Nepakeičiamieji žetonai (angl. non-fungible token, NFT) – tai ką nors (pavyzdžiui, meno kūrinį, vaizdo įrašą ar netgi tviterio žinutę) reprezentuojantys skaitmeniniai objektai, patvirtinantys to dalyko egzistavimą ir nuosavybę, įrašydami duomenis blokų grandinėje (paskirstytųjų duomenų technologija).

Nuo NFT atsiradimo 2016 m. daugelis menininkų eksperimentavo su šiuo nauju skaitmeniniu įrankiu, kad galėtų parduoti savo darbus. NFT dažniausiai perkami ir perparduodami aukcionų svetainėse, kuriose mokėjimai atliekami kriptovaliuta (pvz., eterio). Būtent blokų grandinėje užregistruoto sertifikato sąvoka skiria NFT nuo standartinio skaitmeninio kūrinio.

Visuomenės ir žiniasklaidos požiūris į NFT poliarizuotas: didžiausių entuziastų nuomone, nepakeičiamieji žetonai yra meno ateitis, o jų kritikai teigia, kad tai didžiulė apgavystė bei energijos švaistymas.

Kaip galima apibūdinti NFT reiškinį? Kokiu mastu jis meta iššūkį nusistovėjusiems šiuolaikinio meno principams? Kaip tyrinėtoja, besispecializuojanti medijų studijose ir kultūros sociologijoje, pateikiu trumpą situacijos apžvalgą.

Kriptoevangelistai ir kriptoskeptikai

Viena vertus, egzistuoja stovykla, kurią galima pavadinti kriptoevangelistais: jie laikosi diskurso, NFT pristatančio kaip radikalią, viską pakeisiančią revoliuciją.

Būtent toks požiūris lydi sensacingą 2021 m. menininko Beeple’o darbą (skaitmenine programine įranga sukurtą vinječių koliažą), prestižiniuose „Christie’s“ aukcionų namuose parduotą už beveik 70 milijonų JAV dolerių. Pasak dviejų pagrindinių pirkėjų, šis pirkinys „simbolizavo įsibėgėjančią revoliuciją“ ir ženklino „visą kartą apimančio judėjimo pradžią“.

Iš kitos pusės, esama kriptovaliutų skeptikų. Tokios pozicijos laikosi plačiai pripažinta medijų menininkė Hito Steyerl. Ji mano, kad NFT yra „toksiško vyriškumo išraiška“, o už savo plėtrą jie skolingi „blogiausiems bei monopolistiškiausiems veikėjams“, kurie „išnaudoja pigią darbo jėgą“ ir „reikalauja pernelyg daug dėmesio sau bei išeikvoja visą deguonį kambaryje“.

Toks susipriešinimas reiškia, kad tikrąjį nepakeičiamųjų žetonų potencialą ir taip pat labai realius jų trūkumus dažniausiai užgožia karikatūriškos principinės pozicijos. Tačiau šioje NFT ekosistemoje egzistuoja turtinga bei daugialypė meninė praktika.

Kylančios kūrybinės scenos

NFT formato darbai – neabejotinai naujoviški prekybos objektai. Jie grindžiami naujo tipo (vadinamąja „išmaniąja“) sutartimi, kuri pati savaime yra blokų grandinės technologijos inovacijų rezultatas. Tokiu būdu nepakeičiamieji žetonai paskatino kitokios kūrybinės scenos atsiradimą. Arba, tiksliau, daugelio scenų, pasižyminčių dideliu aktyvumu, bet drauge ir tam tikrais prieštaravimais.

„Prigimtinės“ NFT scenos, t. y. tos, kurios užgimė kartu su šiuo išradimu, plačiai nušviečiamos žiniasklaidoje, joms būdingos toli siekiančios finansinės investicijos, o kai kurie jų dalyviai dega noru permaišyti meno pasaulio kortas, kritikuojant nusistovėjusią tvarką.

Didelė dalis NFT kūrėjų atėjo iš 3D modeliavimo, animacijos, grafinio ar vaizdo žaidimų dizaino sferos, kitaip tariant, iš kūrybinių industrijų sektoriaus. Pastaraisiais dešimtmečiais išugdyta labai daug kvalifikuotų šių sričių specialistų, kurių įgūdžių perteklius ne tik skleidžiasi NFT rinkoje, bet ir generuoja papildomų pajamų šaltinį, padedantį išgyventi dažnai nesaugiomis kūrybinio darbo sąlygomis.

Anot sociologo Howardo S. Beckerio, daugelis „prigimtinių“ NFT scenų veikėjų – autsaideriai (neofitai), lyginant su įsigalėjusio meno sfera. Tai reiškia, kad jie bendrauja kituose nei institucinio meno pasaulio sluoksniuose ir daugeliu atžvilgių laužo jo taisykles.

Labiau egalitarinis meno pasaulis?

Šia prasme labai iškalbingi pagrindinių sensacingojo Beeple’o kūrinio pirkėjų pasisakymai. MetaKovan ir Twobadour (du kriptovaliutų pasaulio investuotojai, abu kilę iš Indijos) viename interviu atskleidžia: „Nuo mažens buvome pratinami manyti, kad menas – ne mums. <…> Niekada nepritarėme išskirtinumo idėjai. Metavisata yra visa apimanti. <…> Metavisata, kurioje visi turės vienodas teises, galias, bus legitimi. <…> Tai itin egalitariška.“

Tačiau tarp jų taip propaguojamo egalitarizmo diskurso ir jo įgyvendinimo šių dviejų investuotojų projektuose esama didelių prieštaravimų. Pavyzdžiui, bilietas į „Dreamverse“ vakarą – 2021 m. jų organizuotą technologinio meno renginį Niujorke – kainavo nuo 175 iki 2500 JAV dolerių. Daugeliui mėgėjų tai buvo neįperkama. Tokia kainodara veikiau skatina grįžti prie sėkmingiausiems palankios išskirtinumo logikos.

Muziejai atsargūs

Atotrūkis tarp NFT rinkos vertės ir jų vertės muziejuose tiesiog beprecedentis. Pirmoji pasiekė neregėtas aukštumas, o antroji – vis dar žemiausioje vietoje. Iš tiesų, muziejų vykdomas NFT kolekcionavimas iki šiol išlieka labai reta praktika. Tik nedaugelis nepakeičiamųjų žetonų įtraukti į muziejų rinkinius. Kai kurie iš jų įsigyjami po parodų ekspozicijų salėse, kur yra pristatomi ant sienų kabančiuose skaitmeniniuose ekranuose.

Kultūrinį legitimumą veikia NFT pasauliui būdinga disintermediacija (tarpininkų panaikinimas) ir reintermediacija (naujų tarpininkų įvedimas). Paskelbta NFT revoliucija savo trikdančiu impulsu atsiriboja nuo įsigalėjusių, teisėtų tarpininkų – galerijų savininkų, kuratorių, meno kritikų, tradicinių kolekcininkų ir valstybės subsidijų – tinklo.

Juos pakeitė nauji tarpininkai, pirmiausia „banginiai“ – investuotojai, susikrovę turtus iš kriptovaliutų, taip pat populiariosios kultūros įžymybės. Šie žmonės skiria pernelyg daug finansų NFT gamybai, siekdami įgyti kolekcininkų prestižą arba praturtėti didindami kūrinių vertę, tačiau jiems dažnai trūksta socialinio ir kultūrinio kapitalo, kad rastų būdą, kaip patekti į muziejus, jų parodų erdves bei kolekcijas.

Ieškant legitimumo

Vis dėlto aptariami kūriniai yra viešai prieinami, nes visus nepakeičiamuosius žetonus galima laisvai rasti jų pirkėjų elektroninėse piniginėse. Kai kurie kolekcininkai juos įsigyja tik norėdami spekuliuoti. Kiti didina savo žinomumą eksponuodami NFT metavisatoje (virtualiame pasaulyje), pavyzdžiui, „Decentraland“ arba „Space“.

Dalis siekia didesnio įteisinimo: 2022 m. pavasarį menininkų, kuratorių, kolekcininkų ir NFT platformų grupė lygiagrečiai Venecijos bienalei suorganizavo Decentralaus meno paviljoną (Decentral Art Pavilion). Už oficialios programos ribų likusi paroda siekė pozicionuoti NFT šio svarbiausio šiuolaikinio meno renginio orbitoje.

Tačiau NFT dalyvavimas minėtoje bienalėje išliko marginalus. Tik Kamerūno paviljone, vadovaujant neaiškios reputacijos kuratoriui, buvo eksponuojami nepakeičiamieji žetonai, ir rezultatas nuvylė.

Galbūt pašvęstasis meno pasaulis NFT pripažins kitais keliais, tarkime, per eksperimentines praktikas, 2022-aisiais pristatytas meno parodoje „Documenta“ Kaselyje, Vokietijoje, arba per besivystančių šalių meninius judėjimus, pavyzdžiui, projektą „Balot“, kuris NFT panaudojo sukritikuoti Amerikos muziejaus įvykdytam Kongo Respublikoje gimusio kūrinio pasisavinimui.

Taigi, pripažinimas gali ateiti iš užribio. Tačiau tokiais atvejais marginaliems veikėjams leng­viau patekti į įsitvirtinusį meno pasaulį, nes jie naudojasi bendrais jo principais.

NATHALIE CASEMAJOR – Kanados nacionalinio mokslinių tyrimų instituto Kultūros visuomenės urbanizacijos centro (Centre Urbanisation Culture Société de l’INRS – Institut national de la recherche scientifique, Montréal) profesorė ir tyrėja. Jos darbas susijęs su kultūros plėtra, piliečių aktyvinimu bei skaitmenine kultūra. Taip pat Nathalie yra Kultūros mediacijos centro (Observatoire des médiations culturelles, OMEC) mokslinė vadovė bei knygos „Kritinė kultūrinio tarpininkavimo patirtis“ (Expériences critiques de la médiation culturelle, PUL, 2017) bendraautorė, vykdo kultūros institucijų ir „Vikipedijos“, skaitmeninio dalyvavimo kultūroje bei meno kūrinių apyvartos internete tyrimų projektus.

Publikuojama iš „The Conversation“
(www.theconversation.com) pagal CC licenciją

Iš anglų kalbos vertė Viktorija Sab