Prieš mėnesį „Youtube“ kanale publikuotame Tomo Seguros interviu su Quentinu Tarantino’u žymiojo režisieriaus buvo paklausta, ką jis mano apie šiuolaikinį kiną. Tarantino’as atsakė taip: „Kinas juda švytuokle: 7-asis ir 8-asis dešimtmečiai – veržlūs revoliuciniai metai JAV kine, 9-asis buvo siaubingas, 10-ajame švytuok­lė pakilo aukščiau, o dabar jai laikas kristi.“

Ar tikrai šiandienos kinas išgyvena nuosmukį? Mano manymu, 2022-ieji visame pasaulyje išskirtiniai ne tik filmų gausa, bet ir įvairove, kokybe, temomis, debiutais, vaizduote. Nepaisant industriją palietusio karantino, produkcijos pasiūla išaugo kaip niekada – visas metų premjeras peržiūrėti būtų įmanoma nebent arba užsibarikadavus namie prie ekrano, arba nusipirkus metinį kino teatro abonementą, liovusis eiti į darbą ir paaukojus brangias miego valandas. Taigi, šiame tekste retrospektyviai apžvelgsiu prabėgusių metų užsienio kino paletę bei jo tendencijas, aptardama tuos filmus, kurie pakylėjo, sukrėtė arba viltis sudaužė į šipulius.

TEGYVUOJA EKRANIZACIJOS

Vienas nuostabiausių metų filmų, apie kurį skubu pranešti neskaitysiantiems iki pabaigos – „Pano labirinto“ (Pan’s Labyrinth, 2006) ir „Vandens formos“ (The Shape of Water, 2017) režisieriaus Guillermo del Toro „Pinokis“ (Pinocchio, 2022). Šis meksikiečių kūrėjas garsėja siaubo estetikos kino pasakojimais, kupinais mistikos, mirusiųjų pasaulio kronikų, paslaptingų pabaisų ir keistų pabaigų. Naujausias jo darbas – naudojant sustabdyto kadro (stop motion) animaciją net penkiolika metų rengta tamsi pasakos apie Pinokį versija. Vizualinė jos pusė keri – preciziški lėlininkų kūriniai neįtikėtinai tikroviškai atgyja. Pinokis čia – tas pats išdykęs medinis berniukas, tačiau gotiški kraštovaizdžiai, nuolat pagrindinio veikėjo tykantys pavojai bei skaudžios pamokos patikina, jog filmas – ne vaikams. Pinokis yra lėlė, kaip ir visi kiti personažai, bet elgiasi itin žmogiškai. Medinukas įkūnija visas labiausiai erzinančias žmonių savybes, tad žiūrovas identifikuojasi su patologiškai klystančiu herojumi. Įdomus ir netikėtas režisieriaus sprendimas suteikti padaužai nemirtingumo galią – tarsi priminimas, kad visi turime galimybę bandyti gyventi tyriau, atsakingiau, būti geresni vis iš naujo ir iš naujo. Be humanistinių temų filme sutinkami ir Italijos fašistai (net pats diktatorius Benito’as Mussolinis), parodoma žiauri, beprasmė smurtu grįsta militaristinė valdymo sistema. Šiuo darbu, kuriame vaidinančios lėlės savo monologais neigia, kad jos tik lėlės, del Toro’as įrodo, jog animacija gali paliesti jaudinančius dvasinius aspektus.

Vokiečių režisierius Edwardas Bergeris nusprendė imtis rizikingo grandiozinio projekto – ekranizuoti garsiojo rašytojo Ericho Marios Remarque’o romaną. Karinėje dramoje „Vakarų fronte nieko naujo“ (All Quiet on the Western Front, 2022) pilna kančios, absurdo ir istorijos pamokų, kurias iki šiol „kalame“ mokyklose. Gaila, bet dabartinė situacija kaimyninėje šalyje patvirtina, jog filmas pasirodė laiku ir vietoje. Veiksmas, plėtojamas 1917-aisiais, sukasi aplink Paulių Boimerį. Septyniolikmetis, paskatintas mokytojo Kantoreko kalbos apie patriotizmą ir būtinybę ginti amžinosios imperijos sienas, nuslepia savo tikrąjį amžių, kad galėtų kartu su draugais užsirašyti į kariuomenę. Ilgai netrukus jis išsiunčiamas į mūšio lauką: su menka įranga, minimaliu apmokymu bei jau žuvusio kareivio uniforma. Fronte Paulius jau nuo pirmos akimirkos išgyvena baisiausius realybės košmarus, o kamera iš arti seka herojų iki pat karo pabaigos.

Ekrane įspūdingai atkurtos žūtbūtinio karo scenos ir genialiai įterptos mažų džiaugsmų akimirkos. Tokių kaip žvelgimas į dangaus žydrynę sėdint tupykloje arba kupinas juoko vištos vogimas iš ūkininko. Apie beprasmybę kalbantis filmas šiandien ypač aktualus, koreliuojantis su žmonių jausmais išgyvenant karą arba nuolatinę jo grėsmę. Tai didingos literatūros didinga ekranizacija. Ar ištversite žiūrėti tokį įtikinamą kūrinį, kai už mūsų šalies sienų liejasi tikras kraujas, – nuspręskite patys.

Dar viena knygos ekranizacija, kaip ir prieš tai aprašyti filmai randama „Netflix“ platformoje – kitokio kalibro temas nagrinėjanti komiška vieno madingiausių šiandienos režisierių Noah Baumbacho drama „Baltas triukšmas“ (White Noise, 2022), paremta to paties pavadinimo Dono DeLillo 1985 m. romanu. Vieną pagrindinių vaidmenų čia atlieka kūrėjo mūza kine ir gyvenime aktorė, režisierė Greta Gerwing, o jos partneris – pats Adamas Driveris. Siužetas sukasi apie mažo miestelio šeimą, kurios gyvenimas pasikeičia, kai avarijon patekęs traukinys į orą paleidžia gyvybei pavojingus chemikalus. Veikėjai eina į darbus, gaminasi pusryčius, daug ir greitai šneka, kol visame buitiniame chaose ima ryškėti paveikslas, kaip eilinis žmogus reaguotų į evakuaciją, užpuolus nematomam priešui. Pirma filmo dalis talpina visas įmanomas klišes su nuorodomis į pasaulinę pandemiją. Dabar, kai jaučiamės saugūs, žvelgiant iš šalies, ekrane besiskleidžiantis reakcijų spektras – desperacija, abejingumas, herojiškumas – atrodo itin juokingai. Antroje dalyje siužetas tampa vis painesnis, siurrealistiškesnis. Galima spėti, kad galbūt joje kvestionuojama masinė antidepresantų vartojimo psichozė JAV. Prasideda haliucinacija, kurią sunku sekti ir suvokti: pametame ryšį, koks žmogus iš tiesų yra pagrindinis herojus, koks jo santykis su žmona, kur dingo jų vaikai, kodėl jie taip keistai ir neprognozuojamai elgiasi. Sąmoningai parinkti siurrealistiniai interjerai, padriki personažų monologai bei dialogai tiesiog erzina.

Knygos skaityti neteko, bet filmas nuvilia, neapleidžia nuojauta, kad režisieriui pristigo laiko jį pabaigti. Internetinėje erdvėje kino kritikai diskutuoja, jog sąlyginai perspektyvus literatūrinis kūrinys galėjo pavirsti į stipresnę, paveikesnę ekranizaciją. „Balto triukšmo“ nerekomenduoju, tačiau N. Baumbachą vis viena myliu už jo ankstesnius darbus – „Frances Hą“ (2012) ir „Santuokos istoriją“ (Marriage Story, 2019). Režisierius puikiai geba atskleisti asmenines paprastų žmonių dilemas, įvilkdamas jas į betarpiškai jaukų rūbą.

FILMAI, KURIE APNUOGINA

Ne, tai nebus erotiškiausių metų filmų penketukas! Kalbėsiu apie keletą tų, kurie negailestingai juokiasi iš žiūrovų, atskleisdami po prisitaikėliškumo kaukėmis slypinčias pūliuojančias votis, sugedusius vidurius, vietoj kraujo venomis tekančius šešėlius. Turbūt nenustebsite, kad visi jie bekompromisiai, tiesmuki, kaip ir būdinga Šiaurės kino kūrėjams.

Vienas labiausiai sukrėtusių metų filmų, po kurio peržiūros užpuolė ypač slogūs jausmai – danų režisieriaus Christiano Tafdrupo „Speak No Evil“ (2022). Šio siaubo kūrinio pristatyme rašoma, kad tai istorija apie Luizą (akt. Sidselė Siem Koch) ir Bjorną (akt. Mortenas Burianas), pirmą kartą atvykusius į svečius aplankyti kitos šeimos, su kuria susipažino atostogų metu. Pasakojimu siekiama atskleisti, kaip peržengiamos ribos, kai pernelyg pasitikima kitais, kai nemokama pasakyti „ne“ ir pakovoti dėl savęs, kai ignoruojama intuicija. Namų šeimininkai Patrikas (akt. Fedja van Huêtas) ir Karina (akt. Karina Smulders) elgiasi neįprastai, rodos, kažką slepia. Visą filmą „geroji“ besisvečiuojanti pora ignoruoja jų keistumą – Luiza su Bjornu stengiasi būti mandagūs, įtikti, prisitaikyti, nors moters intuicija aiškiai perspėja, kad reikia iš ten nešdintis kuo toliau. Kūrinys nerekomenduojamas silpnų nervų žiūrovams, nes jame vaizduojamas smurtas ne tik prieš suaugusiuosius, bet ir prieš vaikus. Sakoma, jog tai vienas kontroversiškiausių metų filmų, su kaupu atspindintis tai, kas būdinga žanriniam skandinavų kinui, – šaltakraujiškas, tiesus, apsiniaukęs. Dievinu šiaurietiškas komedijas, tačiau „Speak No Evil“ galima priskirti prie tamsiosios šių šalių kino reprezentacijos pusės.

Porą naktų sapnavusi siužeto siaubą, galiausiai visgi nesigailėjau pamačiusi minėtą istoriją. Labiau pagailo tų, kurie nemoka nubrėžti ribų ir apginti savęs, o jų yra daugiau, negu galvojame – juk kiekvienas savo gyvenime rastume situaciją, kai nemokėjome pasakyti tvirto „ne“ ir nudegėme. „Speak No Evil“ negailestingai parodo, kokios tokio elgesio pasekmės, silpnumą iškeldamas kaip kvailių savybę, galinčią pražudyti. Atminkite, po seanso kilęs pasibjaurėjimo jausmas nebūtinai yra prasto filmo bruožas – tai gali būti įtaigaus, jaudinančio, atviro ir stip­rinančio kino savybė.

Dar didesnį absurdą atskleidžia šių metų Europos kino apdovanojimuose triumfavęs švedų režisieriaus Rubeno Östlundo „Liūdesio trikampis“ (Triangle of Sadness, 2022). Tai europietiškas 2022-ųjų filmas numeris vienas, vertingas ne tik savo įžvalgomis apie kapitalistinio pasaulio piktžaizdes, bet ir geru juoduoju humoru bei intriguojančiu siužetu.