Romanų ir germanų kalbose žodis „mada“ kildinamas iš lotyniškojo modus, reiškiančio būdą arba manierą. Ši reikšmė neretai tapatinama ir su sąvoka „modernus“ (pranc. moderne – naujausias, šiuolaikinis), atsiradusia spartėjant gyvenimo būdui senuosiuose Europos miestuose, ir toks sugretinimas nėra atsitiktinis. Mat esminis mados bruožas – būtinybė visuomet būti priešakyje, kitaip ji tampa nereikšminga, neįdomi ir apskritai nereikalinga. Kryptys, nusakančios laikotarpio dvasią, suteikia šiai dizaino sričiai privilegiją ne tik jas atspindėti, bet ir diktuoti. Jei „mados“ sąvokos šaknys esti ten, kur randasi trumpalaikis populiarumas, angliško žodžio fashion reikšmė (kilusi iš lotyniškojo facerete – formuoti, kurti) irgi yra netoliese, skatindama pokyčių dinamiką, grįstą socialiniais santykiais bei kolektyviniais įsitikinimais. Taigi, mada – tikrovė, griaunanti nusistovėjusias normas ir atskleidžianti besikeičiantį mentalitetą, priverčianti mus rinktis tai, ko dažnas bodisi iki akimirkos, kol lieka paskutinis, be bilieto į greitąjį jos traukinį.

Mada niekada neapsiribojo tik tuo, ką matome ant podiumo. Drabužiai, aksesuarai, makiažas atlieka reikšmingą vaidmenį formuojant asmenines patirtis ir kultūrinį tapatumą, nusakant, „kas aš esu šiandien“, priklausomai nuo laiko bei vietos. Madą net galima apibrėžti ir įsivaizduoti kaip priemonę, savotiškai padedančią išlikti postmodernistiniame pasaulyje, kuriame vieno drabužio pakanka ne tik sukonstruoti netikrai tapatybei, leidžiančiai susisieti su vienu ar kitu sociumu, – rūbas turi potencialo ir tiesiu keliu nuvesti į socialinę pražūtį, kai tampi nebesvarbus (t. y. nemadingas, nešiuolaikiškas). Vienas geriausiai tai iliustruojančių pavyzdžių – mėlyni džinsai. XIX a. atsiradę iš poreikio turėti patvarią darbo aprangą, kitame šimtmetyje jie tapo maišto simboliu (prisiminkime pankus, hipius bei kitas visuomenės normoms oponuojančias subkultūras), o vėliau – ir jaunystės uniforma. Džinsų dėvėjimas reiškė buvimą čia ir dabar, o jų neturėjimas galėjo išduoti finansinius sunkumus bei konservatyvias pažiūras. Mados dizaineriams (Fiorucciui, Ralphui Laurenui) pradėjus gaminti vardinius džinsus, juos savo spintose netrukus apgyvendino tokios stiliaus ikonos kaip Jacqueline’a Kennedy Onassis bei Bianca Jagger, taip pakeisdamos šį mados produktą iš maišto simbolio į spintos… būtinybę. Štai po kontroversiškos 1980 metų Calvino Kleino mados namų reklamos, kurioje jaunutė, vos 15-os Brooke Shields mįslingai tarstelėjo, kad jos kūno ir dėvimų džinsų neskiria absoliučiai niekas, įmonės metinis pelnas šoktelėjo nuo 25 iki 180 milijonų, ir pasaulis daugiau niekada nesuabejojo, jog džinsai – neišvengiamas kiekvienos drabužinės atributas. Tuo ir toliau tikime gyvendami XXI amžiuje.

Mada tampa svarbi ne tada, kai suvokiame, kad jos produktai leidžia mums veikti ar mus varžo, bet tada, kai nesąmoningai renkamės įsigyti bei dėvėti kažką, kam nerandame loginio paaiškinimo, tačiau poreikis tai turėti tampa tiesiog nenugalimas. Ji įrėmina ir apibrėžia, įtraukia ir išskiria, kuria nugalėtojus ir pralaimėtojus, paveikdama savigarbą bei socialinę padėtį. Remdamasi prieštaravimais, mada nepalieka kitos išeities, kaip tik būti jos dalimi.

XX a. įvyko kertinis lūžis mados pasaulyje. Dar šimtmečio pradžioje moterys kone privalomai dėvėjo korsetus, ilsėdavosi su miego suknelėmis ir namus retai palikdavo be palydovų. Vyrai vilkėjo arba kostiumus, arba darbo drabužius, taip susiaurindami savo vaidmenis iki dviejų – elito atstovo arba darbininko. Tai, kad šio laikotarpio mada patyrė dramatiškų pokyčių, liudija faktai, jog amžiaus pabaigoje minėtosios kartos anūkai jau galėjo mėgautis mini sijonais, nuogo kūno saulės voniomis ir internetiniais apsipirkimais. Taigi, kol planetą drebino pasauliniai karai, kosmoso lenktynės bei komunizmo griūtis, reflektuodami dizaineriai kūrė naujas mados atšakas ir vieną už kitą radikalesnes kryptis. Industrinės revoliucijos metu išvystyti pramoniniai įrankiai padarė ją pasiekiamą daugumai, daiktai tapo prieinami, įperkami. Eiliniam vartotojui iš fizinių poreikių tenkintojos mada išaugo iki įrankio susikurti trokštamam identitetui ir nebepaisyti socialinės hierarchijos.

Moterų emancipacija buvo vienas esminių ir labiausiai sveikintinų praėjusio amžiaus pokyčių. Visuomenei leidus joms daugiau daryti dėl savęs, pavyzdžiui, dirbti bei balsuoti, atsirado terpė naujiems mados poreikiams ir inovacijoms. Nepriklausoma, niekieno nebelydima moteris turėjo pati neštis savo daiktus – tai davė pagrindą kurti ir tobulinti krepšius bei rankines. O ir darbai, dažnai atliekami išvien su vyrais, negalėjo būti kokybiškai padaryti šonkaulius spaudžiant korsetui ir kojoms kliūnant už ilgos suknelės krašto. Beje, tuo metu radosi dar viena mados rinką praplėtusi socialinė grupė – paaugliai. Prieš tai rengti kaip maži suaugusieji, 6-ajame XX a. dešimtmetyje pasinėrę į subkultūras ir įgiję perkamąją galią jie ėmė maitinti dizainerių vaizduotę, savo įkvėpimu bei energija sukurdami iki tol neegzistavusią mados nišą.