Pavasario negatyvai būna patys stipriausi – bet koks žiedas bespalviame požieminiame ar vos žalsvame įnirtingai bundančios augmenijos fone kiekvienais metais tampa nauju atradimu (nors toje pačioje vietoje pražysta ne pirmą dešimtmetį), todėl fiksuojamas įnirtingai ir su plėšrūniška aistra. Suprantama, pilkoji zona veikia kiekvieno normalaus žmogaus psichiką – juk proveržio laukiama bemaž pusę metų, depresija ištįsta iki lėtinės fazės, nepadeda nei kava, nei vynas, nei seksas. Todėl pirmosios vinys į liūdesio, inercijos, nuovargio, apatijos, sąstingio kaktą ir yra visos tos snieguolės, žibutės, tulpės, vyšnios, alyvos… O jausmui pastiprinti iš atminties stalčių ištraukiamas vienas kitas rimas, patvirtinantis, kad kai kurios patirtys nekinta, ir klasika atranda vietą gyvenime reikiamu momentu: mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios; velniop nueina aukštas menas, ir nebegalima liūdėt, kada pavasarį kaštanas už lango pradeda žydėt; manęs dar nebuvo, alyvos žydėjo, manęs nebebus jau, jos vėliai žydės. Tik kelios eilutės, tik trumpa žinutė kaip būsenos atspindys.

Vasarą kontrastai silpsta, spalvų mąžta, viską užpila sodrūs žali atspalviai, dėl aukštesnės oro temperatūros kūnas rimsta, glemba, jokio poreikio kažko ieškoti, nervintis, skubėti. Akys ir protas nustemba tik sulaukę rudens – kaip? Viskas? Jau krenta? Jau nušalo? Tada vėl mobiliųjų telefonų panaudoje trumpam ima dominuoti fotoakis: fiksuojamas paskutinis raudonas vinvyčio lapas, užsnigti astrai, gervės danguje… Jokie argumentai, kad tuojau tuojau diena vėl pradės ilgėti, neveikia. Faktinis, kosminis laikas neturi nieko bendra su tuo, kurį jaučiame ir išgyvename.

Tiesa ta, kad kuo mažiau paisai klišių, kurios sunkiais svarmenimis prikabina prie praeities iliuzijų, diktuojančių, kaip turėtų atrodyti įsivaizduojama realybė, tuo tikresnis ir malonesnis yra tikrovės pajutimas. Na, nesninga per Kalėdas, žiemą neužpusto iki pažastų ir nespaudžia -30 °C. Ar reiktų dėl to rautis plaukus, verkti „ant kapų milžinų“? Ir ilgiausios birželio dienos, po kurios ima trumpėti šviesos laikas paroje, mitologija neveikia mieste – mes turime elektros lemputę, kurią galime pasirinkti: šaltas, šiltas, dienos, vakarinis apšvietimas… Galiausiai, galime save įmesti į bet kokios šalies peizažą ir gėrėtis vasara viduržiemį.

Bet kodėl, sakysite, kasmet visi jei ne dainuoja, tai fotografuoja „vėl gegužio žiedai“? Nes juosteles pakeitė skaitmena ir kiekvienas galime paspausti virtualų mygtuką išmaniojo ekrane. Nes nereikia ryškalų tamsiame kambarėlyje. Nes pavasaris yra toks metų laikas – tiesiog gražus, spalvingas, kvapnus ir teikiantis džiaugsmo. Pastarojo mums trūksta nuolat lyg vitaminų, nes per mažai valgome daržovių, galvodami, kad jas pakeis piliulės. O reikėtų pakeisti įsitikinimus – juos paleisti, atsipalaiduoti, priimti, ką galime gauti, išjungti surauktą kaktą, susireikšminimo mimiką, gelbėtojo aureolę, Prometėjo fakelą. Ir iš klasikos ne tik cituoti, bet ir realizuoti tą puikiąją eilutę „mylėk savo artimą“. Visas problemas kaip ranka nuimtų.