***

pamyluok mane
matai tą kosmėją?
visą ilgą savaitę
kentėjo
pirmąsias šalnas

nenusvarino žiedo
tiktai išblyško

dienai išaušus
stiebiasi
į paskutinįjį
saulės spindulį
lyg būtų
visai ne gėlė
o dygi
patvorių dilgėlė
nebijanti karšto
šalnos liežuvio

užmiršk
prarūkytas mano dienas
pragertus saulėlydžius

užmiršk
gravitacijos palytėtą
mano kūną

žinau
kad nebekvepiu
kaip kvepia
pavasario tulpė
kaip kvepia
vasaros įsauly
vandens lelija

glamonėk
mano nuovargį

mano neviltis
mano nuodėmes

labai prašau
apkabink
ir sušildyk

***

visos laukiančios tiki
atplauks
balta pieno puta

gyvybės puta
iš druska alsuojančios
geismo jūros

kai vandenys nusidažo juodai
kai pliūpteli iš gelmių
slibino kraujas
mes
sumedėjame

***

liūdnas žvilgsnis žemyn:
rūkymas didina impotencijos riziką

liūdnas žvilgsnis į dešinę, į didelį meškiną:
rūkymas mažina vaisingumą

aštrūs labai šonkauliukai, vamzdelis burnytėje:
rūkymas gali nužudyti negimusį kūdikį

rūkai tu, rūkys ir tavo vaikai –
gimę iš impotencijos ir sumažinto vaisingumo?

mesk rūkyti dabar, lik gyvas dėl artimųjų,
kurių neturi,
nes negimė dėl impotencijos,
nes buvo nužudyti negimę

o jeigu turi, lik gyvas,
kad galėtų paverkt prie skrynelės,
pilnos pelenų ir nuorūkų

atneš tau gėlių, kurių nenešė,
kol iš nevilties rūkei būdamas gyvas

***

Atsisveikinti
sunkiausia kai nužydi
tulpės ir pienės

***

džiūsta ant virvės
mėlyno kraujo lašas
karalius mirė

***

jazminas krauna
baltutėlį pumpurą –
varna jau tyko

***

man eilėraštį
ryto vėjas atsiunčia
tau – vakarinis

***

nepradėk dienos
melagystėm, rietenom –
pavargsi gyvent

***

žvėrys gyvena
ne, ne miškų tankmėje –
vaikšto tarp mūsų

***

ateis dar ateis
vasara po Sekminių
gandras pasakė

***

vakaras slenka
atsargiai lyg katinas
tulpės užmigo

***

sienų sumūryt
negaliu ir nemoku
tujas sodinu

***

nereikia kavos į lovą

man patinka klausyti
kaip šneka su ja
džiaugsmu kunkuliuojantis
virdulys

***

nereikia kavos į lovą

man patinka klausyti
kaip šneka su ja
džiaugsmu kunkuliuojantis
virdulys

nereikia pirmosios žibuoklės
tegul mėlynuoja šlaitai
į pietus atsukti
į Nemuną

tobula trejybė:
dangus
žibutė
vanduo

tegul ir toliau
ant šakų raudonuoja šermukšniai

palikime juos svirbeliams
jie netruks
ant sparnų parnešti
žiemovidžio
tylą

nenukaskim takų užsnigtų

kol sniegas
be jokio pėdsako
atrodys
esame paskutiniai
šioj žemėj išlikę

dviese
be jokių
nesąmonių