Tai [filmų kūrimas] yra tarsi sapnas. Kai sapnuoji, atsiranda labai keistų sąsajų tarp atsitiktinių dalykų ir atsitiktinių žmonių.
Quentinas Dupieux

Q. Dupieux – prancūzų režisierius, elektroninės muzikos kūrėjas (žinomas kaip Mr. Oizo), išgarsėjęs dėl savo unikalaus, netradicinio požiūrio į kiną. Jo crazy filmai dažnai išsiskiria juodu humoru, absurdu, siurrealizmu ir lėliniais personažais.

Stebint šio autoriaus darbus susidaro įspūdis, kad daug kas juose yra atsitiktinumas, tačiau visi atsitiktiniai dalykai tarpusavyje glaudžiai susiję, panašiai kaip ir paties Quentino kelyje į kiną. Būdamas 18-os jis pradėjo fotografuoti, 19-os – groti, norėdamas iliustruoti savąsias nuotraukas. 1997 m. prancūzų elektroninės muzikos prodiuseris Laurent’as Garnier iš Q. Dupieux nusipirko tėvo automobilį. Tokiu būdu susipažinęs su jaunuoliu ir sužinojęs apie jo talentą, leido šiam režisuoti savo dainos „Flashback“ vaizdo klipą. Vėliau Quentinas pasirašė sutartį su įrašų studija „FCom“, kuri išleido jo pirmąjį albumą – „#1 (EP)“. 1999-ųjų sausį vaikinas sukūrė „Flat Beat“. Duodamas interviu žurnalui „XLR8R“ jis teigė, kad tam prireikė vos dviejų valandų su sintezatoriumi „Korg MS-20“. Tais pačiais metas „Flat Beat“ tapo hitu visoje Europoje ir žinomiausiu Mr. Oizo kūriniu, skambėjusiu „Levi’s“ džinsų televizijos reklamų serijoje, kurioje geltona lėlė, vardu Flat Eric, važiuodama senu „Chevrolet Chevelle“ automobiliu lingavo galva į ritmą.

Lėliniai personažai sutinkami ir ne viename Q. Dupieux režisuotame filme, pavyzdžiui, vos kelių minučių trukmės „Būti plokščiam“ (Being Flat, 2015), ilgametražiuose „Toro“ (Mandibles, 2020) bei „Rūkymas sukelia kosulį“ (Fumer fait tousser, 2022). Menininkas yra sakęs, kad jį domina siurrealistinė, absurdiška lėlių prigimtis, leidžianti unikaliu būdu perteikti emocijas ir užmegzti netikėtą ryšį su žiūrovais. Be to, tokie veikėjai padeda temas bei idėjas tyrinėti labiau hipertrofuotai ir simboliškai. Šio autoriaus juostose dažniausiai nevertėtų ieškoti tradicinio priežasties–pasekmės ryšio, jo scenarijai visuomet pasižymi nenuspėjamumu. Kalbėdamas apie publikos patirtis bei lūkesčius, kūrėjas pastebi: „Kai žiūri mano filmus, supranti, kad niekas nesijuokia vienu metu. Vieni žmonės mėgaujasi ritmu, kiti kvatoja iš reginio, o tada kažkas pratrūksta toje vietoje, kuri anksčiau nieko nepralinksmino. Jie nėra suplanuoti kaip komedija. Jūs neprivalote juoktis iš kiekvieno pokšto.“

Prancūzų maištininkui patinka peržengti ribas to, kas kine laikoma norma. Režisierius yra užsiminęs, kad jį įkvėpė siurrealistinis, svajingas Davido Lyncho kinematografinis stilius, absurdiškas Luiso Buñuelio humoras bei siurrealizmas, Stanley’io Kubricko dėmesys detalėms ir jo gebėjimas kurti įtraukiančius, stilizuotus pasaulius, taip pat Jimo Jarmuscho nejuokingi juokai bei minimalistinė estetika. Idėjų Quentinas semiasi iš įvairių šaltinių, įskaitant savo vaizduotę, sapnus ir asmeninę patirtį, o kur dar kinas, muzika, kitos meno rūšys… Jo kūrybinis procesas prasideda nuo vaizdinio, įkvepiančio filmo istoriją. Q. Dupieux dažnai griauna tradicines pasakojimo struktūras ir meta iššūkį žiūrovų lūkesčiams, pristatydamas iš pirmo žvilgsnio lyg ir pramoginius, tačiau verčiančius susimąstyti kino pasakojimus. Jo nuomone, filmas privalo turėti ryšį su tuo laikotarpiu, kuriame yra statomas.

Šiuo metu režisieriaus kūrybinę biografiją sudaro 14 trumpo ir ilgo met­ro juostų. Jo karjeros kine atskaitos tašku laikomas 2002 m. pasirodęs 47 min. trukmės vaidybinis filmas „Ne filmas“ (Nonfilm). Kaip ir kitais atvejais, Quentinas pats parašė scenarijų, muziką. Tai siurrealistinė komedija, kurioje tyrinėjamas juostos kūrimo procesas. Lietuvos kino auditorija jau turėjo nemažai progų susipažinti su žymiojo prancūzo darbais, parodytais tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“: „Be ryšio“ (Wrong, 2012), „Blogi mentai“ (Wrong Cops, 2013), „Zomša“ (Le daim, 2019), „Toro“, o šiais metais pristatytas naujausias režisieriaus filmas – superherojų refleksija „Rūkymas sukelia kosulį“.

Q. Dupieux kino industrijoje dirba daugiau nei du dešimtmečius ir yra pelnęs kritikų pripažinimą. Nors kai kurie jo kūriniai supriešino kritikus ir žiūrovus, daugelis jų giriami už originalumą, techninį išpildymą bei savitą stilių. Pavyzdžiui, fantastinė siaubo komedija „Padanga“ (Rubber, 2010) buvo nominuota Kanų kino festivalio Didžiajam Kritikų savaitės prizui, o „Zomšos“ premjera įtraukta į festivalio programą. Be to, šio autoriaus darbai pristatyti ir kituose svarbiausiuose tarptautiniuose kino festivaliuose, tokiuose kaip „Sundance“, Toronto, Venecijos. Q. Dupieux filmai paprastai sulaukia nemažo kritikų dėmesio ir diskusijų. Detaliau norėčiau aptarti keletą jų.

Jau debiutinėje Quentino juostoje nutrinama riba tarp tikrovės ir fikcijos. „Ne filmo“ siužeto centre – režisierius, siekiantis pastatyti filmą. Jam nuolat trukdo mergina, prodiuseris bei asmeninės abejonės savimi. Herojui vis labiau nusiviliant kūrybiniu procesu, jo juosta ima gyventi savo gyvenimą, vaizduotei virstant realybe. „Ne filmą“ sudaro kelios dalys, kiekvienoje kurių nagrinėjamas vis kitas filmo gimimo aspektas: pirmojoje bandoma filmuoti, bet nesiseka rasti tinkamų aktorių, antroje jau fiksuojama scena su grupe atrinktų aktorių, tačiau rezultatas režisieriaus netenkina. Pasakojime gausu siurrealistinių, sapnus primenančių scenų, tik sustiprinančių bendrą dezorientacijos jausmą.