2020-aisiais Italija minėjo vieno savo mylimiausių režisierių šimtąsias gimimo metines. Tai nepakartojamasis Federico’as Fellinis (1920–1993), priklausantis įtakingiausiems ir reikšmingiausiems XX a. kino kūrėjams, padovanojęs žiūrovams tokius šedevrus kaip „Saldus gyvenimas“ (La dolce vita, 1960), „Amarkordas“ (Amarcord, 1973), „8½“ (1963) bei daugelį kitų filmų, pelniusių tarptautinį pripažinimą ir aukščiausius apdovanojimus. Tačiau šį kartą noriu papasakoti ne apie genialias Fellinio juostas, o apie kiek intymesnį, mažiau žinomą režisieriaus gyvenimo aspektą – jo ryšį su sap­nų pasauliu bei pasąmone.

Turbūt ne atsitiktinumas, kad daugelis kino kritikų jau praeitame amžiuje Fellinio kiną vadino onirico (italų kalboje šis žodis nusako sapniškumą) – juk kūrėjo filmai atrodo tarsi gyvi sapnai, prisiminimai iš tolimos praeities, pasąmonės projekcijos, atgimstančios realybėje. Turbūt geriausias pavyzdys – komiška drama „Amarkordas“. Čia Federico’as pasakoja apie savo vaikystę, kai augo viename provincijos miestelyje netoli Riminio. Pats žodis amarcord – itališko veiksmažodžio mi ricordo atitikmuo Emilijos-Romanijos regiono dialektu, reiškiantis būtent „aš pamenu“. Juostoje itin melancholiškai, svajingai vaizduojama vietos gyventojų buitis, kasdieniai jų nuotykiai – iš šalies stebint tai tarsi labai keistas, o kartais – net juokingas sapnas, kurį Fellinis bando atkurti ir parodyti. Lyg vaiko pasakojimas, perteiktas brandaus ir išmintingo režisieriaus akimis. Nors kai kurios dramos scenos sunkiai suvokiamos racionaliu protu, visgi žiūrovas jose kažkaip sugeba atpažinti save – juk kiek daug absurdiškų dalykų kiekvienas esame pridarę būdami maži! Ir net nesuprantame, kodėl.

Kai kurie sprendimai Fellinio filmuose atrodo visiškai nelogiški, net sunkiai derantys tarpusavyje, tačiau galop viskas sugula į tobulą mozaiką. Daugelį metų kino kritikai ir teoretikai svarstė, kaip šiam autoriui pavyko sugalvoti tam tikras idėjas. Atsakymo nėra, nes tai – ne sąmoningų pastangų vaisiai. Tik keletas dešimtmečių po Federico mirties paaiškėjo, jog jis pildė savo sapnų dienoraštį. Fellinis jautė itin artimą ryšį su sapnų pasauliu ir skirdavo nemažai laiko ne tik jo aprašymui, iliustravimui, bet ir kruopščiai analizei. Septintajame dešimtmetyje režisierius Romoje sutiko Ernstą Bernhardą – žydų kilmės psichoanalitiką, nuo nacių persekiojimo iš Berlyno pabėgusį į Romą. Jo mokytojas buvo ne kas kitas, o garsusis šveicarų psichiatras, psichologas Carlas Gustavas Jungas.

1960-aisiais Federico’as jau mėgavosi šlove kaip pripažintas kino kūrėjas, ką tik pristatęs pasauliui savo „Saldų gyvenimą“ ir laimėjęs prestižinį Kanų festivalio apdovanojimą – „Auksinę palmės šakelę“. Deja, kaip žymiems menininkams neretai nutinka, didžiulę sėkmę bei pripažinimą lydėjo tuštuma ir kritimas. Italų genijų užklupo siaubinga egzistencinė krizė bei gili depresija. Kūrėjo žmona Giulietta Masina labai išgyveno dėl mylimojo, todėl įkalbino jį išbandyti psichoanalizę ir surado sutuoktiniui anuomet geriausios reputacijos psichoanalitiką Emilio’ų Servadio’ų, taikiusį Sigmundo Freudo metodą. Tik va šis režisieriui visiškai netiko – pasirodė ribojantis, erzinantis, net slegiantis. Vieną dieną, visiškai atsitiktinai, Federico’as savo kišenėje rado popieriaus lapelį su telefono numeriu. Nusprendęs, kad jis kažkokios nuostabios moters – galbūt gerbėjos, – paskambino (iš tiesų raštelį jam paslapčia buvo įkišęs geras draugas, režisierius Vittorio’us De Seta, kuris taip pat lankėsi pas vokiečių kilmės psichoanalitiką). Atsiliepė E. Bernhardas. Nors Fellinis bandė išsisukti ne ten pataikęs, Ernstas tarė: „Kadangi jau man paskambinote, matyt, mudviem lemta susitikti. Ateikite pas mane, gyvenu Gregorianos gatvėje.“ Šioji buvo vos už kelių šimtų metrų nuo Marguttos gatvės, kur stovėjo režisieriaus namai.

Tarp Fellinio ir Bernhardo užsimezgė itin stip­rus ryšys. Režisierius tiesiog dievino psichoanalitiką – žavėjosi jo proto galia, eidavo į seansus, kurių metu Ernstas braižydavo Federico astrologines diagramas bei skaitydavo jam Taro kortas. Nors beveik ketverius metus jų susitikimai vykdavo tris kartus per savaitę, Fellinis niekada nelaikė savęs pacientu – teigė, jog jį su profesoriumi siejo draugystė ir bendri interesai. Visgi iš minėtųjų užrašų tampa aišku, kad Bernhardas vykdė intensyvią psichoanalizę – padėjo kino meistrui suvaldyti milžinišką vizijų srautą, nuo pat vaikystės tarsi bombardavusį jo mintis. Su Ernsto pagalba Federico’as ne tik išmoko išgryninti savo vizijas, bet ir suprato jų galią bei kaip išnaudoti jas kūryboje. Remdamasis Jungo teorijomis, psichoanalitikas režisieriui išaiškino, jog vizijos – tai ne kokie asmeniniai kliedesiai ar fantazijos, o kolektyvinės pasąmonės projekcijos.