Prieš 50 metų išleistas rež. Peterio Weiro filmas „Išvyka prie Kabančios uolos“ (Picnic at Hanging Rock, 1975) nepamirštamas dėl savo bauginančios atmosferos ir paslaptingos istorijos. Tačiau po įsimintinu grožiu jis kvestionuoja kolonijinės valdžios idėją Australijos kraštovaizdyje.

Uola tampa vieta, kurios neįmanoma paaiškinti ar užkariauti pagal europietišką logiką.

Ši įtampa tarp paties krašto ir kolonijinės galios vis dar aktuali ir šiandien. 2023 m. referendumo dėl aborigenų „Balso“ parlamente nesėkmė [piliečiams pritarus, parlamente būtų buvęs sukurtas konsultacinis organas – „Balsas“, – kovojantis su čiabuvių patiriama neteisybe, – red. past.] parodė, kiek giliai padalinta išlieka Australija, kai kalbama apie susitaikymą ir vietinių tautų suverenitetą.

2025-aisiais žiūrėdami „Išvyką prie Kabančios uolos“ galime vertinti šį kūrinį kaip nerimą keliantį vietos, tylos ir išnykimo vaizdinį.

Nerimas ir dviprasmybė

Peterio Weiro drama pasakoja apie privačios mergaičių mokyklos auklėtines ir jų mokytojas, 1900-aisiais, per Valentino dieną, išsiruošusias į pikniką prie paslaptingos Kabančios uolos. Iškylos metu trys mokinės ir viena mokytoja pranyksta be pėdsakų.

Paslaptis lieka neišaiškinta, todėl nerimo pojūtis persmelkia tiek veikėjus, tiek žiūrovus. Dingimas sukelia isteriją, įplieskia skandalą ir ima griauti iš pirmo žvilgsnio griežtą „Appleyard“ koledžo tvarką.

Ieškant atsakymų, filme sąmoningai vengiama aiškumo, taip dar labiau sustiprinant nerimo ir dviprasmybės atmosferą.

Ši kino juosta sukurta remiantis rašytojos Joanos Lindsay 1967 m. romanu, kurio istorija sužavėjo visuomenę savo nepakartojamu grožiu ir neišspręsta mįsle. Žiūrovai buvo apsėsti minties, ar ji pagrįsta tikrais įvykiais (tačiau taip nebuvo).

Filmas tapo reikšmingu Australijos „Naujosios bangos“ – 8-ajame dešimtmetyje kilusio judėjimo, atgaivinusio nacionalinę kino industriją drąsiu meniniu pasakojimu ir dėmesiu unikalioms australiškoms temoms, – ženklu.

Dėl poetinių vaizdų, įtaigios muzikos bei kolonijinės aplinkos kūrinys išsiskyrė ne veiksmo gausa, o nuotaika. Žiūrovus jis kartu žavėjo ir trikdė savo neužbaigtumu, o ilgainiui pelnė kultinio statusą, ypač tarp tų, kuriuos traukia gotikinė atmosfera ir lėtai besitęsianti paslaptis.

Paslaptinga kraštovaizdžio galia

Ngannelong, dar vadinamas Kabančia uola, – įspūdingas vulkaninės kilmės darinys į šiaurės vakarus nuo Melburno. Dja Dja Wurrung, Woi Wurrung ir Taungurung gentims, priklausančioms Kulinų tautai, tai giliai reikšminga kultūrinė ir dvasinė vieta.

Lindsay ir Weiro pasakojimas apie mįslingai pradingusias baltąsias moksleives nusėda ant senesnių, gilesnių traumų sluoksnio – prievartinio vietinių tautų išstūmimo iš jų žemių bei šių nusavinimo.

Nors filmas atrodo sapniškas, mistiškas, Ngannelong sakralumas priešinasi šiam romantizuotam žvilgsniui, primindamas, kad kraštas turi savo istorijas ir atmintį.

Jis neužmiršta.

„Išvyką prie Kabančios uolos“ galima interpretuoti kaip stiprų pasakojimą apie kolonijinę baimę ir netikrumą. Keistas mergaičių dingimas čia tampa metafora minties, jog europietiška logika nepajėgi iki galo perprasti ar pavergti Australijos kraštovaizdžio.

Žvelgiant per minėtą prizmę, ši drama atskleidžia, koks trapi kolonijinė tvarka. Ji kviečia permąstyti Australijos tapatybę, siūlydama idėją, kad pati žemė mena praeitį ir aktyviai priešinasi istorijoms, bandomoms primesti kolonizatorių.

Trapios galios

Ekrane kontrastuoja tvarkingas „Appleyard“ koledžo pasaulis – kolonijinės tvarkos simbolis, pastatytas ant baltųjų privilegijų bei britiškumo, – ir laukinis, paslaptingas Ngannelong kraštovaizdis.

Mergaitės įkūnija baltąjį moteriškumą, turėjusį atnešti kultūrą ir kontrolę. Jų dingimas – tarsi krašto kolonijinių idealų atmetimas. Tragedija suardo mokyklos tvarką ir atskleidžia, kokia pažeidžiama iš tiesų yra kolonijinė galia, užsimindama apie krizę, slypinčią giliau.

Svarbų vaidmenį kuriant filmo nuotaiką atlieka Russello Boydo kinematografija. Kintanti šviesa ir neįprasti rakursai kelia nuolatinį netikrumo įspūdį. Australijos krūmynai čia nėra vien fonas – jie maištingi, turintys savą balsą. Tai siejasi su „ekologinio kino“ idėja, kur gamta veikia kaip lygiavertė pasakotoja.

„Išvykos prie Kabančios uolos“ kraštovaizdis dažnai užgožia žmones. Jis atsisako būti kontroliuojamas ar paaiškinamas kolonijinės logikos.

Istorinės žaizdos

„Išvyka prie Kabančios uolos“ priklauso Australijos gotikos tradicijai – literatūros ir kino krypčiai, tyrinėjančiai tamsiąsias šalies istorijos puses. Pavadinta pagal XVIII–XIX a. Europos gotikinę literatūrą, ši XX a. Australijos tradicija dažnai išreiškia kolonizacijos nerimą, smurtą ir šiurpą keliančius susidūrimus su gamta, kuriuos patyrė naujakuriai.

Laikydamasis Australijos gotikos tradicijos, filmas pasitelkia mistiką ir paslaptingumą tam, kad atvertų giliausias socialines bei istorines žaizdas. Šie neramūs jausmai vis dar veikia Australijos savimonę. Šalies nacionalinė tapatybė čia formuojasi iš nutylėjimų ir ištrynimų. Kaip dingusios mokinės, taip ir kolonijinis subjektas lieka prarastas – neaišku, kas priklauso šiam kraštui ir kieno istorija iš tiesų svarbi.

„Iškyla prie Kabančios uolos“ išlieka paveiki ir šiandien, ypač atsižvelgiant į nuolat vykstančias diskusijas apie Australijos čiabuvių suverenitetą bei susitaikymą. Niekada neišaiškinama siužeto paslaptis priverčia žiūrovus susidurti su nepatogumu to, kas lieka nepasakyta.

Žemė čia nėra tuščia ar pasyvi – ji gyva. Ji yra jėga, kuri prisimena ir priešinasi.

Net ir po 50 metų ši juosta tebetrikdo – ne tik savo šiurpia estetika, bet ir tuo, kad meta iššūkį kolonijiniam mąstymui, primindama, jog nepriklausomybė išlieka, net jei ne visada akivaizdi.

 

Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją.

Iš anglų kalbos vertė Silvija Butkutė

2025-09-01