprasta vainikuoti apdovanojimų dalybomis. Klaipėdoje ir Kaune teikiami regioniniai įvertinimai „Padėkos kaukės“ ir „Fortūnos“, o po skirtingus valstybinius bei nacionalinius teatrus kasmet klajoja nacionaliniai „Auksiniai scenos kryžiai“. Tačiau nuopelnų ženklai, o ypač minėtieji, sulaukia daug kritikos tiek iš teatro vertintojų, tiek iš praktikų. Po jų dalybų besitęsiančios diskusijos ir kritika komisijoms, švenčių režisieriams, scenarijų autoriams, nemokėjusiems tinkamai apsirengti teatro žmonėms, nepagarbiems valdininkams, amžinybėn išėjusių teatralų sąrašų sudarytojams, nesugebantiems teatro tinkamai nufilmuoti arba transliaciją nutraukiantiems, kad nepavėluotų „Panorama“, nors ir sukuria aktyvų, įdomų, kartais net produktyvų pokalbių lauką, vis dėlto šventę paskandina nuoskaudose. O kur dar vertintojų ir nepastebėtųjų susipriešinimas, kuris bendram džiaugsmui teatru ir vieniems kitų darbais kelius labiau užveria nei atveria.

Net ir kritikų tekstai apie Teatro dieną pastaruosius penkiolika metų skirti ne šventimui, o apdovanojimų skyrimo ir komisijos darbo tvarkos aptarimui, rezultatų bei pačių švenčių – matytų gyvai ar televizijos ekrane – narstymui, o kartais – ir praėjusių teatro metų įvertinimui. Bene aktyviausiai šiuo laikotarpiu „Auksinių scenos kryžių“ tvarka ir rezultatais domėjosi Lietuvos teatro kritikas, publicistas Vaidas Jauniškis, ne tik stebėjęs vyravusias tendencijas, ginčus dėl skonio, bet ir aktyviai dalyvavęs komisijų darbo sąlygų gerinimo bei apdovanojimų procedūrų skaidrinimo ir paprastinimo procesuose. Jis taip pat inicijavo komisijos narių diskusijas, į kurias nepamiršdavo pakviesti ir teatralų, ir apdovanojimų steigėjos Kultūros ministerijos atstovų. Į viešus pokalbius įsitraukdavo ne tik vis kiti komisijos nariai, bet ir jai nepriklausantys kritikai. Dalis šių balsų – neigiamų vertinimų sulaukusios komisijos savigyna, kurioje dažnai nuskamba nepasitenkinimas šiuolaikinio Lietuvos teatro būkle, esą ji apverktina ir pasiekusi nematytas žemumas. Ypač lyginant su tuo, kas vyko prieš, pavyzdžiui, penketą metų. Taip Teatro dieną primenama, jog vieni kitų darbu nusivylę yra visi. Ir pati esu dalyvavusi diskusijoje apie šią šventę: beveik prieš dešimtmetį „Kultūros baruose“ apgailestavau, kad Lietuvoje Teatro dieną švenčiami apdovanojimai, o ne teatras.