Jau daugelį metų Pedro Almodóvaro darbuose kartojasi viena ypač įtaigi pasakojimo strategija: kruopščiai kuriama dominuojanti niūri nuotaika staiga praskaidrinama netikėtais, tačiau ryškiais humoristiniais pliūpsniais.

Tai akivaizdu visų jo filmų kontekste: buržua dama, baranti savo vienuolę dukrą už tai, kad ši trukdo jai klastoti Marco Chagallo paveikslus („Viskas apie mano mamą“, Todo sobre mi madre, 1999); registratorė, skambinanti draugei pasipasakoti apie žarnyno veiklos reguliarumą („Pasikalbėk su ja“, Hable con ella, 2002); tėvas ir sūnus, einantys į sendaikčių krautuvę parduoti viską, ką paliko iš namų pabėgusi motina („Oda, kurioje gyvenu“, La piel que habito, 2011).

Kiekviena iš šių akimirkų, filosofo Roland’o Barthes’o teigimu, tampa filmo punctum – jautriu ir netikėtu detalių antplūdžiu, sutelkiančiu mūsų dėmesį į vaizdą ir praplečiančiu kūrinio temines bei formalias ribas.

P. Almodóvaras yra kultūros figūra, tvirčiau nei bet kas kitas nešanti esperpento deglą: jis puoselėja minėtu žodžiu pavadintą ispanišką literatūros žanrą, išryškinantį ir deformuojantį liaudies tradicijas, folkloro įvaizdžiais žaisdamas taip, tarsi būtų apie juos girdėjęs iš pirmų lūpų. Kartu tai itin avangardiškas režisierius: kiekvienas jo filmų kadras spinduliuoja drąsa ir provokacija, o scenografija perteikia pasaulines interjero, meno ir mados tendencijas.

Šis dviprasmiškumas leidžia jam žongliruoti detalėmis, kurios svyruoja nuo hiperkičo – pavyzdžiui, legionieriaus lėlė, pastatyta ant televizoriaus spintelės „Mano paslapties gėlėje“ (La flor de mi secreto, 1995), iki aukštosios mados atributų – tarkime, filme „Už gretimų durų“ (La habitación de al lado, 2024) Tilda Swinton vilki keturženkle suma įvertintą spalvotą Loewe megztinį.

Ko galime tikėtis iš naujausio šio Ispanijos veterano ir išskirtinio režisieriaus kūrinio, 24-ojo filmo „Karčios Kalėdos“ (Amarga Navidad, 2026), kuris šiemet varžėsi Kanų kino festivalyje?

Kadras iš filmo „Blogi įpročiai“ (rež. Pedras Almodóvaras, 1983)

DVI P. ALMODÓVARO GYVENIMO PUSĖS

„Karčios Kalėdos“ savaip tampa dar vienu balansavimo žaidimu. Čia pasakojama apie režisierių (akt. Leonardo Sbaraglia), kuriantį filmą apie kolegę (akt. Bárbara Lennie). Savireferencinė pasakojimo forma P. Almodóvaro kūryboje nėra naujovė (pavyzdžiui, „Skausmas ir šlovė“, Dolor y gloria, 2019). Toks metodas atrodo idealus nagrinėti temoms, slypinčioms autobiografiškesniuose jo darbuose: kūrybingumui, šeimai ir motinystei, o svarbiausia – meno ir gyvenimo santykiui.

Kaip naujausias darbas dera prie režisieriaus braižo? Ne vienas bandė suskirstyti jo kūrinius į aiškias kategorijas, tačiau dažniausiai lūžio tašku minimas išgirtasis „Viskas apie mano mamą“ – tarsi perėjimas nuo tipiškai ispaniško ir lengvabūdiško P. Almodóvaro prie brandesnio, analitiško menininko.

Tokį požiūrį lemia du veiksniai. Pirmasis – tarptautinis pripažinimas: darbas pelnė gausybę apdovanojimų kino festivaliuose visame pasaulyje, įskaitant „Oskarą“ už geriausią filmą užsienio kalba. Antrasis – kūrinys žymi atsitraukimą nuo P. Almodóvarui būdingos pašėlusios komedijos, nustatydamas kur kas santūresnį, dramatiškesnį toną, paprastai laikomą rimtu.

Kadras iš filmo „Oda, kurioje gyvenu“ (rež. Pedras Almodóvaras, 2011)

Tačiau šio pokyčio mastas yra ginčytinas. P. Almodóvaras į tarptautinių apdovanojimų pasaulį įsiveržė dar gerokai prieš „Viskas apie mano mamą“ – 1988 m. filmas „Moterys ties nervų krizės riba“ (Mujeres al borde de un ataque de nervios) buvo nominuotas „Oskarui“. Be to, dar 1987 m. jis pasinėrė į melodramą be komiškų elementų „Geismo įstatymas“ (La ley del deseo).

Vis dėlto tiesa, kad šis filmas žymėjo naują kryptį: P. Almodóvaras atsisakė vienų manierizmų ir nuorodų (1980-ųjų Madrido, komiško provokavimo) ir perėmė kitus (gilesnę ir žmogiškesnę dramą, tarptautinę perspektyvą), nes pats pradėjo kitaip save pozicionuoti pasaulyje. Akivaizdu, kad ši evoliucija – jo paties gyvenimo pokyčių rezultatas.

Iki „Moterys ties nervų krizės riba“ P. Almodóvaro filmų veiksmas rutuliodavosi konkrečioje aplinkoje – Madride, be to, dominavo tam tikri stiliaus bruožai: komiškos klaidos, laisvas gyvenimo būdas ir keletas chaotiškai susipynusių skirtingų siužetų.

Tai nesutrukdė kartas nuo karto parodyti kitokį stilių: aistringesnę dramą „Blogi įpročiai“ (Entre tinieblas, 1983) ar neorealistinės krypties portretą „Ką aš padariau, kad šito nusipelniau?“ (¿Qué he hecho yo para merecer esto?, 1984). Eidamas šiuo keliu P. Almodóvaras įgijo patirties ir nuo eksperimentinių ankstyvųjų filmų perėjo prie techniškai meistriškų bei naratyviškai brandžių darbų, kur gausu nuorodų į pogrindinę, populiariąją ir tradicinę kultūras.

1990-ųjų pradžioje režisierius suvienijo jėgas su Prancūzijos prodiuserine kompanija „Ciby 2000“ (ji finansavo tokių kūrėjų kaip Davidas Lynchas bei Emiras Kusturica darbus) ir jo vizija įgavo pasaulinį mastą. „Aukšti kulniukai“ (Tacones lejanos, 1991) tapo hitu Prancūzijoje, „Viskas apie mano mamą“ užnugary paliko Madridą ir persikėlė į kosmopolišką Barseloną, o „Už gretimų durų“ (La habitación de al lado, 2024) su Holivudo aktorėmis nukėlė žiūrovus į kitą žemyną.

Režisierius ne tik tapo pasauliniu fenomenu, bet ir, neišvengiamai, brendo kaip menininkas. Savireflektyvus humoras 2013 m. filme „Aš tokia susijaudinusi“ (Los amantes pasajeros) yra išimtis, nes kūryba vis dažniau krypsta į kitas temas – šeimos dramas („Sugrįžimas“, Volver, 2006) ar trilerius („Blogas auklėjimas“, La mala educación, 2004).

Šiuo laikotarpiu jo paties asmeninį gyvenimą ima slėgti atsakomybės ir rūpesčiai. Kūrėjas prisiima ryškesnę politinę poziciją, o kūnas pradeda rodyti pirmuosius senatvės ženklus. Ankstesniems filmams būdingas lengvabūdiškumas nyksta, užleisdamas vietą stipresniam naratyvui ir santūresnei formai.

Kadras iš filmo „Skausmas ir šlovė“ (rež. Pedras Almodóvaras, 2011)

„KARČIOS KALĖDOS“

Paskutinė šios grandinės jungtis – „Karčios Kalėdos“. Filmas tarsi tęsia P. Almodóvaro kūrybos ramesnę, „rudenišką“ fazę: etapą, formuotą ir jo pasaulinės šlovės, ir asmeninės evoliucijos. Kaip ir mes, mirtingieji, režisierius negali susigrąžinti prarasto laiko – ir to daryti visai neketina.

Vis dėlto mes, jo gerbėjai, kiekviename naujame filme ieškosime išskirtinių komiškų triukų, tikėsimės trumpų akimirkų iš žaismingesnio laikotarpio, siurrealistiškų ir žemiškų akimirkų virtine primenančių, koks iš tiesų yra P. Almodóvaras: darbininkų klasės atstovas, subrendęs La Movida Madrileña laikais, o dabar – puikiai įsitvirtinusi kultūros ikona, režisierius, geriausiai išmanantis, kaip savo istoriją paversti menu.

APIE AUTORIŲ

Javieras Calvo Anoro – komunikacijos mokslų daktaras, turintis žurnalistikos ir meno istorijos bakalauro laipsnius, nuo 2009 m. sėkmingai dėstantis audiovizualinės komunikacijos disciplinas. Jo moksliniai interesai – ryšiai tarp visuomenės ir žiniasklaidos, ypač tai, kaip medijos formuoja ir atspindi kultūrines bei socialines tendencijas.

Iš anglų kalbos vertė Beatričė Rugenytė

Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją