fbpx

Rankos ir vanduo

Erika Drungytė

Visose tautose žinoma papročių, kurių svarbiausias dalyvis yra vanduo: juo prausiamasi ypatingomis progomis prie simbolinių vartų, kad būtum kažkur įleistas – į gyvųjų pasaulį ar Anapilį, jis būtinas asmeniniuose ir visuotiniuose ritualuose, pradedant buitimi, baigiant religinėmis apeigomis ar net magija. Gyvenimas neįsivaizduojamas be pirties, vonios ar baseino, be maudynių upėse, ežeruose, jūrose, be indų mazgojimo ir grindų šveitimo, ką jau kalbėti apie rankų švarą. Pašventintas vanduo apsaugo nuo piktųjų jėgų, tokiu šlakstomi namai ir žmonės, į jį nardinami būsimieji krikščionys. Užkalbėtas gydo nuo ligų, gyvasis prikelia iš mirusiųjų pasakų herojus, virš tekančio išsakytos bėdos nuplaukia. Žodžiu – jis viena nuostabiausių stichijų, kuriai priskiriamos pačios pozityviausios ir labai retai destrukcinės (kaip kad ugniai) savybės.

Velykos – archajiška kalendorinė šventė, jungianti visą pasaulį keliais bendrais siūlais. Kiaušinis – gyvybės bei pradžios simbolis – šiame kontekste spindi ryškiausiai. Tačiau nereikėtų pamiršti ir privalomojo apsišvarinimo Didįjį ketvirtadienį, kai ne tik namus išblizgindavo, gyvulius išprausdavo, bet ir pats žmogus vandens procedūrų turėjo nevengti (geriausia – ryte tekančiam upely nusimaudyti), nes tikėta, kad gausi sveikatos visiems metams. Antrąją ir trečiąją Velykų dienas jaunimas laistydavosi vandeniu. Ne šiaip apsikrapindavo – gerokai vienas kitą permerkdavę, tiesa, daugiausia vaikinai merginas, kurioms tai reiškė – kuo šlapesnė, tuo greičiau ištekės. O samdiniai ateidavę į šeimininkų namus nuprausti jiems rankų ir taip išreikšti pagarbą bei dėkingumą.

Kaip bežiūrėtum, vanduo sietinas su valyvumu tiesiogine ir perkeltine reikšmėmis, tyrumu, sveikata, vaisingumu, gyvybe. Tačiau ar tikrai viskas taip sklandu? Pakako vos vieno labai įtakingo istorinio asmens judesio, kad papildoma konotacija lyg įskilimas veidrodyje iškreiptų vientisą vaizdą, ir štai jau daugiau kaip 2000 metų pasaulis žino, jog „nusiplauti rankas“ nebūtinai reiškia kūno higieną. Posakis tapo toks populiarus, kad jo autorius Poncijus Pilotas, simboliškai norėjęs pavaizduoti kaltės dėl Kristaus pasmerkimo myriop neprisiėmimą, dabar būtų gerokai nustebintas. Šiandieną nei „ranka ranką plauna“, nei „išplauti pinigus“, nei „nusiplauti nuo reikalo“ anaiptol nesietini su tomis puikiomis vandens savybėmis, kurios nuo neatmenamų laikų atrodė savaime suprantamos.

2020 metai neabejotinai bus minimi dėl pandemijos, kurią paskelbti privertė žaibiškai plintantis koronavirusas COVID-19, išprovokavęs šimtatūkstantines mirtis visame pasaulyje. Kovoje su užkratu pagrindine priemone įvardijama higiena: rankų plovimas, paviršių dezinfekavimas, kvėpavimo takų apsauga. Vandens ir muilo svarba tapo milžiniška. O drausminantys įpročių ribojimai bei karantinas atvėrė daug vidinės nešvaros, apnuogino santykių, elgesio, brandos, dvasinės kultūros, psichinės sveikatos šabakštynus. Staiga aktualizuoti seniai primiršti veikalai bei kino filmai, kalbantys apie marą, epidemijas, masines mirtis, žmonijos katastrofas, humanizmą, dvasines vertybes, tikėjimą ir Dievą, į neregėtas aukštumas pašoko bibliotekų populiarumas, knygų skaitymas vėl atgijo. O senos geros dainos suskambėjo naujai. Kad ir šioji, tokia populiari Atgimimo metais ir sudainuota Algirdo Kaušpėdo: „<…> Gyvenk kaip galima švariau, / Pikti kenkėjai budi tundroj. / Paklausyk, paklausyk ar girdi – / Zombiai atrieda atidunda. // Kaip apsigint jau žinau – / Apsišluok ir apsiplauki. <…>“ Tik veltui ieškoti zombių tundroj, jie kur kas arčiau. Ypač tie, demonstratyviai nusiplaunantys rankas ir deklaruojantys: „Aš nekaltas…“, kai ekonominės krizės prarajai besiveriant stebi ant jos krašto stovinčią kultūrą.

2020-04-20
Tags: