„Jos visada vienodos, tačiau iš jų galima pastatyti skirtingų dydžių ir formų namus, rūmus, pilis. Tas pats vyksta ir muzikoje“, – teigė legenda tapęs Ennio’us Morricone’ė. Nors nepailstančio kūrėjo gyvybė užgeso prieš trejus metus, jis neabejotinai išlieka visų laikų garsiausias kino kompozitorius, kuris per savo ilgą bei stebėtinai produktyvią karjerą parašė beveik 500 garso takelių filmams ir serialams. Turbūt ne veltui, dar meistrui esant gyvam, net sklandė gandai, esą jis vienas negalėjo šitiek nuveikti… Ir visgi, nors Morricone’ės muzikiniai šedevrai pribloškia savo įvairove, neįmanoma juose neatpažinti italų genijaus braižo. Tai jo dėka kelios dešimtys filmų tapo nemirtinga klasika – pagalvoję apie šias juostas, mes pirmiausia prisimename ne vaizdus, o melodijas, pavyzdžiui, svajoklišką „Už saują dolerių“ (Per un pugno di dollari, 1964) švilpavimą arba niūrius „Kartą Laukiniuose Vakaruose“ (C’era una volta il West, 1968) armonikos atodūsius. Kita vertus, maestro teigė, jog garso takelis turi žiūrovui perteikti tai, ko filme nesigirdi, taip pat tai, ko negalėjo papasakoti režisierius, – tokį kūrybinį principą kompozitorius visada stengėsi taikyti ir pats.

2008-aisiais man teko garbė lankytis pas E. Morricone’ę ir užduoti jam kelis klausimus, tačiau apie tai – kiek vėliau. Pirma prabėkime menininko gyvenimo vingiais. Maestro buvo paprasto būdo, ramaus charakterio žmogus, tačiau jo biografija – tarsi Holivudo filmas.

E. Morricone’ė gimė 1928 m. Romoje, kuklioje šeimoje. Ennio’aus mama Libera valdė mažą tekstilės įmonę, o tėtis Mario’us buvo profesionalus trimitininkas, grojęs keliuose vietiniuose orkestruose. Būtent jis, nupirkęs sūnui naudotą trimitą, įkalbėjo šį studijuoti muziką, nors vaikinas ketino mokytis medicinos. Jaunuolis įstojo į Romos Šv. Cecilijos konservatoriją. Kompozitorius pamena, jog buvo nelengva – dienomis turėjo lankyti paskaitas, o vakarais dažnai tekdavo pavaduoti sergantį tėtį ir koncertuoti baruose bei naktiniuose klubuose, kad išlaikytų šeimą. Įgijęs trimito studijų diplomą, E. Morricone’ė pradėjo mokytis muzikinės kompozicijos ir kontrapunkto, eksperimentuodamas su garsiausių meistrų melodijomis – nuo Palestrinos iki Bacho. Čia jaunuoliui irgi buvo sunku – tuometinis jo mokytojas, garsusis kompozitorius ir dirigentas Goffredo’as Petrassis, pradžioje visiškai nevertino savo auklėtinio sugebėjimų, ir jiedviem dažnai tekdavo susikirsti. Visgi galiausiai vyrai kartu verkė iš laimės, kai Ennio’ui buvo įteikiamas diplomas – kompozicijos egzaminą jis išlaikė aukščiausiu balu.

Baigęs studijas E. Morricone’ė grojo trimitu įvairiuose Romos orkestruose ir taip užmezgė daug naudingų pažinčių su pramogų pasaulio atstovais. 1960-aisiais jaunas kompozitorius pradėjo kurti garso takelius filmams, taip pat bendradarbiaudamas su įrašų kompanija „RCA“ ėmė aranžuoti tuometinių popmuzikos atlikėjų dainas. Kai kurios jų tapo įsimintinais hitais, kaip „Abbronzatissima“ (Edoardo’as Vianello’as, 1963), „Sapore di sale“ (Gino’as Paolis, 1963), „Se telefonando“ (Mina, 1966) – šiuos kūrinius dar ir šiandien tebeleidžia populiariausios Italijos radijo stotys. Visgi Morricone’ė negalėjo mėgautis šlove – jo bendradarbiai iš orkestro bei klasikinės muzikos kompozitoriai mokytojai popsą ir melodijas kinui smerkė, vadindami tai „B kategorijos muzika“. Todėl dažniausiai Ennio’us likdavo anonimu, o kartais naudodavo Dan Savio pseudonimą (tai buvo vienos jo žmonos draugės vardas). Prieš klasikinės muzikos pasaulio kolegas maestro jautė didelę gėdą ir kaltę, tarsi būtų išdavęs „tikrąją muziką“. Rašyti aranžuotes populiariems atlikėjams jam tuomet prilygo užsiiminėjimui „muzikine prostitucija“.

Be minėtų veiklų, 1964-aisiais E. Morricone’ė prisijungė prie avangardinės muzikos kūrėjų ansamblio „Naujo konsonanso improvizacinė grupė“ (Gruppo di Improvvisazione Nuova Consonanza) – čia jis eksperimentavo ir tyrinėjo naujus improvizacijos metodus, tokiu būdu dar labiau praturtindamas savo kompozicinius gebėjimus. Vėliau šis nestandartinis žinių bagažas, kuriame susipynė klasikinės muzikos mokslų teorija ir praktika, popdainų aranžuočių dainingi leitmotyvai bei avangardinis eksperimentavimas ir improvizacija, visu savo grožiu bei originalumu atsiskleidė būtent rašant filmams.

E. Morricone’ės žvaigždė kino pasaulyje sušvito taip pat 1964-aisiais, kūrėjui pradėjus bendradarbiauti su režisieriumi Sergio’u Leone. Beje, pradinėje mokykloje jiedu mokėsi vienoje klasėje. Pirmasis garso takelis, kurį Ennio’us sukūrė Leone’ės filmui, skamba „Už saują dolerių“ (Per un pugno di dollari, 1964). Ši juosta turėjo didžiulį pasisekimą, o Morricone’ė sulaukė tarptautinio pripažinimo. Istorijos pradžioje skambanti klasikinė gitara ir aidintis švilpavimas šiandien laikomi „spagečių“ vesterno žanro garsiniu manifestu (nors kompozitorius yra ne kartą pabrėžęs, jog minėtasis terminas jį tiesiog erzina). Švilpavimas – tarsi šaukimas, sužadinantis pirmykščius jausmus; tai nei instrumento, nei vokalo garsai. Vėliau šis motyvas atkartotas dar ne viename Leone’ės filme, o amerikiečių režisierius Quentinas Tarantino’as Morricone’ės sumanymą originaliai panaudojo savo genialiosios veiksmo dramos „Nužudyti Bilą“ pirmojoje dalyje (Kill Bill: Vol. 1, 2003).

Po bendro projekto sėkmės Sergio’as ir Ennio’us toliau bendradarbiavo, kurdami vesternus „Keliais doleriais daugiau“ (Per qualche dollaro in più, 1965), „Geras, blogas ir bjaurus“ (Il buono, il brutto, il cattivo, 1966), „Kartą Laukiniuose Vakaruose“ (C’era una volta il West, 1968) bei „Sauja dinamito“ (Giù la testa, 1972). Jie atgaivino šį žanrą, kuris praeito amžiaus 4-ojo dešimtmečio pabaigoje jau buvo išsikvėpęs ir praradęs populiarumą, taip pat atvėrė karjeros duris vienam garsiausių šiandienos Holivudo aktorių bei režisierių Clintui Eastwoodui, tapusiam kultine „spagečių“ vesterno ikona. Morricone’ė su Leone buvo ne tik kolegos – vyrai iki pat paskutinio italų režisieriaus filmo, gangsteriškos dramos „Kartą Amerikoje“ (C’era una volta in America, 1984), kuriai Ennio’us, žinoma, sukūrė kvapą gniaužiantį garso takelį, išliko geri draugai.