Vienas žymiausių bei įtakingiausių šiuolaikinio džiazo kūrėjų pianistas Bradas Mehldau autobiografinėje knygoje „Formation: Building a Personal Canon“ be kita ko vaizdžiai aprašė ir turiningą ilgamečio rūkoriaus patirtį. Žinia, muzikas traukė ne vien tabako dūmus… Ir Louisas Armstrongas visą gyvenimą rūkė daug marihuanos…

Kiekvienas bent kiek džiazui neabejingas asmuo pastebės, kad 5–7-ajame XX a. dešimtmečiuose tarp bibopo flagmanų ūmai padaugėjo anksti mirusiųjų. Jų vidutinis amžius siekė vos 30 metų. Pagrindinė šio tragiško reiškinio priežastis – besaikis piktnaudžiavimas narkotikais bei alkoholiu. Žymus džiazo tyrinėtojas Jamesas Lincolnas Collieris savo 1978-aisiais išleistoje knygoje „The Making of Jazz“ rašė: „Tikėtina, kad 50–75 procentai bibopo atlikėjų turėjo vienokią ar kitokią patirtį vartojant stipriuosius narkotikus, maždaug ketvirtadalis jų buvo rimtai priklausomi ir net 20 procentų žuvo.“

Žinoma, tai būdinga ne vien džiazui. Natūralius kvaišalus žmonės atrado jau akmens amžiuje. Galima teigti, kad praeityje buvo piktnaudžiaujama daugiau nei dabar, nes narkotikai, kurie šiais laikais laikomi pavojingais ir nelegaliais, anuomet dažnai traktuoti kaip vaistai.

Beje, 7–9-ajame dešimtmečiuose įvairios priklausomybės išplito tarp daugelio skirtingų žanrų muzikų. Terry’is Riley’is ir „The Beatles“ nariai vartojo LSD, Eltonas Johnas – kokainą, visas reivas ir ankstyvasis hiphopas prisotinti narkotikų. Žudančių įpročių vergovėje pabuvojo ir Janis Joplin, Jimas Morrisonas, Ericas Claptonas, Jimmy Page’as, Keithas Richardsas, Kurtas Cobainas, Amy’ė Winehouse, Davidas Bowie’is, Bobby’is Brownas, Michaelas Jacksonas, Whit­ney’ė Houston bei daugelis kitų. Turbūt dar ilgesnis išeitų alkoholikų sąrašas. O štai Ozzy’is Osbourne’as geria šikšnosparnių kraują. Sunku patikėti, kad tai darantis žmogus niekuo nesisvaigina… Beje, į alkoholį ir kvaišalus įnikdavo ne tik muzikantai. Prisiminkime kad ir Ernestą Hemingway’ų, Vincentą van Goghą ar Edgarą Allaną Poe.

Vis dėlto nuo 1940 iki 1970 m. (ir dar kiek vėliau) narkomanija bei alkoholizmas būtent džiazo bendruomenėje beveik prilygo epidemijai. Kodėl kūrybingieji labiau linkę į tokias priklausomybes? Dalis tyrimų tarsi įrodė, kad kūrybingumas bei piktnaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis susiję, tačiau kita dalis tai neigia. Kaip bebūtų, menininkai nuolat ieško naujų potyrių, smalsumas yra jų varomoji jėga. Tai viena priežasčių, kodėl žmonės linkę keliauti. Kūrybingi asmenys niekada nesitenkina įprastomis, daugeliui normaliomis būsenomis, slapčiomis tikisi idėjas atveriančios patirties, kuri galėtų pakeisti jų realybės suvokimą, ieško stimuliacijos bet kokia forma. Bibopo atlikėjai buvo jauni, o jaunuomenė labiau linkusi eksperimentuoti (ironiška, kad net ir šiandien narkotikų vartojimu aktyviausiai domisi medicinos universitetų studentai).

Kai kurie džiazmenai narkotikus rinkosi siekdami paskatinti kūrybiškumą, kiti – kad neutralizuotų socialinę atskirtį. Muzikai, įvairūs menininkai dažnai yra emocingi, daug labiau linkę į atvirumą bei empatiją (lyginant su likusia visuomenės dalimi). Jie lengvai suserga depresija, susijaudina, greičiau patiria stresą. Nekyla abejonių, jog džiazo atlikėjai – vieni labiausiai emociškai įkrautų žmonių. Jų meistrystės pagrindas – improvizacija, tad kurti tenka begrojant. Be galimybės kažką pakoreguoti, ištaisyti. Trimitininkas Redas Rodney’is, daug metų koncertavęs su Charlie’iu Parkeriu, problemos ištakas aiškino taip: „Tai lėmė bendraamžių, kuriems save priskiri, įtaka. Esi dar nebrandus, matai, kad šitai daro tavo herojai, ir tau smalsu. Tad be galo lengva įsitraukti ir labai sunku sustoti.“

Paprastai džiazmenai groja baruose, klubuose, restoranuose. Visose šiose vietose parduodamas arba tiekiamas alkoholis. Neretai muzikantai gauna tam tikrą nemokamų gėrimų kiekį kaip dalį apmokėjimo. Ką tai lemia? Galimybę atlikėjams reguliariai gerti. Žinoma, ne visi, bet daugelis taip ir daro. Ilgalaikis gausus alkoholio vartojimas gali išprovokuoti aibę neigiamų padarinių sveikatai, įskaitant kepenų ligas, nuotaikos sutrikimus, įvairias vėžio formas, priklausomybę, susilpnėjusią imuninę sistemą ir t. t. Negydomas alkoholizmas būna net mirtinas. Nors nuo tokios priklausomybės neapsaugotas nė vienas, muzikantai yra ypač pažeidžiami. Be to, alkoholis laikomas vartais į narkotikų zoną, gali sukelti smalsumą kitų svaigalų bei kvaišalų atžvilgiu. Taip kanapės, o vėliau – ir į veną leidžiamas heroinas džiazo bendruomenėje tapo neatsiejama kasdienybės dalimi.

Džiazo klubai veikdavo naktimis. Muzikantų honorarai dažnai būdavo maži, todėl reikėjo be atvangos dirbti. Legendinis būgnininkas Maxas Roachas prisimena: „Darbo sąlygos geriausiu atveju buvo siaubingos. Sėdėdavome ankštuose persirengimo kambariuose paskendę dūmuose ir dejuodavome, kad būtų gerai turėti padorų persirengimo kambarį ir ten atsipalaiduoti, o ne rengti šešis pasirodymus per naktį nuo 21 val. iki keturių ryto.“

Minėtoji situacija labai skiriasi nuo, tarkim, bažnyčios vargonininko ar muzikos kompozicijos dėstytojo universitete gyvenimo. Nuolatinis stresas ne tik vargina, bet ir verste verčia atsipalaiduoti, nurimti, atkurti kūrybines galias. Nepalankios aplinkybės gali paskatinti vartoti kažką, kas padėtų kontroliuoti šias „amerikietiškų kalnelių“ būsenas.

Gastrolių realybė atrodydavo taip: nešildomu autobusiuku keliauji į vis kitą klubą, esantį už 500 mylių. Nuo turo pradžios normaliai nemiegojai, o grodamas privalai būti žvalus. Priešingu atveju tave atleis. Po kelių pasirodymų tampi nervingas ir visai nebegali užmigti. Negana to, kaip tamsiaodis nuolat susiduri su smurtiniu rasizmu (vadinamąja segregacija) – viešbučiai neįsileidžia, nepriima tavo pinigų, restoranai atsisako aptarnauti, vietinis šerifas – tikras psichopatas. Tuomet dairaisi, kas iš tavo sąmonės visa tai ištrintų. Ir štai kažkoks vaikinas sako: štai heroinas, tai padės. Ir tikrai, staiga kurį laiką esi ramus, energingas, gali tęsti…

Nusilpusius narkomanų organizmus neretai užpuldavo plaučių uždegimai, tuberkuliozė. Antibiotikų jų gydymui nebuvo lengva įsigyti, o artimi kontaktai spartino užkrečiamų ligų plitimą, didino mirtingumą. Kepenų ląstelių karcinoma nusinešė saksofonininkų Stano Getzo ir Steve’o Lacy’io gyvybes. Kraujavimas iš venų buvo pianisto Billo Evanso mirties priežastis. Wyntonas Kelly’is taip pat mirė nuo cirozės komplikacijų. Benas Websteris, Colemanas Hawkinsas, Lesteris Youngas, Dexteris Gordonas… Visus galiausiai pakirto mirtinos kepenų ligos.