Laisvai judėdami, dažnai nesusimąstome, ką patiria tas, kuris yra apribotas negalios, ir koks svarbus faktas, kad šiandien skirtingais medijų formatais prieinama kultūra šiems žmonėms suteikia tokias pat galimybes, nors ir virtualiai. Ar mokslo, technologijų bei kūrybinių industrijų bendradarbiavimas pajėgus užtikrinti autentišką (terapinį, empatišką) skaitmeninį dalyvavimą kultūroje tiems, kurie kontaktinės veiklos slenksčio negali peržengti dėl fizinio ribotumo, izoliacijos ligoninėse, namuose ar net karo? Rudenį kultūros ministro patarėja Deimantė Zutelienė programos „Kurk Lietuvai“ komandą kalbino apie kultūros sektoriaus skaitmenines transformacijas bei jų potencialą art-tech srityje. Neišvengiamai buvo paminėtas Kristinos Buožytės ir Vitalijaus Žuko virtualios realybės (VR) filmas „Angelų takais“ (2018), įvardytas kaip puikus art-tech pavyzdys, sugebantis pritraukti naujas auditorijas, turinį paversdamas interaktyviu.

Būtent neįgaliųjų auditorijos įtraukimo į skait­meninės kultūros strategijas klausimas, tiksliau, sąlyginai nedidelis dėmesys jų problemų sprendimui, paskatino mane pakalbinti pačius „Angelų takų“ kūrėjus – mokslinės fantastikos žanre save atradusią režisierę Kristiną Buožytę (K. B.) ir su ja nuosekliai dirbantį prodiuserį Vitalijų Žuką (V. Ž.). Tandemo filmuose galime sutikti įvairiai apribotus personažus: komos būsenoje įkalintą Aurorą („Aurora“, 2012), emocinio paralyžiaus ištiktą Gailę („Kolekcionierė“, 2008) bei sunkios ligos patale gulintį, bet pasitelkus droną keliaujantį, bendraujantį Darių („Vesper“, 2022). Pašnekesys apie šiuolaikinių technologijų ir virtualios realybės, kuri net vadinama empatijos mašina (empathy machine), terapinį poveikį ne tik atskleidė naujas perspektyvas, bet ir paragino dar kartą pažiūrėti VR filmą „Angelų takais“, apie kurį jau rašiau 2022 m. „Nemuno“ sausio numeryje. Nors iki galo suvokti ir įsijausti į savo kūne „užrakinto“ žmogaus patirtis neįmanoma, visada galima kalbėtis ir drauge kurti tą artimą humanistinę-technologinę aplinką, apie kurią knygoje „Gyvatės kojos: negalios samprata gyvenimo pasakojimuose“ (2022) rašė Jurga Jonutytė bei Giedrė Šmitienė ir apie kurią veikiausiai svajojo lietuvių poetas, prozininkas Jonas Mačiukevičius „Laiškuose savo mirusiai motinai“ (1995). Tokią, kurioje kiekvienas jaustųsi pakankamai laisvas.

Mokslas, šiuolaikinės technologijos ir menas vis dažniau ieško sąlyčio taškų, o jų simbiozė padovanoja mums iš tiesų prasmingų ir įtraukiančių skait­meninių kūrinių. Jūsų siūlomi pasivaikščiojimai „Angelų takais“ leidžia į M. K. Čiurlionio pasaulį pasinerti ir negalintiems peržengti kontaktinės kultūros slenksčio žmonėms. Ar imdamiesi VR filmo galvojote, kaip jį patirs dalinę arba visišką judėjimo negalią turintys asmenys?

K. B.: Kuriant būtent jiems, viską reikėtų specialiai adaptuoti. Mudu su Vitalijumi diskutuojame, ar patogu, pavyzdžiui, kai tenka visą laiką dairytis. Pati naudodama VR akinius pasigendu didesnio komforto. Apsilankymas renginyje jau yra įvykis, tad norisi, kad į veiksmą būtų įtraukti tiek kūnas, tiek protas, maga atsipalaiduoti, bet drauge – žiūrėti bei dalyvauti. Grįžtant prie žmonių su negalia, darbai jiems turi būti pritaikomi dar atidžiau.

V. Ž.: „Angelų takuose“ dauguma žiūrovų jaučiasi visai komfortiškai, bet, žinoma, kiekvieno fizinės galimybės skiriasi. Mane labai domina jūsų paliesta tema – žmonių su negalia patyrimai virtualioje realybėje. Manau, čia glūdi daug įdomių ir aktualių atsakymų tiems, kurie visiškai nepajėgūs judėti. VR – puiki priemonė ištrūkti iš šių apribojimų. Ji gali suteikti įvairių pojūčių: leidžia skraidyti, būti, kuo tik nori, gyvai bendrauti su kitais ir t. t. Tokia laisvė žmogui, gulinčiam lovoje, be galo svarbi. Jis tarsi įgyja elektroninį kūną. Ypač dabar atsiveria aibė galimybių. Pavyzdžiui, yra sukurta akių sekimo (eye tracking) technologija, padedanti žvilgsniu valdyti kompiuterį, tad veikiausiai įmanoma VR versija, kurioje galėtum sukiotis panašiu principu. Tarkime, žiūri tiesiai, o kai nukreipi žvilgsnį į kairę, kamera taip pat pasisuka – taip dairaisi erdvėje. Manau, egzistuoja realios galimybės tokiam pritaikymui, su kuriomis norėtųsi padirbėti.

Kristina, jūsų filmai visada turėjo tam tikrą ryšį su technologijomis. Jau „Kolekcionierėje“ matome, kaip kamera tampa tam tikru patirčių ir atminties „protezu“, Gailę pažadina iš emocinio paralyžiaus. Kokias dar prasmes kūrėte, pasitelkdama šią priemonę?

K. B.: „Kolekcionierėje“ kalbėjau apie žmogų kaip personažą ir koks jis tikrovėje. Galbūt jau tapo kasdienybe, kad kaip personažas dažnas net nežino, kur ta tikrovė yra. Ar ji gyvenime, ar ekrane? Dabar tai itin ryšku tik-tokerių, instagramerių kartoje. O pačios technologijos, man regis, egzistuoja jau nuo tada, kai žmogus paėmė į ranką kaulą ir pradėjo jį naudoti kaip įrankį, tapusį kūno tąsa. Tas kaulas darosi vis įmantresnis, nuolatos ieškome, kaip patobulinti save. Juk technologija – tarsi mūsų dalis. Natūralu, kad pasitelkdami ją augame ir žiūrime, kaip tapti protingesniems, patirti daugiau. Galbūt dėl to ir mano filmuose atsiranda technologinis aspektas, manau, neatsiejamas nuo žmogaus. Jie egzistuoja ne atskirai, o drauge.

Jūsų atsakymas pratęsia Marshallo McLuhano mintį apie medijas kaip mūsų tęsinius. Šiandien technologinio potencialo labai daug. Mokslininkai vis dažniau domisi virtualia ir išplėstine realybėmis kaip leidžiančiomis pagerinti ligonių emocinę būseną. Vitalijau, minėjote, jog „Angelų takus“ dovanojote Nacionaliniam vėžio institutui (NVI). Ar teko sulaukti atsiliepimų, kaip filmas veikia pacientų emocinę savijautą?

V. Ž.: Neseniai apie tai kalbėjomės su minėtoje įstaigoje dirbančia psichologe. Tikriausiai įdomu, kodėl prasidėjo tas pašnekesys, koks buvo kontekstas. Tęsiame jau kuris laikas vykstantį dialogą su psichologe iš Ukrainos. Kaip žinia, dabar itin sudėtingas laikotarpis, žmonės patiria daug streso, artimųjų netektis, pavojų gyvybei ir t. t., jie tam tikra prasme „mobilizuoti“ išgyvenimo būsenoje, tačiau kai ateis laikas, kai (duok Dieve!) viskas pagerės, tai, kas dabar užspausta, išsilaisvins, ir turėsime didelių problemų. Ir tas potrauminio streso sutrikimas (PSS) bus masinis. Jau šiuo metu ukrainiečiai aktyviai galvoja apie psichologinę sveikatą, kaip ją gerinti, kokios priemonės gali padėti, pavyzdžiui, Volodymyro Zelenskio žmonos kuruojamame projekte tyrinėjamas karo poveikis. Pamatę „Angelų takus“ jie susidomėjo, kaip gali veikti tokia patirtis, kaip ją panaudoti stresinėse situacijose. Dėl to ir susisiekėme su NVI psichologe, jau metus dirbančia su šiuo mūsų filmu.

Per tą laiką virtualią realybę išbandė jau daug vėžiu sergančių asmenų. Nemažai jų ateina po kelis kartus. Kol kas negaliu pasakyti tikslių tyrimų rezultatų, jie dar nebaigti. Tikimės, kad viskas išaugs į didesnį tarptautinį projektą, kuris padėtų pamatyti, kaip mūsų kūrinys gali pasitarnauti kovojant su minėtomis psichologinėmis prob­lemomis. Pirmos įžvalgos kol kas tokios: NVI, taikydamas VR terapiją, nedirba su žmonėmis, kuriems liga dar tik prasideda ar yra jau sunkios formos, nes jie išgyvena maksimalų stresą, neįmanoma nuspėti jų reakcijos. Pozityviausiai reaguoja jau praėję pirmą gydymo etapą, tie, kurie remisijoje. Jie pamažu grįžta į normalų gyvenimą, tačiau vis dar yra kankinami stipraus nerimo, kad kažkas gali nutikti. Tokiu atveju „Angelų takai“ labai padeda paleisti tą baimę.