ŠACHAS IR MATAS VENECIJOJE
Silvija Butkutė
Venecijos kino festivalyje Italijoje lankausi trečią sykį – šiemet jis jau 83-iasis. Saulėlydžiai čia vis dar nepakartojami, gelato taip pat varva per pirštus, tik gal kelionės vandens autobusais – vaporetto – pabrango; infliacija tiek vietinius, tiek turistus privertė raukyti nosį. Tačiau Lido sala, regis, nė kiek nepasikeitusi, – net ir stipriai nulijus, tamsūs debesys greit išsisklaido ir vėl vakarinėmis suknelėmis vidury dienos šluojamos gatvės, o prieš premjerinius seansus triukšmingai būriuojasi kinomanai, ištroškę autografo ar asmenukės su savo dievaičiu. Ir, žinoma, filmai, kurių pagrindinis konkursas 2026-aisiais buvo palydėtas skandalo, – po meno bienalės kontroversijų sunku įsivaizduoti, kad kino festivalis liktų be mažiausios italams būdingos intrigos. Egiptiečių kilmės režisierė iš Danijos May el-Toukhy Venecijoje šįsyk buvo vienintelė moteris, savarankiškai pastačiusi vaidybinį filmą (neskaitant Rachelės Szor, kartu su Yuvaliu Abrahamu pristačiusios dokumentiką „NAZA“). Vyrų konkurse – dvidešimt.
2018-aisiais Venecijos kino festivalio pagrindinėje programoje buvo vos vienas moters režisuotas filmas. Tąsyk organizatoriai įsipareigojo iki 2020 m. užtikrinti lyčių pusiausvyrą. Pernai dalyvavo šešios moterys, o šiemet jų atstovavimas sumažėjo drastiškai. Taigi, tikslo pasiekti nepavyko. Žiuri pirmininkė, amerikiečių režisierė Maggie Gyllenhaal ironiškai komentavo: „Matyt, pagaliau paaiškėjo, kad vyrai kuria geresnius filmus.“ Jau minėtos M. el-Toukhy drama „Moteris nežinoma“ (Kvinde ukendt, 2026), pasakojanti apie jauną tarnaitę (akt. Mathilde Arcel), kurios intymūs santykiai su vokiečių kareiviu Antrojo pasaulinio karo metais kelia grėsmę jos ateičiai, laimėjo pagrindinį festivalio apdovanojimą. Ir nors renginio meno vadovas Albertas Barbera gynė komisijos sprendimus, pabrėždamas, kad filmų atranką lemia jų meninė vertė, o ne režisieriaus lytis, šachmatų kovoje prieš „karalienę“ krito dvidešimt „karalių“. Taigi, likome su pofestivaline dilema: ar „Moteris nežinoma“ yra visus aukščiausius standartus atitinkantis filmas, ar tiesiog griežto M. Gyllenhaal kumščio manifestas, skirtas pasipriešinti maskulininei kino industrijai?
Verta trumpai prisiminti, kas nuskynė pagrindinius festivalio laurus: didysis žiuri prizas, antras pagal svarbą apdovanojimas, atiteko Lee Chang-dongo dramai „Galima meilė“ (Possible love, 2026). Šis filmas atstovaus Pietų Korėjai „Oskarų“ tarptautinio filmo kategorijoje ir būtent jam ne vienas žadėjo pergalę Venecijoje. Istorijoje susikerta dviejų skirtingų socialinių sluoksnių porų gyvenimai. Mi-ok (akt. Jeon Do-yeon) gyvena su darbo netekusiu vyru Ho-seoku (akt. Sul Kyung-gu) ir jų sūnumi. Dokumentinio kino kūrėja Ye-ji (akt. Cho Yeo-jeong), besidominti darbą praradusių žmonių likimais, pakviečia sutuoktinius dalyvauti savo filme. Tačiau profesinė aistra pamažu ima pintis su asmeniniais troškimais, o iš pažiūros atsitiktinė pažintis atveria nutylėtas nuoskaudas, pavydą ir santykių įtrūkius.
„Sidabrinis liūtas“ už geriausią režisūrą įteiktas rusų disidentui Iljai Chržanovskiui, pristačiusiam trijų valandų ir penkiolikos minučių trukmės filmą „DAU“ (2026) – didingą, metaforų ir prasmių tirštą distopiją, kurios seansą atlaikyti prireikė nemenkos ištvermės. Pasitelkdamas siurrealistinius vaizdinius, režisierius kuria slogų sovietinės sistemos portretą, kur mokslas, valdžia ir ideologija susilieja į žmogų gniuždančią kontrolės mašiną. Atsiimdamas apdovanojimą menininkas jį skyrė „ukrainiečiams, kurie šiame siaubingame kare kovoja už laisvę, taiką ir pergalę, ir tiems, kurie jais tiki“.
Venecijos kino festivalis stengiasi reaguoti į nūdienos politines aktualijas (pernai tokiu filmu tapo „Hind Radžab balsas“ (Sawt Hind Rajab, rež. Kaouther Ben Hania, 2025), tad nenuostabu, kad specialusis žiuri prizas atiteko dokumentiniam pasakojimui apie konfliktą Gazos Ruože „NAZA“. Jo autoriai – Y. Abrahamas ir „antroji“ festivalio režisierė moteris R. Szor. Sukrečiantis tyrimas turi meninį matmenį, bet kartu yra ir vertinga konflikto dokumentacija, juolab kad jį sukūrė propalestinietiškų pažiūrų Izraelio menininkai. Pavadinimas – hebrajiško termino nezek agavi, reiškiančio „netiesioginę žalą“, trumpinys. Filme ši sąvoka tampa vienu svarbiausių kritikos objektų: kalbama apie tai, kaip civiliai įtraukiami į karinių sprendimų schemas.
Geriausio scenarijaus apdovanojimas skirtas Stéphaneʼo Brizé, Coralie Amédéo ir Olivier Gorceʼo neurotiškai dramai su kandžiu humoro jausmu ir puikiąja aktore Alba Rohrwacher priešakyje „Geras kareivėlis“ (Un Bon Petit Soldat, 2026). Legendinis Johnas Malkovichius pelnė Volpi taurę už geriausią vyro vaidmenį – jis įkūnijo ekscentrišką CŽV agentą filme „Laukinis arklys Devyni“ (Wild Horse Nine, rež. Martin McDonagh, 2026). Kitą Volpi taurę – už geriausią moters vaidmenį – atsiėmė debiutuojanti aktorė Mathilde Arcel, festivalyje triumfavusiame „Moteris nežinoma“ sukūrusi pagrindinę heroję Marie.
Kadangi Venecijoje dažnai laimi gana žiūroviški, bendražmogiškas vertybes puoselėjantys darbai, buvau įsitikinusi, jog prancūzų kino ir teatro režisieriaus Floriano Zellerio „Bunkeris“ (Bunker, 2026) pretenduos į pirmaujančių filmų trejetuką. Sėkmingas architektas Migelis (akt. Javieras Bardemas) gauna pasiūlymą suprojektuoti prabangų bunkerį technologijų milijardieriui, norinčiam apsisaugoti nuo galimos pasaulinės katastrofos. Jo žmona Sofija (akt. Penélope Cruz), leidyklos redaktorė, tokį projektą laiko turtingųjų savanaudiškumo simboliu. F. Zelleris čia kalba apie ateities baimę, turtą ir artumo poreikį, stebindamas nepaprastai geru humoro jausmu, kurio po „Sūnaus“ (The Son, 2022) nesitikėjau. J. Bardemo ir P. Cruz duetas dar labiau sušildo atmosferą. Taip gimsta gal nuspėjamas, bet labai malonus reginys su aiškia žinute: jeigu aplink kažkas negerai, pokyčius reikia pradėti nuo savęs. Prancūzų menininko kūryboje šeimos santykiai visuomet buvo erdvė, kurioje atsiveria žmogaus psichologinis pažeidžiamumas ir sunkiai įvardijami emociniai lūžiai. Filmuose „Tėvas“ (The Father, 2020) ir „Sūnus“ jis tyrinėjo skausmingai trapų artumą, o „Bunkeryje“ šią temą perkelia į platesnį socialinį kontekstą. Asmeninė krizė čia susiduria su technologijų elito privilegijomis ir katastrofos nuojauta, o troškimas apsisaugoti nuo išorinio pasaulio tampa dar vienu susvetimėjimo simptomu.
Pastebėtas, bet neįvertintas liko naujausias japono Hirokazu Kore-edos, lietuviams gerai pažįstamo iš „Vagiliautojų“ (Manbiki Kazoku, 2018) ir „Monstro“ (Kaibutsu, 2023), kūrinys „Pažvelk atgal“ (Look Back, 2026). Tatsuki Fujimoto mangos (japoniškų komiksų) įkvėptas filmas pasakoja apie dviejų merginų draugystę, kilusią iš bendros aistros piešti. Tačiau režisieriaus pamėgtas jautrumas ir dėmesys vaikiškam pasauliui šįsyk ima slėgti. Autorius vis grįžta prie tų pačių emocinių motyvų, juos pabrėždamas muzika, melancholiškais peizažais ir ištęstomis scenomis, tarsi baimintųsi, kad žiūrovas dar nespėjo pajusti veikėjų išgyvenimų. „Pažvelk atgal“ – gražiai nufilmuotas, bet pernelyg saldus ir nostalgiškas darbas. Be to, regis, pabaiga jau ištiko dešimt kartų, o ekrane ir toliau sukasi kiek pabodusi magiškojo realizmo karuselė. H. Kore-eda kas porą metų pristato naują filmą, ir čia nenoromis prisimeni tokius rašytojus kaip Haruki Murakami ar nepailstantį kino asą iš Graikijos Yorgosʼą Lanthimosʼą: neleisti savęs užmiršti – nerašyta auksinė taisyklė, bet kartais ne mažiau svarbu suteikti publikai galimybę pasiilgti tavo kūrybos.
Kaip dažnai nutinka, labiausiai man įstrigęs festivalio filmas nedalyvavo jokioje konkursinėje programoje. „Tiesiog istorija“ (Una storia, 2026) – italų aktorės Annos Fogliettos režisūrinis debiutas, pristatytas programoje „Horizontai“. Kūrinys pasakoja apie Eriką (akt. Alba Rohrwacher) ir Maurą (akt. Guido Caprino), porą, kurios kasdienybė teka nusistovėjusia vaga, kol dukra išvyksta studijuoti į kitą miestą. Ištuštėję namai suardo ilgai puoselėtą šeimos pusiausvyrą: Erika, įpratusi gyvenimo prasmę rasti rūpindamasi kitais, staiga nebežino, kuo užpildyti atsivėrusią tuštumą. Mauras, užaugęs emociškai griežto tėvo šešėlyje, mėgina susidoroti su pokyčiais, tačiau susiduria su savo paties pažeidžiamumu. Autorė filmą apibūdina kaip pasakojimą apie santykius, kur svarbiausi tampa ne dideli įvykiai, o paprastučiai ritualai, laukimas, žvilgsniai ir tyla. Kamera čia veikia tarsi klausymosi priemonė – leidžia veikėjų vidiniams lūžiams atsiskleisti palaipsniui, neprimetant lengvų atsakymų. Tai lėto, itin organiško kino, išlaikančio dėmesį visą seansą, leidžiančio įžengti į herojų pasaulį, pasimatuoti jų jausmus ir išgyvenimus, pavyzdys. Skubos ir nuolatinio pasirinkimo kultūroje, kurioje nepasitenkinimas dažnai tampa pakankamu pagrindu atsisakyti to, kas nebeatitinka mūsų lūkesčių, A. Foglietta siūlo kitokią santykio su pasauliu perspektyvą. Giluminis ryšys neatsiranda vien iš suderinamumo ar akimirksniu patiriamo malonumo – jis reikalauja gebėjimo išbūti neapibrėžtumą, priimti diskomfortą ir nepasitraukti vos susidūrus su tuo, ko negalime lengvai kontroliuoti.
Galiausiai pakalbėkime apie juostą, kuri festivalyje sulaukė daugiausia dėmesio. Premjerinį „Moteris nežinoma“ seansą Venecijoje sutrikdė techniniai nesklandumai: filmui dar neįsibėgėjus, vertimo subtitrai ėmė prasilenkti su personažų dialogais. M. el-Toukhy pakilo iš savo vietos, išėjo iš auditorijos ir po kelių minučių grįžo kartu su prodiuseriu Mikaeliu Rieku, jau paprašę organizatorių pakartoti paskutines penkiolika minučių, kad žiūrovai turėtų galimybę pamatyti sceną be trikdžių. „Džiaugiuosi, kad taip padarėme“, – po paros per mūsų interviu sakė režisierė, pabrėždama, koks svarbus gebėjimas pakovoti už save. Ji pridūrė, kad po incidento kažkas užsiminė, jog galbūt tai sėkmės ženklas. Praėjus kelioms dienoms šiuos žodžius išpildė aukščiausias festivalio įvertinimas – „Auksinio liūto“ apdovanojimas.
Tyskerpiger – daniškas terminas, pažodžiui verčiamas kaip „vokiečių merginos“; jis apibūdina moteris, kurios Antrojo pasaulinio karo metais palaikė romantinius santykius su Danijoje dislokuotais vokiečiais. Apstumdytos, išjuoktos, nuskustais plaukais, persekiojamos ir atskirtos – toks likimas jų laukė pokariu. Siekiant atkurti tautos garbę, būtent į jas buvo nukreipiamas visuomenės pyktis. Šios moterys tapo gėdos nešėjomis, ant kurių pečių perkelta dalis kaltės dėl kolaboravimo su nacistine Vokietija. Filme pasakojama apie jauną tarnaitę Marie, kuri dirba turtingo našlio Christiano (akt. Carsten Bjørnlund) namuose aukle bei tvarkytoja ir rengiasi už jo ištekėti. Santuoka žada socialinį saugumą ir galimybę pradėti gyvenimą iš naujo, tačiau moteris slepia praeitį, galinčią sugriauti kruopščiai kuriamą tapatybę: okupacijos metais ji palaikė intymius santykius su vokiečių kareiviu.
Šis etapas, tarp danų vis dar keliantis diskusijas, tapo kontroversiškas temas mėgstančios M. el-Toukhy tyrimų objektu. Iš kitos perspektyvos žvelgdama į nepatogią Danijos istorijos tiesą, ji kelia klausimą, ar gaivališkas moters seksualumas gali negrįžtamai sujaukti šalies politinę sistemą. Daug atgarsių sulaukusį filmą Lietuvos žiūrovams pristato Europos kino festivalis „Scanorama“, o kol kas išgirskime iš pačios režisierės, ar įmanoma pradėti gyvenimą iš naujo, kai tavo praeitis tampa visuomenės nuosavybe.





