Su kino režisieriumi Vytautu Katkumi susitikome jo debiutinio ilgo metro filmo „Svečias“ premjeros išvakarėse – po uždaros peržiūros artimiausiems žmonėms, prieš kūriniui pasiekiant plačiąją publiką. Nors istorija ekrane alsuoja nostalgiška vasaros atmosfera, gamtos ir jūros ramybe, ji kartu byloja apie vienatvę, atsisveikinimą su vaikystės vietomis, su kuriomis ryšys neišvengiamai silpsta. Tai pasakojimas apie bandymą susitaikyti, išbūti tyloje, ieškoti šilumos santykyje su kitais, jau pastebėtas ir įvertintas Karlovi Varų kino festivalyje – pelnęs apdovanojimą už geriausią režisūrą.

Vytauto Katkaus filmus vienija jautri, vizuali, introspektyvi stilistika. Jis kalba apie žmogaus santykį su laiku, vieta ir praeitimi, vidiniams išgyvenimams atskleisti pasitelkdamas tylą, pauzes bei subtilų vaizdo grožį. Šio autoriaus kūryboje gamta, šviesa ir erdvė – ne fonas, o veikėjų būsenų atspindys. Katkaus pasaulyje svarbiau ne įvykiai, o tai, kas tarp jų: vienatvė, nostalgija, mėginimas susigyventi su pokyčiais.

 

Didžiuosius Lietuvos ekranus neseniai pasiekė jūsų drama „Svečias“. Kokie jausmai apėmė jai pasirodžius čia, palyginti su premjera Tarptautiniame Karlovi Varų kino festivalyje Čekijoje? Ar faktas, kad filmą mato ir vertina tautiečiai, jums svarbus?

 

Be abejo, jausmai stiprūs. Abiem atvejais kamavo jaudulys, nerimas, kaip mano darbas bus priimtas, kaip bus suprastos tam tikros scenos. O sykiu abi premjeros labai skirtingos. Karlovi Varuose įvyko pirmasis viešas seansas, per jį salėse sėdėjo daugiau kaip tūkstantis žmonių; nerimas kilo ir dėl techninių dalykų – ar ne per tamsu, ar ne per garsiai, ne per tyliai skambės, taip pat dėl publikos gausos. Pirmosios žiūrovų reakcijos, pirmieji komentarai. Lietuvoje iš dalies ramiau, nes filmas jau rodytas, tačiau iš kitos pusės – jaudulys net didesnis. Žinoma, pristatyti savo kūrybą čia yra svarbu. Lietuvos publika supranta kalbą, detales, kurios nėra išsamiai aiškinamos, kaip, pavyzdžiui, lietuviškos dainos, kurorto jausmas vasarą ir t. t., dėl to atrodo, jog ji gali įžvelgti dar daugiau niuansų.

 

Scenarijų rašėte su Marija Kavtaradze. Kaip vyko procesas?

 

Mes su Marija esame labai artimi draugai – dažnai dirbame kartu, keičiamės idėjomis dar ankstyvuose filmų kūrimo etapuose. Kai papasakojau savo mintį, ji „užsikabino“, ir pradėjome ieškoti formos. Iš pradžių galvojome, kad filmas bus labai stilizuotas, su griežtomis taisyklėmis. Marijai mano sumanymas patiko, ir ji prasitarė, kad jei rašysiu scenarijų, norėtų prisidėti. Tai paskatino imtis komandinio darbo.

 

Atrodė, kad idėjos nuolat sukasi galvoje, vystosi, bet sykiu bijojau vienas ryžtis pilno metro filmui, jaučiausi tam dar nepasirengęs. Marijos prisijungimas paskatino startą. Mes neturėjome jokių griežtų susitarimų, kas ir kaip rašo. Procesas vyko labai organiškai: pasiūlydavau sprendimą, o Marija jį išplėtodavo. Tai buvo bendras darbas be aiškių ribų, ir labai reikėjo tokio žmogaus kaip Marija, nes ji ne tik įsivaizduoja, koks galėtų būti filmas, bet ir geba tą viziją paversti tekstu. Vien sumanyti idėją scenarijui nėra itin sunku, sunkiau perteikti veikėjų būsenas, emocijas, kurios nėra tiesioginis veiksmas, o tiesiog egzistuoja. Nuo pat pradžių su Marija dalinausi įvairiomis ištraukomis, paveikslais, siųsdavau tiklalaides – visa tai buvo inspiracijos, padėjusios kurti personažus.

Kiek laiko praėjo nuo koncepcijos gimimo jūsų galvoje iki bendro scenarijaus rašymo?

 

Pirminė mintis man kilo dar apie 2016-uosius. Nepasakyčiau, kad nuo tada šis sumanymas užvaldė visą mano dėmesį – tiesiog atsirado tam tikrų idėjų, kurių nepaleidau, jos keitėsi, vystėsi, siejosi tarpusavyje. Rimčiau apie siužetą pradėjau galvoti 2021–2022 metais. Maždaug po metų kartu su Marija sėdome rašyti scenarijaus. Pirmą jo versiją turėjome po kiek daugiau nei pusmečio, o vėliau atsirado ir keli kiti variantai.

 

Dalyvavome dirbtuvėse „Turino Feature Lab“, kurios mums labai padėjo. Ten pagrindinis dėmesys buvo skiriamas filmo rengimui. Dirbome su scenarijumi, bet tuo pačiu metu vaikščiojome į susitikimus su prodiuseriais, režisieriais, operatoriais, montuotojais. Rašymo procesas vyko lygiagrečiai pasiruošimui. Tai leido pradėti aktorių atranką, apgalvoti vizualinį sprendimą. Visi etapai pynėsi tarpusavyje. Galima sakyti, kad parengiamiesiems darbams prireikė maždaug dvejų trejų metų. Filmavimas užtruko kiek ilgiau nei mėnesį, vasarai pereinant į rudenį, nes filme svarbu, kad sezono pasikeitimas būtų aiškiai matomas.

 

Kodėl prie idėjos, gimusios bemaž prieš 10 metų, sugrįžote taip vėlai?

 

Ji atsirado, ir tiek. Nebuvau tikras, ar kada nors bus realizuota, ar ne. Nuolatos kyla įvairių minčių: kai kurios išnyksta, o kitos, kaip ši, lieka. Anuomet dar stačiau trumpametražius filmus. Tik vėliau pradėjau galvoti apie temas, kurias būtų įdomu vystyti toliau. Šiuo atveju, iš pirminio sumanymo beveik nieko neliko – galutinis rezultatas labai skiriasi nuo to, ką tada įsivaizdavau. 

 

Koks buvo pagrindinis atspirties taškas kuriant „Svečią“?

 

Tuo metu domėjausi itin artimu svetimų žmonių santykiu – tokiu, kuris staiga atsiranda ir susipinklioja, kai nebeaišku, ar jame yra šilumos, ar jis labiau priverstinis. Santykis tarp svetimų žmonių – nebūtinai romantinis – man išlieka įdomus ir šiandien.

Ar anksčiau svarstėte imtis ilgo metro filmo, ar formatą nulėmė pati idėja ir tema?

 

Iš pradžių sumanymai kilo lyg ir trumpametražiams filmams, ir svarsčiau, kaip juos būtų galima plėtoti toliau. Vėliau atsirado galimybė rinktis tiek trumpo metro, tiek pilnametražį projektą. Skverbiantis gilyn, mintys ėmė jungtis, prisiminiau ankstesnes savo idėjas. Viskas susiliejo į vientisą visumą. Suvokiau, kad manoji koncepcija talpina daug temų, kurias norisi išvystyti pilno metro formatu. Neturėjau tikslių planų dėl trukmės – viskas susiklostė labai organiškai.

 

Ar dirbti su ilgo metro filmu jums buvo lengviau, ar sunkiau?

 

Kaip ir galima nuspėti, pilno metro kūrinio filmavimas ir pasiruošimas jam trunka ilgiau nei trumpo, tad, matyt, galima tai priskirti prie kategorijos „sunkiau“. Visgi, nepaisant trukmės, reikia atlikti tuos pačius veiksmus. Pasiruošimas ilgo metro filmui turi būti labai sistemingas. Nemažai laiko praleidi galvodamas idėjas, o jas apmąstant kyla daug klausimų: ar reikia keisti temą, kaip viską suvaldyti? „Svečias“ – pirmas mano tokio formato darbas, todėl svarstau, ar jam būdingi kokie nors išskirtiniai dėsniai. Daugiausia minčių kilo dėl to, ar ilgas metras turi skirtis nuo trumpo savo taisyklėmis, ar reikia daugiau ir įvairesnių elementų, ar nebūtinai. Svarbu suprasti, kuo šie formatai ypatingi.

 

Kaip sekėsi minėtuosius klausimus spręsti?

 

Visi sprendimai formavosi pasiruošimo metu ir į juos buvo įtraukta aibė žmonių. Pavyzdžiui, Marija Kavtaradze, kastingo režisierė Ugnė Šiaučiūnaitė ir kiti. Labai daug išmokau stebėdamas skirtingų departamentų darbą. Kiekvienas jų ne tik atliko privalomas užduotis, bet ir įnešė didžiulį indėlį į filmą. Dėl to buvo svarbu būti šalia, matyti patobulinimus ir juos tikslingai panaudoti.

 

Kokios priežastys lėmė, kad tarp patyrusių aktorių, tokių kaip Arvydas Dapšys ar Eglė Gabrėnaitė, prieš kamerą atsirado jūsų draugai bei kolegos?

 

Norėjosi autentiškumo, kad personažai būtų tikri. Rašant scenarijų tapo gana akivaizdu, jog tam tikrus vaidmenis turėtų atlikti profesionalūs aktoriai. Dalis veikėjų užgimė be realių žmonių, kuriais galėtume remtis, todėl buvo aišku, kad jiems reikalinga atranka. O štai kai kuriuos kitus personažus įkvėpė draugai ar pažįstami – juos ir pakvietėme vaidinti. Norėjosi maišyti realybę su fikcija, tiek kalbant apie lokacijas, filmavimo stilių, tiek apie istorijos herojus. Tikrai nesiekėme iš neprofesionalų bandyti padaryti rimtus aktorius. Tai nebuvo šio filmo užmojis.

 

Jūsų dramoje nemažai tylos scenų. Ar neprofesionaliems aktoriams nėra sudėtinga personažų psichologinę būseną perteikti tiesiog būnant prieš kamerą?

 

Skyrėme daug dėmesio tam pasirengti, ypač kalbu apie Darių ir Vismantę. Kai kuriose scenose norėjosi, kad jie paprasčiausiai būtų kadre. Dalies dalykų specialiai nerepetavome arba repetavome labai mažai. Filmavimą planavome taip, kad jis vyktų kuo chronologiškiau, todėl nuo pat pradžių buvo aišku, kur link veda kiekviena scena. Daug jų atrodė tarsi įprasta kasdienybė – aktoriai ilsisi, sėdi, laukia – ir tokius momentus dokumentiškai fiksuodavau. Norėjosi išlaikyti tą buvimo pojūtį. Nemažai filmavome realiose situacijose, pavyzdžiui, tikrame gimtadienyje, miesto šventėje. Tai lyg dokumentiškas fiksavimas, bet sykiu dalis personažų ir aktorių žinojo, ką reikia daryti.

 

Kodėl veiksmo vieta pasirinkote Šventąją?

 

Nuo pat pradžių nekilo klausimų, kad istorija turėtų plėtotis mažame kurortiniame miestelyje, kuriame jaučiamas poslinkis tarp sezono ir ne sezono. Šventoji puikiai tiko, nes rugsėjo mėnesį čia įvyksta ryškus pokytis: parduotuvės užsidaro, poilsiautojai išvyksta, lieka tik vietiniai, ir prasideda visiškai kitas laikas. Buvo labai svarbu, kad tas pokytis būtų natūralus, o ne sukurtas dirbtinai. Norėjosi prisiderinti prie realios vietos, kad viskas atrodytų autentiškai.

 

Minėjote, jog muzika filme taip pat labai svarbi. Praplėskite.

 

Visi kūriniai iš karto buvo nurodyti scenarijuje. Pavyzdžiui, dainą „Voras“ įtraukėme dėl praktinės priežasties – Vismantės vaikas Nikolas, kuris ir vaidina filme, ją išgirdęs visada nusiramina ir nustoja verkti. Specialiai dėl šios dainos atsirado tam tikros scenos. „Voro“ tekstas iš dalies derėjo ir su „Svečio“ tema. Dizainerė Morta Jonynaitė į kostiumus įtraukė vorų detalių, ir taip atsirado svarbus filmo objektas.

Vaido Baumilos „Kunigunda“ pasirinkta, kad atspindėtų kurortą ir būtų žinoma žiūrovams, ji svyruoja ant atpažįstamumo ir atsibodimo ribos – akivaizdus vasaros hitas. Nesinorėjo kurti ko nors specialiai. 

Užsienio atlikėjų muzika taip pat turi savo istoriją. Danielio Johnstono kūryba buvo labai svarbi, nes pagrindinis personažas iš dalies inspiruotas jo. Rašydami scenarijų dažnai galvojome apie šį menininką. Norėjome, kad filmo garso takelis atspindėtų jo low-fi stilių – muzika būtų nuoširdi, šiek tiek netvarkinga, nenušlifuota ir autentiška.

 

Kaip atsirado „Svečio“ tema – pojūtis, kad esi svetimas vietoje, kurioje užaugai? Ar ji kilo iš jūsų asmeninių patirčių, ar iš kitų žmonių pasidalinimų?

 

Bendrai – tiek kiti dalijosi savo patirtimi, tiek pats esu jautęsis panašiai. Atrodo, visada kyla klausimas, kada reikia atsiriboti nuo buvusių artimų erdvių. Ar padarei viską, kad galėtum gyventi toliau? Nebūtinas didelis atstumas, kad jos tau nebepriklausytų, tiesiog ateina laikas nustoti galvoti apie melancholiją, nebesimėgauti ja, judėti tolyn. Kartais tai perteikia iš pažiūros nereikšmingos situacijos – gamini maistą ir sudvejoji, gal reikėjo įdėti prieskonių, o gal jau ne, nes sugadinsi patiekalą. Ši tema įvairiomis formomis egzistuoja visada.

Jūsų dramoje juntama vasaros lengvumo ir nostalgijos nuotaika, tačiau kartu nagrinėjamos emociškai sunkios problemos – atsisveikinimas su buvusiais namais, su žmonėmis nesusiformavęs ryšys… Ar filmo scenarijuje paliekate laisvės žiūrovo interpretacijai?

 

Aišku, norėtųsi, kad filmas būtų atviras, bet personažas vis tiek apsisprendžia. Manau, tikras atvirumas atsiranda tada, kai tenka rinktis: ar sprendimas priimtas per anksti, ar per vėlai? Tas lūžis, liūdesys, nerimas dėl savo veiksmo – visiškai normalu. Būtent tai ir siekiu parodyti. Jokiais būdais ne teisti ar kaltinti personažą – veikiau pabūti su juo.

 

Žiūrint „Svečią“, ypač ryškus vienatvės pojūtis. Jis kyla iš pagrindinio veikėjo bandymo megzti ryšį su draugo tėvu, taip tarytum siekiant išjausti savojo netektį. Kodėl pasirinkote vaizduoti būtent tokį santykį?

 

Iš pradžių susidaro įspūdis, kad Danielius atvyksta parduoti buto, tačiau iš tikrųjų jis atvyksta atsisveikinti su tėvu, kuris mirė, kai sūnus negalėjo būti šalia. Visą filmą galima priimti kaip gedėjimo išgyvenimą ir bandymą susitaikyti. Rašant scenarijų mudviem su Marija buvo labai svarbu nuo pat pradžių parodyti vienatvę – jos skirtingas formas – ne iš neigiamos pusės, o kaip būtinybę ir patirtį. Vienatvė gali būti gera, turėti komiškų elementų, tačiau reikia prisiminti, jog tuo pačiu metu vyksta daug vidinių procesų. Tai tarsi meditacija, kurios griebiesi, kad kas nors įvyktų ar nurimtum. Norėjosi, kad veikėjai ne medituotų tiesiogine šio žodžio prasme, o elementariai išbūtų tą būseną ir vienatvę.

Taip pat reikšmingas artimų žmonių santykis – šiltas ir nuoširdus, o gal naujai atsiradęs, nebūtinai romantiškas, bet šiek tiek pranokstantis draugystę. 

 

Kokios emocijos išlydėjus „Svečią“ į kino ekranus? 

 

Filmo nebepakeisi – koks jis yra, toks. Ir viskas čia gerai, reikia šitai priimti. Labai įdomu stebėti, kaip „Svečią“ sutiks žmonės. Kyla nerimas, jaudulys, bet sykiu tai – teigiamas jausmas. Manau, jaudulį pamažu keičia smalsumas.

 

2025-10-17