KODĖL „TĖVYNĖ“, O NE „MOTYNĖ“?

Kalbino Müge Turan

Sandra Hüller jau spėjo tapti savotišku šiuolaikinio Europos kino barometru. Pelniusi žiūrovų simpatijas filme „Tonis Erdmanas“ (Toni Erdmann, 2016), ji sukūrė pagrindinius vaidmenis ne viename reikšmingame darbe, itin jautriai perteikdama moralines dviprasmybes, sunkiai perprantamus jausmus ir prieštaras. Užuot aiškinusi mums savo personažes, prašiusi jas pamilti, ji leidžia veikėjoms likti sudėtingoms, ne iki galo atskleistoms, kartais net trikdančioms. S. Hüller – viena iš tų retų aktorių, kurių buvimas ekrane neapsiriboja vaidmeniu: regis, nuo jos priklauso ir viso filmo emocinė bei intelektinė temperatūra.

Su Kanais ją taip pat sieja ypatingas ryšys. Prieš dešimtmetį būtent čia S. Hüller sulaukė tarptautinio pripažinimo, konkursinėje programoje rodytame Maren Ade filme „Tonis Erdmanas“ suvaidinusi verslo konsultantę Inesą, įstrigusią profesinių rolių pasaulyje. O 2023-iaisiais du filmai, kuriuose atliko pagrindinius vaidmenis, pelnė svarbiausius festivalio apdovanojimus: „Kryčio anatomija“ (Anatomie d’une chute, 2023) – Auksinę palmės šakelę, „Interesų zona“ (The Zone of Interest, 2023) – Didįjį prizą. Tada aktorė tapo vienu atpažįstamiausių festivalio veidų. Nuo nuolat kintančio tiesos suvokimo „Kryčio anatomijoje“ iki šiurpaus „Interesų zonos“ blogio banalumo ir įtaigaus trapumo filme „Rozė“ (Rose, 2026), S. Hüller personažės dažnai atrodo atsidūrusios ties riba. Galbūt todėl šiandien jos pasirodymas ekrane reiškia daugiau nei tiesiog „aktorinį meistriškumą“: jis gali reikšti ir estetines bei intelektines šiuolaikinio Europos kino kryptis.

Šiemet S. Hüller vaidina viename daugiausia aptarinėjamų Kanų kino festivalio konkursinės programos filmų „Tėvynė“ (Fatherland, 2026). Ji įkūnija Eriką Mann – Thomo Manno dukterį ir palydovę prieštaringai vertintoje jo kelionėje atgal į Vokietiją 1949-aisiais. Erika čia yra kur kas daugiau nei tėvo kompanjonė: per ją atsiskleidžia vyrą supančios politinės įtampos, išryškėja slopinami jausmai ir formuojasi emocinis kūrinio ritmas.

Su S. Hüller susitikau Kanuose pasikalbėti apie kiną, literatūrą, Vokietiją, Holokausto atminimą ir Paweło Pawlikowskio pasaulį.

Atrodo, kad filmo „Tėvynė“ centre glūdi subtili įtampa tarp Th. Manno ir jo dukters Erikos požiūrių į Vokietiją. Ar laikote tai ryškiausia kūrinio tema?

Tai tikrai vienas svarbiausių sluoksnių. Tačiau nesu tikra, ar jie iš tiesų į Vokietiją žvelgia visiškai skirtingai. Man atrodo, po brolio mirties Erikos nuomonė pasikeičia, tad jos santykį su šia šalimi veikia daug skirtingų jausmų.

Filme susipina daugybė temų, ir čia – tik viena iš jų. Kalbama apie tai, kaip žvelgi į šalį, kuri kadaise buvo tavo tėvynė, bet kurioje nebesijauti savas, nors kažkodėl atrodo, kad turėtum. Kartu pasakojama apie šeimą, netektį, gedulą ir grožį. Dramoje tiek daug meno, muzikos bei literatūros. Ir teigiama, kad visa tai gyvuos toliau, nepaisant nuožmaus puolimo.

E. Mann filme, regis, įkūnija kitą Vokietijos veidą: atvirai reiškia politines pažiūras, yra antifašistė, gyvena nepaisydama įprastų normų. Ką ji jums reiškė anksčiau? Ar kuriant „Tėvynę“ jūsų vertinimas pasikeitė?

Vokietijoje ji, aišku, tikra ikona, kurią žino visi. Daugelis mano bičiulių aktorių taip pat yra turėję progą ją įkūnyti. Vos išgirsti E. Mann vardą, galvoje iškart iškyla daugybė vaizdinių. Bet, tiesą sakant, seniau niekada nebuvau giliau pasidomėjusi jos gyvenimu. Ruošdamasi filmavimui pradėjau skaityti šios moters laiškus. Iki tol man ji visada buvo didesnės visumos, vadinamos „Mannų šeima“, dalimi. Niekada nebuvau apie ją galvojusi kaip apie atskirą asmenybę. Būtent tai ir daro „Tėvynė“. Čia Erika atsiskleidžia kaip savarankiška veikėja, nors, be abejo, su tėvu ją vis dar sieja labai stiprus ryšys. Jų santykis, atvirumas vienas kitam ir tarpusavio pasitikėjimas iš tiesų jaudina. Buvo didelė garbė vaidinti tokią asmenybę.

O koks buvo jūsų santykis su Th. Mannu? Galbūt prisimenate pirmąją pažintį su jo kūryba mokykloje? Ar tuomet šis rašytojas jums buvo artimas?

Tikrai nesulauksite citatos apie tai, koks nuobodus man atrodė Th. Mannas (juokiasi). Manau, kad tiesiog buvome per jauni. Mokykloje turėjome skaityti novelę „Tonijus Kriogeris“ (Tonio Kröger), tačiau ji man pasirodė svetima. Tuomet jaučiausi ir mąsčiau visai kitaip. Be to, Vokietijos mokyklose į literatūrą paprastai žvelgiama itin akademiškai. Šiandien, klausydamasi savo vaiko pasakojimų apie vokiečių literatūros pamokas, kartais pagalvoju, jog toks disciplinos dėstymas atitolina vaikus nuo poezijos ir literatūros.

Juk čia svarbiausia jausmai. Literatūros ištakos visai kitur nei mokslo. Žinoma, galima išmokti suprasti knygos sandarą, bet, mano manymu, šios pamokos turėtų padėti mums tapti gerais skaitytojais, o ne gerais rašytojais. Jei žmogus tikrai nori tapti rašytoju, veikiausiai vis tiek juo taps. Tačiau meilę skaitymui reikia skatinti. Iš mūsų buvo tikimasi, kad tekstus analizuosime pagal tam tikrą tvarką, ir tai… neturėjo jokio žavesio.

Ar prisimenate, kada ir kaip pirmąkart sužinojote apie Holokaustą? Kaip tai paveikė jus, tuomet dar jauną vokietę?

Kadangi gimiau Rytų Vokietijoje, su šia tema mus supažindino labai anksti – valstybė aiškiai skelbėsi esanti antifašistinė. Dar vaikystėje mus nuvežė į Buchenvaldą. Kai kurie bendraklasiai tiesiog nepajėgė pakelti tos naštos. Jiems buvo per sunku. Man žinia apie Holokaustą prilygo kone antro gyvenimo pradžiai. Kol apie jį nenumanai, pasaulis vienoks, o kai sužinai, kad Holokaustas įvyko, tampa visiškai kitoks. Ir šiandien taip jaučiuosi.

Filme neišvengiamai atsiranda tam tikrų pokario Europos ir dabartinio pasaulio sąskambių. Galbūt dirbdama su P. Pawlikowskiu aptarėte istorines paraleles ar tai, kaip kūrinys galėtų prabilti apie dabartį?

Tiesą sakant, manau, mums tai būtų buvusi pernelyg tiesmuka interpretacija. Žiūrovas, žinoma, gali įžvelgti šias sąsajas, bet mes apie jas niekada tiesiogiai nekalbėjome. Pawełas apskritai nėra linkęs aiškinti. Jau scenarijuje glūdėjo tam tikra potekstė, kurios iš pradžių negalėjai iki galo perprasti. Šis pojūtis išlieka visame filme, tarsi fone nuolat skambanti paslėpta nata.

Man atrodo, „Tėvynė“ gedi pasaulio, kurio nebėra, tačiau šis gedulas neturi nieko bendro su nostalgija. Ištakos kur kas gilesnės, jas sunku nusakyti.

„Tėvynė“ labai paveikiai kalba ir apie intelektualų bei menininkų etinius pasirinkimus. Kokias sąsajas tarp ano laikotarpio ir dabarties įžvelgiate svarstydama apie jų vaidmenį visuomenėje?

Pasaulyje ir šiandien yra labai įtakingų intelektualų bei menininkų. Nemanau, kad jie kada nors visiškai išnyks. Žinoma, būna laikotarpių, kai žmonės iš baimės atsitraukia, tačiau šiuo metu, man atrodo, daugelis labai atvirai kalba apie tai, kas vyksta aplink.

Tačiau filmas sako ir dar kai ką: jau sukurti meno darbai, pavyzdžiui, Richardo Wagnerio ar Johanno Sebastiano Bacho muzika, gyvuos, kad ir ką darytume. Jie pranoksta bet kokią ideologinę sistemą ar politinę santvarką, kyla iš pačių žmogiškumo gelmių, galbūt net iš kažko transcendentinio. Mane ši mintis iš tiesų guodžia.

Ko ieškote rinkdamasi vaidmenis, įkūnydama personažus ar bendradarbiaudama su kitais?

Nemanau, kad kada nors sąmoningai ar kryptingai dairiausi vieno konkretaus dalyko. Veikiau atrodo, kad tam tikros istorijos ar žmonės patys kažkaip mane susiranda. Man svarbiausia tą akimirką būti atvirai ir jaustis pasiruošusiai. Juk tikrai būna momentų, kai turi apsispręsti. O laikui bėgant akiratis plečiasi, atsiveria vis daugiau galimybių. Kartais jos kelia tokių iššūkių, kokių nesitikėjai. Ko gero, dėl to ir įdomu.

Kai Pawełas pirmą kartą kreipėsi į jus dėl „Tėvynės“, ar iškart pajutote ryšį su šiuo filmu?

Taip. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Scenarijus, režisierius, žmonės, su kuriais turėjau dirbti, personažė… Viskas nepaprastai žavėjo.

Kuo P. Pawlikowskis išsiskiria kaip režisierius?

Kaskart žiūrėdama kurį nors jo filmą atrandu ką nors naujo. Jis nepaprastai preciziškai kuria vaizdus ir komponuoja scenas. Niekada nesu mačiusi, kad kas nors taip tiksliai suderintų visus kadro elementus. Jo filmuose visi daro būtent tai, ką ir turėtų. Paweło žvilgsnis iš tiesų išskirtinis.

Ką jums reiškia žodis „tėvynė“?

O kodėl ne „motynė“? Ši mintis man kur kas artimesnė. „Tėvynė“ man skamba politiškiau. Viena vertus, ji formavo visą Erikos gyvenimą, bet drauge turi ir labai stiprų emocinį krūvį. Vis dėlto pati kasdienybėje šio žodžio nevartočiau. Man jis šiek tiek primena senojo pasaulio kalbą.

 

Iš anglų kalbos vertė Tauras Bernotas

 

    Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

 

Jei ši publikacija jums buvo įdomi, kviečiame prisidėti: puoselėkime kultūrą, kuri gyva tiek, kiek ją palaikome būdami aktyvūs jos dalyviai – kūrėjai, lankytojai, žiūrovai, klausytojai ir skaitytojai. PRENUMERUOKITE arba PAREMKITE mūsų darbą — kiekvienas geranoriškas gestas padeda išlaikyti nepriklausomą kultūrinę spaudą.
Esame dėkingi už jūsų bendrystę ir palaikymą!

2026-11-17
Tags: