Prancūzų rašytojas akademikas Jeanas Dutourd’as 1966-aisiais paskelbė esė apie Europos istoriją 1789–1815 metais. Tai politinis pamfletas, besikaitantis su istoriografiniais geidžiamosios nuosakos pratimais. Tekstas parašytas vardu (tiksliau, iš požiūrio taško ar net iš sukonstruotos pozicijos) Senojo Testamento monarchisto, nepripažįstančio Revoliucijos, Bonaparte’o ir visko-visko-visko, kas įvyko po 1789-ųjų liepos 14 dienos. Esė pavadinimas (matome žaidimą žodžiais) „Le Feld-marechal von Bonaparte“ (maždaug „Feldmaršalas fon Bonapartas“). Savaime suprantama, pagrindinis veikėjas yra generolas Napoleonas, Napoleonas – pirmasis konsulas, Napoleonas – imperatorius, Napoleonas – Europos idėja. Romano „Cezario kompleksas“ (Le Complexe de César, 1946) autorius, Antrojo pasaulinio karo dalyvis ir vokiečių belaisvis, Sorbonos Filosofijos katedros absolventas Dutourd’as pradeda nuo priešrevoliucinės Europos aprašymo. Mums pateikiamas gana didelės teritorijos, valdomos nusistovėjusių dinastijų, kurias sieja glaudūs šeimyniniai ryšiai, politika, atsiradusi dėl siaurai pragmatinio (arba ribotai simbolinio) intereso bei karai dėl gana kuklių ir privačių, pirmiausia – teritorinių konfliktų, vaizdas. Šioje Europoje ginkluoti susirėmimai nėra totalios katastrofos pobūdžio, o abstrakčios idėjos niekada nekeliamos aukščiau visko, ir tai – nepaisant visų rūšių mokslų, menų ir amatų suklestėjimo, Apšvietos filosofijos, Voltaire’o, Rousseau, Diderot bei „Enciklopedijos“. Jokio nacionalizmo, jokios lygiavos perspektyvos.

O viskas žlunga, pradedant 1789 m. liepos 14-ąja. Dutourd’as net netiesiogiai priekaištauja invalidams iš Bastilijos įgulos, kad šie nepaleido poros gerų salvių į riaušininkus. Būtų parodę atkaklumą – sąžiningi karaliaus Liudviko XVI pavaldiniai, darbštuoliai ir geranoriški linksmieji bendražygiai nebūtų pavirtę „laukinių tauta“. Žlugimas, sužvėrėjimas, „didžiųjų idėjų“ triumfas sukūrė idealias sąlygas iškilti liūdnai pagarsėjusiam vaikinui iš Korsikos, kaip ir bet kuriam diktatoriui, apsėstam valdžios, ambicijų, savo (beje, neabejotino) genialumo, savimeilės bei tuštybės, o taip pat – absoliutaus bejausmiškumo. Šis idealus kandidatas į uzurpatorius iš tikrųjų tampa pirmiausia Prancūzijos, o vėliau ir didelės Europos dalies uzurpatoriumi. Pasekmės žinomos: upės kraujo (net už Europos, jei prisiminsime Egiptą), žemyninės blokados gniaužtai – ir visuotinis universalių karinių, ekonominių, teisinių, politinių, net ideologinių principų karaliavimas.

Iki šio momento 1966-ųjų esė viskas gana nuspėjama; tokių tekstų daugybė prirašyta ir be Dutourd’o. Tačiau toliau įvyksta įdomus posūkis. Jeanas Dutourd’as priekaištauja Bonaparte’ui dėl dar vienos, iki šiol negirdėtos nuodėmės. Iš Bonaparte’o Europos griuvėsių iškyla naujoji Vokietija, tiksliau, kol kas tik naujosios Vokietijos idėja, visiškai nepanaši į nekaltą, mielą, sentimentalų, filosofuojantį užkampį, kokiu (išskyrus Prūsiją, žinoma) buvo vokiečių žemės XVIII a. pabaigoje. Vokietijos idėja 1871 m. pavirto į realią Vokietijos imperiją, vėliau – į Trečiąjį Reichą su gerai žinomais katastrofiškais padariniais visam pasauliui. Revoliucija pagimdė Bonaparte’ą, Bonaparte’as – Vokietijos idėją (kaip reakciją į užgrobimus ir vokiečių pažeminimą), iš jos gimė Pirmasis Reichas, o paskui Antrasis, 1940-aisiais paėmęs nelaisvėn kareivį Jeaną Dutourd’ą ir okupavęs tą pačią Prancūziją, kurioje nutiko 1789 m. liepos 14-oji. Ratas užsidaro.

Viena vertus, nenuostabu. Monarchinio, smulkiadinastinio partikuliarizmo dvasia, savotiška XVIII a. Europos visuomenės nekaltybė, tarsi pakibusi tarp baisaus XVII ir audringo XIX amžių, buvo nušluota visuotinio Revoliucijos principo, po kurio įsitvirtino Imperijos universalizmas. Beje, kažin kokiu būdu būtent XVIII a. mažųjų Europos monarchijų partikuliarizmas garantavo saugų, be jokių ypatingų perversmų, visuotinių europietiškų vertybių išlaikymą; tai buvo nepaprastai sudėtinga sistema, susidedanti iš daugybės skirtingų elementų, idealiai vienas kitą atitinkančių. O revoliucinis ir napoleoniškasis universalizmas virto baisiausio partikuliarizmo – nacionalizmo – viešpatavimu su tolimesnėmis pasekmėmis – nacionalinėmis revoliucijomis, Pirmuoju ir Antruoju pasauliniais karais ir taip toliau, ir panašiai. Dar kartą: nepaprastai rafinuotą ikirevoliucinę „senąją tvarką“ (Ancien Régime) Europoje pakeitė gana primityvi schema, paremta principu „kas ne mūsiškis, tas prieš mus“; nesvarbu, kas tiksliai turima omenyje sakant „mūsiškis“ – pagal kraują ar pagal socialinę klasę. Šia prasme dabar, kai „paprastučiai“ Rusijos Federacijos gyventojai nori žudyti ukrainiečius, kurie pasirodė esą „ne mūsiškiai“, gyvename tame pačiame XIX amžiuje.

Bet grįžkime į nekaltumą praradusią Vokietiją. Į tą Vokietiją, kurią kažkada sudarė dešimtys kunigaikštysčių ir hercogysčių, kur gyveno kuklūs darbštūs valstiečiai, pastoriai, batsiuviai, muzikantai, antikos profesoriai, filosofai ir poetai, jie kalbėjo keliolika vokiečių kalbos tarmių, gėrė alų, Reino bei Mozelio vynus ir niekada nė negalvojo apie kokį nors „viešpatavimą“. Tai buvo savotiškas idealus pasaulis, Johanno Wolfgango von Goethe’ės ir Johanno Peterio Hebelio pasaulis, pažįstamas iš Nikolajaus Karamzino „Rusų keliautojo laiškų“ (Письма русского путешественника, 1791–1792) ir Madam de Staël „Apie Vokietiją“ (De l’Allemagne, 1810). Napoleonas į jį atėjo su savo protingomis universaliomis idėjomis, su savo nenugalimomis divizijomis, po kurių „Sturm und Drang“, nepastebimai griaudėję kažkur tyliose Vokietijos bibliotekose, išsiveržė paviršiun. Ir prasidėjo. Net tylusis Hebelis, tas kunigas, profesorius, diletantiškas botanikas, namų poetas, nuostabiai naivias istorijas publikuodavęs „Badische Landkalender“ ir „Rheinländischer Hausfreund“, 1814 m. sukūrė „Patriotinį pamokslą“, išreikštą štai tokiais kunkuliuojančiais tonais: „Regėki! Kyla ir jau sukilo apsiginklavę vokiečiai nuo jūros iki kalnų. Visos išdidžios vokiško kraujo gentys, prūsai, saksai, Heseno gyventojai, frankonai, bavarai, švabai, visi, kurie kalba vokiškai, ir visi vokiečiai, palei Reiną ir iki pat Dunojaus, visi kaip vienas, vieninga drąsa, viena Žemė, viena priesaika visiems: Vokietija bus laisva nuo svetimo jungo ir prakeikimo.“ Ši niekada anksčiau neregėta nacionalistinė retorika, drumzlina nevalyta samanė vietoj saldaus reiniškojo, kurį taip mėgo užklystantys keliautojai bei Europos monarchai, retrospektyviai sugadino daugybę to, ką Hebelis sukūrė anksčiau. Bet būtent jis rašė alemanų tarme (iš kur tada jo pamoksle atsirado „viena kalba“?), tai jis šlovino papročių švelnumą, tai jis sukūrė keletą trumpiausių prozos tekstų liaudiškiems „Kalendoriams“, kuriais žavėjosi Goethe’ė, Kelleris, Tolstojus, Hesse’ė, Canettis, Sebaldas.