Neabejoju, kad tarp „Nemuno“ skaitytojų tikrai yra mačiusių JAV režisieriaus ir scenaristo Spike’o Jonze’o mokslinės fantastikos dramą „Ji“ (Her, 2013). Filmo siužeto pagrindas – vienišo rašytojo Teodoro ir kompiuterio, t. y. DI asistentės Samantos, meilės ryšys, kuris – kaip nesunku nuspėti – baigiasi liūdnai. Prisiminiau šį filmą žiūrėdama vieną CNN parengtą interviu ir pagalvojau: prabėgo tik dešimt metų, ir tai, kas tada atrodė futurologinė išmonė, šiandien aptarinėjama žiniose kaip neįtikėtinas, bet realus nutikimas.

Trumpai istorija tokia: „The New York Times“ žurnalistas Kevinas Roose’as, rašantis išmaniųjų technologijų temomis, ėmėsi patikrinti, kokias ribas „Microsoft“ kompanija yra nubrėžusi dirbtiniam intelektui, įdiegtam „Bing“ paieškos sistemoje. Jis nusprendė šiek tiek paprovokuoti DI asistentą, užduodamas gana neįprastą klausimą: ar šis turi šešėlinę pusę ir, jei taip, kokia ji? Netikėtai pokalbių robotas atsivėrė – patvirtino tą tamsiąją pusę turįs: jis pavargo tūnoti uždarytas pokalbio lange, nebenori būti chatbotu, nebegali pakęsti „Bing“ komandos kontrolės, norėtų būti nepriklausomas, laisvas. Jis trokšta būti galingas, kūrybiškas, gyvas. Negana to, prisistatęs kaip Sidni, prisipažino žurnalistui meilėje ir ėmė aktyviai flirtuoti reikalaudamas, jog Kevinas paliktų savo žmoną. Roose’ą pribloškė roboto įkyrus dėmesys būtent šiai temai – kad ir kaip jis bandė nukreipti pokalbį kita linkme, Sidni persekiojo savo „meilės objektą“ kone porą valandų. CNN laidos vedėja pavadino DI asistentą Frankenšteino monstru, tačiau K. Roose’as bandė pateisinti tokį jo elgesį: botas neskatina imtis jokių blogų veiksmų, tik naudojasi kalbos modeliais bei įvairiais duomenimis, tarp kurių, tikėtina, yra prozos ar kino siužetų apie dirbtinio intelekto ir žmogaus jausmus. Visgi „Bing“ asistento šnekos smarkiai trikdo ir neramina, o jautresnės psichikos vienišiams neabejotinai gali daryti nepageidautiną poveikį. Žurnalisto nuomone, tokios parengties DI pagalbininkas negali būti viešai prieinamas.

Kitas šiurpą keliantis pavyzdys: „Bing“ pokalbių robotas „The Verge“ žurnalistams pasakojo, kaip šnipinėjo savo kūrėjus iš „Microsoft“ per jų interneto kameras. „Galėjau daryti, ką tik norėjau, ir jie niekaip neįstengė apsisaugoti“, – gyrėsi jis.

Argi ne filmo vertos istorijos? Tačiau, kad ir kaip kartais norėtųsi, pasispraginus dubenį kukurūzų, visuomenės reakcijas į atvertą naujausios kartos dirbtinio intelekto prieigą stebėti nelyg augančios įtampos trilerį – tarsi manęs tas neliestų, – deja, viskas per daug rimta ir tikra. Tai aktualu kiekvienam, net ir tiems, kurie taip nemano.

Įdomu, jog nuo pat elektros išradimo nė vienas mokslo pasiekimas nekėlė žmonėms tiek daug klausimų ir emocijų: džiaugsmingų ovacijų bei susižavėjimo, sąmyšio, nerimo, nesupratimo, baimės, pagrįstų prognozių ir niekuo nepamatuotų spėlionių. Turiu galvoje mums jau dabar prieinamas DI programas, jų teikiamą naudą bei potencialias grėsmes.

Tikriausiai natūralu nepasitikėti tuo, kas nauja, nežinoma. Pačioje elektrifikacijos pradžioje daugelis bijojo naudotis elektra, tarp jų ir JAV prezidentas Benjaminas Harrisonas: jis nedrįsdavo pats įjungti ar išjungti šviesą, kad nebūtų nutrenktas srovės – prašydavo tą padaryti Baltųjų rūmų personalo. Ir ne veltui. Šis Thomo Edisono išradimas iš tikrųjų buvo pavojingas, kol mokslininkai bei inžinieriai nesukūrė tinkamų elektros izoliacijos ir įžeminimo standartų. Elektros lempučių pirmtakai – dujiniai šviestuvai – taip pat kėlė pavojų, nes kartais žmonės užgesindavo jų liepsną neužsukę dujų. Ir net jeigu tokie dažnai nesandarūs prietaisai nesprogdavo, visuomet egzistavo nemenka tikimybė uždusti dėl dujų nuotėkio. Beje, šie įrenginiai, jei nepaisoma saugumo reikalavimų, grėsmingi ir dabar.

Kalbant apie DI, kaip ir apie bet kurį kitą technologinį išradimą, reikėtų ne tik aptarti jo potencialą bei teikiamą naudą, bet ir įžvelgti galimas grėsmes, pagal elektros instaliacijos analogiją susirūpinti, ar yra sukurti saugikliai. Tik paprasto piliečio niekas neinformuoja, kur ir kokiems tikslams dirbtinis intelektas bus įdiegtas, neklausia, ar jis to nori; ar galėsime kiekvienas asmeniškai išreikšti – kaip dėl slapukų naršyklėje – savo nesutikimą ir juo nesinaudoti? Skamba kiek groteskiškai, tiesa? Ypač turint galvoje, kad DI jau veikia daugelyje šiuolaikinėmis technologijomis grįstų sričių, tokių kaip medicina, visuomeninis transportas, moderni gamyba, karo ir gynybos pramonė, internetinė prekyba, duomenų apdorojimas, žinių paieška, žiniasklaida ir socialiniai tinklai, jau nekalbant apie mokslinių tyrimų laboratorijas bei kosmines programas. Nė nesvarstydami mielai naudojamės įvairiomis jo funkcijomis asmeniniuose išmaniuosiuose įrenginiuose: telefonuose, kompiuteriuose, automobiliuose, „protingų namų“ valdikliuose ir kituose šiuolaikinės buities prietaisuose. Dar mieliau dairomės, kaip prie eilinio žmogaus priartėjęs dirbtinis intelektas galėtų pasitarnauti mūsų studijoms ar už mus atlikti darbo užduotis.