Astronomijos moksle viena svarbiausių šakų, aprėpusi dangaus kūnų ir jų sistemų kilmės bei raidos tyrimus, ilgai vadinta kosmogonija. Jai rūpėjo įvairūs visatos reikalai – planetų ir žvaigždžių, galaktikų ir spiečių radimosi, evoliucijos bei santykių klausimai. Šiuo metu astronomijos žinovai termino nebevartoja, bet jį mielai priglaudė mitologija, tebetęsianti dangaus, Žemės, Mėnulio, Saulės bei jos sistemos sukūrimo pasakojimą, regis, niekada neįsprausimą į vieno – teisingojo – rėmus. Tačiau visoje mitų gausoje ir įvairovėje nesunku pastebėti daugelio tautų pakartojamą identišką motyvą. Taip, kosminį kiaušinį!

Nuo Rytų iki Vakarų, nuo Šiaurės iki Pietų – visuose kraštuose išgirsime kosmogoninių mitų apie pasaulio atsiradimą iš šios fantastiškos kiaušialąstės, visiškai autonomiškai plūduriuojančios kosmoso vandenyse. Vienos tautos nežino, iš kur tas kiaušinis ėmėsi, bet jo egzistavimu neabejoja, kitos (pavyzdžiui, lietuvių ir suomių) teigia, kad jį padėjusi antis, trečios mano, jog dievas-tvėrėjas gyvenęs kiaušinio viduje ir sukūręs pasaulį išsiveržęs iš lukšto, o ketvirtosioms atrodo – demiurgas jau kažkur buvęs, jam tereikėję vienu mostu atidalinti trynį nuo baltymo, kad rastųsi centrinė sistemos žvaigždė, mūsų planeta ir jos palydovas.

Vienaip ar kitaip – kalbama apie kūrybos procesą, kažko gimimą. Tad Velykų kiaušiniai – bene archajiškiausias pavasario šventės atributas, kalbantis apie tuos pačius dalykus: pasaulio ir gyvybės pradžią, įmanomus tik susidūrus dviem pradams – pasyviajam stebuklo saugotojui bei aktyviajam jo žadintojui: in ir jang, kiaušiniui ir kūrėjui, dangui ir žemei, moteriai ir vyrui, kiaušialąstei ir spermatozoidui. Net Didžiojo sprogimo teorija iš esmės pakartoja kosmogoninį mitą, kurio svarbiausioji dalis – lukšto suskaldymas ir kažko naujo radimasis. Senųjų tikėjimų bei gamtos ciklų sąsajos – neabejotinos, o papročiai, tradicijos, ritualai įtvirtina tąsą gyvenimo rato, kuriame kaip vienas svarbiausių, neatsiejamų veikėjų dalyvauja mirtis, su kuria galima susidraugauti arba nuolat kovoti.

Tačiau radikalus prasmės perkeitimas įvyksta atsiradus krikščionybei. Visi mitai ar gamtos atributai šventosioms Velykoms tampa nesvarbūs, nes jau nebesprendžiamas kasmetinio gyvasties nužengimo į požeminį pasaulį bei atgimimo klausimas. Jėzaus prisikėlimas iš mirusiųjų reiškia visišką mirties nugalėjimą ir amžinojo gyvenimo per žmogaus bei Sutvėrėjo sąjungą galimybę, kurią suteikia vienatinis Dievo sūnus. Už visų nuodėmes paaukotas ir drauge su nusikaltėliais nukryžiuotas Kristus – visai kita istorija. Ji nebežiūri retrospektyviai, nesuka galvos dėl saulės ir mėnulio, neieško atsakymų, kas buvo pirmiau – višta ar kiaušinis – bei kur paslėpta nemirtingojo Koščėjaus gyvybė. Dėmesys sutelktas vien tik į žmogų – būtybę, sukurtą pagal Dievo paveikslą ir turinčią pasirinkimo laisvę. Kokia to pasirinkimo esmė? Senojo arba naujojo pasaulio išpažinimas. Senajame – kosmoso kiaušinis, dievai, duona ir žaidimai. Naujajame – Dievas Tėvas bei Jo sūnus-žmogus Jėzus kaip amžinosios meilės ir amžinojo gyvenimo šaltinis. Tad ką gi daryti su kosmogonija? Arba žiūrėti, kaip demiurgai kuria pasaulį, arba tapti savojo kūrėju.