Žalčio išnaros, levituojančios skulptūros, objektiškas kūnas, nuvytęs fikusas – tai tik kelios užuominos į jaunosios kartos menininkės Ievos Rižės kūrybą. Performanso ir šiuolaikinės skulptūros plotmėse veikianti autorė nestokoja unikalaus žvilgsnio į kasdienę mus supančią aplinką, dar daugiau – geba ją konceptualiai „perdirbti“, archyvuodama netikėčiausius gamtoje bei buityje randamus objektus ir paversdama juos savo darbų dalimi. Ievą inspiruojančios temos nėra dažnai sutinkamos meno lauke: japoniškosios Butoh judesio technikos (jos apima įvairių šokio, pasirodymo ar judėjimo veiklų ir motyvų spektrą; Butoh atsirado po Antrojo pasaulinio karo, bendradarbiaujant dviem pagrindiniams jo įkūrėjams – Tatsumi Hijikatai ir Kazuo Ohno), helio dujomis užpildyti skulptūriniai tūriai, piešiniai kaip nyksmo artefaktai – vos keletas šios autorės kūryboje veikiančių raiškos formų. Ieva Rižė atvėrė savo studijos duris, kad galėtume artimiau susipažinti su jos pasaulėžiūra.

„Performanso metu galiu būti maksimaliai atvira, man tai didelė vertybė, nebaisu atskleisti per daug detalių, galiu labai atlapaširdiškai dalintis. <…> Aistra mane atpalaiduoja ir motyvuoja, leidžia pasiduoti tėkmei“, – pasakoja menininkė. Pasinaudokime šia atviro mąstymo proga kaip galimybe praturtinti kasdienišką kasdienybę (sic!) iš I. Rižės sklindančiu aistros šiuolaikiniam menui užkratu.

Ieva, pradėkime nuo pradžių… Kokiu būdu atradai save šiuolaikinio meno lauke?

Ko gero, nuo pirmo kūrinio ar pirmosios pa­rodos. Žinau, kad kūrybingumas ir vaizduotė reiškėsi dar vaikystėje, bet įsimintiniausias momentas, kai palaikiau save menininke, susijęs su mokykla. Dalyvavau konkurse, organizavo, berods, Kauno Velnių muziejus. Ta proga iš varinės vielos, rastos pas senelį garaže, suformavau gal pusės metro raganos skulptūrą; patekusi į parodą ši taip niekada ir negrįžo namo… Įdomu būtų sužinoti, koks jos likimas. O vėliau, tikslingai ir gana standartiškai, ruošiausi stoti į Vilniaus dailės akademiją. Ten formavosi mano požiūris, plėtėsi domėjimosi laukas, vis artėjau prie šiuolaikybės suvokimo ir vis dar nežinau, ar jau atradau save, ar tai iš viso įmanoma ir ar norėčiau… Žvelgiant retrospektyviai, gal ir galima kažką atrasti, tačiau dabartį reflektuoti yra prasmingiau; pastebiu, kad geresnė strategija – pasinerti ir nebūtinai visada tiksliai žinoti, ko ieškai. Vienas iš mano tikslų yra suspėti tiesiog pagyventi, nieko specialiai nesidairant; pabūti, pajausti, stebėti dabartį. Tačiau, kad ir kaip žavingai tai skambėtų, iš tiesų užduotis nelengva, ypač atsižvelgiant į dabartinį gyvenimo tempą.

Kalbamės Tavo studijoje, kur šiuo metu ruošiesi artėjančiai parodai ir dirbi prie naujų piešinių. Minėjai, jog užsiimi meditatyvia kūrybinio permąstymo praktika. Ar galėtum daugiau papasakoti apie piešiniuose iškylančius vaizdinius, jų prigimtį? Kaip tai siejasi su Tavo pasirinkta technika, kūriniuose regimu irimu?

Pastaruoju metu piešimas man tapo priemone nuraminti mintis ir pažymėti laiką. Pasikartojantys judesiai, rankos mostai – tarsi rodyklės, kurios ne tik eina, bet ir fiksuoja. Piešti prisėdu, kai reikia ką nors permąstyti arba, atvirkščiai – kai norisi nemąstyti; tuomet toks kūrybos aktas tampa priemone nuginti įkyrias mintis. Piešinių seriją „Neegzistuojančio sodo archeologija“ pradėjau nuo nuorodų į augalus, fantazijas, geismo objektus. Linijų bei paties vaizdo virpėjimas man kelia asociacijas su aistringumu. Apskritai, teptuko prisilietimas prie lapo ir jo sutepimas tušu – erotiškas gestas. Aistra mane atpalaiduoja, motyvuoja, leidžia pasiduoti tėkmei. Neapkraudama savęs ir neįsipareigodama konkrečiam vaizdiniui, lengva ranka vedu linijas, kol jų vingiai susitelkia, susiglaudžia, sukurdami virpėjimą. Tačiau pripažinsiu ir nenustebinsiu, kad rezultatas svarbus, nors ir tiksliai beveik niekada iš anksto nenumatytas. Siekiu perteikti trapumą, virpėjimą bei ASMR [autonominė sensorinė meridianinė reakcija – angl. autonomous sensory meridian response] akiai. Kadangi piešiniams ne mažesnę reikšmę turi ir pats procesas, vaizdo taktiliškumas, pasirinkau popierių bei sausą tušą.

Tvarkingose sandėliavimo dėžėse kaupi objektus, savitas memorabilijas, kurios vėliau tampa kuriamų objektų dalimi. Kartu su menotyrininke ir galerininke, „Drifts“ erdvės Vilniuje įkūrėja Jolanta Laurent besiklausydamos Tavo pasakojimo, įvardijome juos kaip nyksmo artefaktus, tačiau minėtoji praktika, regis, nėra vien archyvinės prigimties. Kas sieja kelionėse surinktas sėklas ir atplaišas, Portobello grybo sporomis paženklintą medžio lakštą, pačios auginamo žalčio išnaras, vystančios puokštės, kurią tapė Tavo mokomi vaikai, žiedadulkių prisigėrusį odos gabalėlį bei Tavo močiutės sąnarių kompresus?

Visi išvardyti dalykai, kuriuos pasisavinau, buvo pasmerkti dūlėjimui ir išnykimui. Man kiekvienas jų svarbus dėl skirtingų priežasčių: vieni – dėl labai sentimentalių ir asmeniškų, kiti – dėl puikaus absurdo įkūnijimo. Tačiau mėgstu kaupti ne tik objektus, bet ir vaizdus, kartais – aplinkos garsus, pokalbių nuotrupas. Tiesiog fiksuoju ir saugau tai, kas man atrodo reikšminga, o kai kada – tiesiog gražu. Juk daiktas, panašiai kaip kvapas, gali būti ir net yra laiko mašina. Tad tos surinktos gyvenimiškos detalės – tarsi mįslės, kurias norisi performuluoti perpanaudojant kūryboje. Taip savotiškai rūšiuoju, perdirbu.

Visai kitaip yra su gamtoje rastais ir pasisavintais artefaktais – jie mane tiesiog žavi. Kartais galiu valandų valandas žiūrėti į skirtingas sėklas, akmenis, lizdus ar kaulus, jausdama begalinį susižavėjimą materija, ir man nesvarbu turėti visus vienos rūšies pavyzdžius, esminis – atradimo momentas. Tad ir vėl atsiranda sentimentalus vertinimas. Romantizuoju nykimą, man patinka stebėti, suprantant, kad esatis yra labai laikina.

Nors truputį atskleisk savo kūrybos procesą.

Neturiu rutinos, nors nemanau, kad tai man pačiai sveika. Baigusi magistro studijas planuoju susidėlioti griežtesnę dienotvarkę; ne tiek dėl darbingumo, atvirkščiai – dėl atsitraukimo ir kokybiškesnio poilsio. Būdama darboholikė ir jautruolė per dažnai jaučiuosi „ant perdegimo ribos“. Atėjusi į studiją itin darbingai leidžiu laiką, dažniausiai – santykyje su medžiaga. Na, o prieš imdamasi naujo projekto daug tvarkausi, perkraustau ir perrūšiuoju prikauptą turtą – tai mane savotiškai įkvepia, primena, kas rūpėjo anksčiau. Taip pat mėgstu svečius ir pokalbius, tik pastaruoju metu visai neturiu jiems laiko.