Viename savo atsakymų skaitytojai Čikagoje įsteigto religijos ir tautinės kultūros žurnalo „Laiškai lietuviams“ redaktorius Juozas Vaišnys rašo: „Dievas kartą davė žmogui laisvą valią, todėl jos niekad neatima ir nepažeidžia. Jeigu žmogus laisvai nepriima Dievo malonės, prievarta jos Dievas neuždeda.“ Filosofas ir teologas Vaišnys neabejoja, kad žmogus turi galimybę pasirinkti, bet dėl priimto apsisprendimo tikrai nedera kaltinti ko kito: „Mes negalime kaltinti fabrikų, dirbančių automobilius, traukinius ir lėktuvus, dėl to, kad kartais įvyksta automobilio nelaimė, traukinio katastrofa ar lėktuvo avarija. Jeigu žmonės, tomis susisiekimo priemonėmis naudodamiesi, būtų pakankamai atsargūs ir rūpestingi, tai nelaimių neįvyktų. Tad ir žmogaus laisva valia yra nuostabi Dievo duota priemonė pasiekti laimingą amžinybę.“

Visais laikais diskutuojama apie pasirinkimą – ką žmogus vienoje ar kitoje situacijoje galėjo ar negalėjo, privalėjo ar neprivalėjo. Tokie ginčai dažniausia vyksta retrospektyvos šviesoje, kai klausiantieji, smerkiantieji ar pateisinantieji mėgina įsivaizduojamą atvejį „pasimatuoti“. Neretai tenka stebėti emocinę „puotą“ ir kategoriškus spėjimus, à la „niekada nebūčiau sutikęs“, „niekas manęs nebūtų privertęs“, „kaip jis / ji galėjo?!“, „kvailas sutvėrimas, nejaugi nežinojo, ką daro?“ etc. Pakaktų tik paminėti Salomėją Nėrį, ir kalno nuošliaužos palaidotų šį vardą ištarusįjį. Nes visi, išskyrus aptariamą asmenį, geriau žino, kas nutiko, kaip įvyko, ką galvojo, kaip išdavė, pardavė, parsidavė…

Taikiais, ramiais laikais sverti lėkščių turinį gal ir leng­viau – paimti kyšį ar nepaimti, toleruoti korupciją ar netoleruoti, pridengti manipuliatorių ar atskleisti, paviešinti melagį ar apie jį nutylėti. Juk tai menki dalykėliai, ne kokie nusikaltimai… O va jau karo ir kitokių baisumų dalyviai – visai kas kita. Tikrai? Nejaugi baisiausių įvykių akivaizdoje nevyko pasirinkimai? Tokie, kokį priėmė Chijune’ė Sugihara, svarstydamas apie savo nelegaliai išduodamas vizas žydams ir sakydamas: „Kad ir kokia bausmė manęs lauktų, klausysiu tik sąžinės balso.“ Arba kaip kai kurių nacių, Niurnbergo tribunole teigusių, jog nemato savo kaltės, nes viso labo tik vykdė įsakymus. Tad klausimo šerdis yra šioji – kada laisva žmogaus valia atsiskiria nuo tauraus žmogiškumo ir yra vedžiojama pagundų, vedančių į piktojo karalystę?

Tokį eksperimentą yra atlikusi garsi menininkė Marina Abramović, 1974 m. vienoje Neapolio galerijų surengusi performansą „Rhythm 0“. Sumanymas buvo gana paprastas – 6 valandas Abramović leido žiūrovams su jos kūnu, tarsi jis būtų objektas, daryti ką nori, pasitelkus 72 daiktus, padėtus ant stalo šalia stovinčios menininkės. Nedrąsūs pirmieji prisilietimai palaipsniui virto šiurpinančiais veiksmais: žiūrovai moterį ne tik pasodino, aprišo daiktais, bet vėliau paguldė, išrengė nuogai, sužalojo… Po 6 valandų visą tą laiką tarsi nebylė, akla bei kurčia buvusi kūrėja „pabudo“, ėmė vaikščioti tarp eksperimento dalyvių, žiūrėjo jiems į akis. Visi stengėsi susitikimo išvengti, šalinosi, bėgo. M. Abramović vėliau komentavo, kad jautėsi tarsi viešai išprievartauta, ir kėlė klausimą – kaip toli gali nueiti žmogus, ar jis ir nužudytų? Tad kalbėdami apie laisvą valią neturėtume manyti, jog blogi dalykai vyksta tik ekstremaliomis sąlygomis, nes esą žmogus suklaidinamas. Mes visada renkamės, kiekvieną sekundę. Ir tada, kai stovime teisme ar ant ešafoto, galime pasakyti: „Aš atsakau už viską, kas buvo padaryta vykdant tuos įsakymus. Be to, aš prisiimu ir teisinę, ir moralinę atsakomybę“ (Wilhelmas Keitelis) arba: „Nesu kaltas dėl karo nusikaltimų, tiesiog vykdžiau pareigas“ (Ernstas Kaltenbrunneris). Net tada.