PAWEŁAS PAWLIKOWSKIS: ESU XX A. TREMTINYS

Kalbino Müge Turan

Paweło Pawlikowskio kinas visada rėmėsi lakoniškumu: taupiais dialogais, preciziškomis kompozicijomis, švytinčiais nespalvotais vaizdais ir istorijomis, kuriose smurtas juntamas ne iš paaiškinimų, o iš to, kas lieka už kadro. Filmuose „Ida“ (Ida, 2013) ir „Šaltasis karas“ (Zimna wojna, 2018) praeitis nebuvo tiesiog atkuriama – ji slėgė kūnus, kraštovaizdžius ir artimus žmonių santykius. „Tėvynė“ (Fatherland, 2026) šią meninę kalbą perkelia į pokario Vokietiją. Filme sekame Thomą Manną ir jo dukterį Eriką Mann, rašytojui 1949-aisiais grįžtant į sugriautą, politiškai susiskaldžiusią šalį, kurioje gyventi nelengva ir moraliniu požiūriu. Egzilio, istorijos ir priklausymo jausmo klausimai čia kyla tiek iš tylos, kompozicijos ir pauzių, tiek iš dialogų.

Kai susitikome Kanuose, mūsų pokalbis nuo Th. Manno ir pokario Europos pasuko prie minimalizmo, muzikos, intelektualų vaidmens ir paties režisieriaus nesavumo šiandienos pasaulyje. „Esu XX a. tremtinys“, – pasakė jis. Lyg tarp kitko ištarta frazė, kurioje, regis, daugeliu atžvilgių telpa ir pats filmas.

Minėjote, kad kartais jaučiatės tarsi atsidūręs ne savo epochoje. Manau, vienaip ar kitaip tokia būsena pažįstama daugeliui mūsų. Gal galėtumėte plačiau papasakoti, iš kur ji kyla?

Na, mano nesavumo jausmas susijęs su labai konkrečia gyvenimo istorija. Iš Lenkijos išvykau keturiolikos ir krausčiausi iš šalies į šalį. Pirmiausia nukeliavau į Londoną, nekalbėdamas angliškai, tad turėjau išmokti. Paskui persikėliau į Vokietiją ir ten baigiau mokyklą, vadinasi, reikėjo perprasti ir vokiečių kalbą. Kai esi jaunas, prisitaikai. Taigi nuolat patirdavau, ką reiškia atsidurti naujoje vietoje, susigaudyti aplinkoje ir ieškoti, kur pritapti. Bet kartu augau tam tikroje kultūrinėje terpėje – Europos humanizmo tradicijoje, galbūt patriarchalinėje, ar kaip kitaip norėtumėte ją pavadinti. Tai tiesiog buvo pasaulis, iš kurio atėjau.

Ilgą laiką palaikiau tuos, kurie nepritarė šiai sistemai. Tačiau kai nebelieka pačios tvarkos, pradedi svarstyti: kam dabar priešinuosi? Kur mano vieta? Ar įsipareigoti kokiai nors idėjai, ar tiesiog pripažinti, kad pasiklydau, ir mėginti tą išreikšti filmuose? Turbūt tai viena iš kino kūrėjo privilegijų.

Taip pat kalbėjote, kad šiandienos pasaulyje jaučiatės pasimetęs.

Taip. Dar ir todėl, kad esu iš XX a. Negaliu to nuslėpti. Aš – XX a. tremtinys (juokiasi). Tikriausiai nemažai kas sakys: „Ai, senas bambeklis, niekam jis nebeįdomus.“ Bet laikausi savo ir kuriu filmus, kurių veiksmas nukelia į praeitį, nors tam tikra prasme jie pasakoja apie dabartį. Tik netiesiogiai. Apie šiandieną kalbėti tiesiai negalėčiau, nes niekaip jos nesuvokiu. Norėčiau po penkiasdešimties metų apie ją paskaityti ir suprasti, kas gi iš tikrųjų vyko.

Šiuo metu visa tai primena kažkokią keistą mokslinę fantastiką: puikus naujas pasaulis, kuriame skaitmeninės patirtys sugyvena su visiška barbarybe, su Pirmojo pasaulinio karo reiškiniais. Visiškai nesuprantu šiuolaikinių technologijų ar tos Elono Musko civilizacijos. Matau, kaip tam tikri pažangūs pokyčiai kažkaip padeda rastis visiškai regresyviems reiškiniams, kaip šie dalykai veikia drauge, kaip auga susipriešinimas. Ir bijau, kaip mes visi.

„Tėvynė“ galbūt yra vienas būdų susidoroti su tuo nerimu. Juk galima įžvelgti tam tikrą paralelę su Th. Mannu, atsidūrusiu fiziškai ir kultūriškai padalytame pasaulyje, tarp dviejų tuomet siūlomų pasakojimų. Turiu pripažinti ir tai, kad grįžimas į praeitį, į analoginį pasaulį, kuriame žmonės iš tiesų egzistavo trimis matmenimis ir patys tiesiogiai išgyveno istoriją, užuot pažinę ją per informacinį burbulą, kaip šiandien įprasta, man yra savotiškas eskapizmas.

Visi turi nuomonę apie viską, bet ją maitina žinios iš pasaulių, kurių jie iš tikrųjų nepažįsta. Vienas ar kitas pasakojimas – veikiausiai jų daugiau nei du – jau būna už juos viską sudėliojęs. Verčiau atsitraukiu ir mėginu sukurti filmą, išreiškiantį mano nerimą dėl viso to.

Pradžios epizodo vaizdas ir faktūra primena archyvinę medžiagą, nors tai naujai nufilmuoti kadrai. Kaip tą pasiekėte?

Turėjome tikslą, kad pirmieji kadrai sukeltų tokį įspūdį. Visur filmavome autentiškose vietose, kurių mėnesių mėnesius ieškojome Lenkijos Žemutinėje Silezijoje, kadaise priklausiusioje Vokietijai. Todėl ji atrodo vokiška, o kai kurios vietos gerokai apleistos. Bet įžanginė scena man buvo labai svarbi. Pasakiau: „Ją turime nufilmuoti idealiai.“ „Buick“, prabangus amerikietiškas automobilis, riedantis per šį kraštovaizdį, – nepaprastai paveikus vaizdas. Stengėmės, kad jis atrodytų kuo tikresnis. Žiūrėjau to meto archyvinę medžiagą. Nenorėjau jos naudoti – troškau sukurti kažką, kas primintų archyvinius kadrus.

Ar galvojote ir apie Roberto Rossellini darbus, ypač tuos, kuriuos jis filmavo karo nuniokotoje aplinkoje?

Na, jis sukiojosi tikruose griuvėsiuose, jam pasisekė (juokiasi). Daugiau mąsčiau apie „Romą – atvirą miestą“ (Roma città aperta, 1945) ar „Vokietiją, nulinius metus“ (Germania anno zero, 1948). Jis iš tiesų filmavo autentiškoje aplinkoje. Žinoma, norėjau perteikti atmosferą, bet pernelyg jos neakcentuodamas. Tiesiog parodydamas, kas ir kaip. Nėra stambių planų, primygtinai kreipiančių į tai dėmesį. Žiūrovas pats susidaro bendrą vaizdą. Kamera išlieka statiška ir sykiu juda per tą erdvę. Pamenu, automobilyje sėdėjęs Hannsas Zischleris paklausė: „Ar rodysi viską, kas čia darosi?“ Atsakiau: „Ne, ne, tai tiesiog vyksta.“ Žmonės arba pastebės, arba ne, bet greičiausiai pastebės.

Sakėte, kad augote veikiamas humanistinės kultūros tradicijos. Ką jums jaunystėje reiškė Th. Mannas? Ar dirbant prie šio filmo teko tam tikra prasme susiremti su šia tėviška figūra? Gal net ją „nužudyti“?

Ne, visai ne. Jaunystėje Th. Manno kūryba man niekada nepatiko: jis buvo toks smulkmeniškas, pedantiškas, itin mėgo užuolankas. Gerokai labiau juo susidomėjau vėliau. Dabar vertinu jo gebėjimą atitolti ir viską tiksliai aprašyti. Jaunystėje mane traukė aštresnė literatūra – akivaizdžiau poetiška, emocingesnė, veikianti kone fiziškai. Tad šis filmas iš tiesų nelabai susijęs su mano žavėjimusi Th. Mannu. Pasitelkiu jį kaip draminį personažą. Tačiau jis neabejotinai priklauso dar senesnei humanizmo tradicijai – savotiškai XIX a. buržuazinei liberaliai Šiaurės Vokietijos Hanzos miestų kultūrai. Šiandien žodis „buržuazinis“ skamba siaubingai, bet Th. Mannas jį priėmė. Sakydamas „Esu buržuazinė atgyvena“, jis savęs nemenkina, nors ir bando suerzinti marksistą Johannesą R. Becherį.

Jaunystėje, ypač Vakaruose, visada palaikiau žmones, mėginančius šią tradiciją išardyti. Žinote: „O Dieve, ši siaubinga patriarchalinė buržuazinė kultūra, turime jos atsikratyti.“ Dabar, kai jau viską išardėme, galvoju: „Gerai… o kas toliau?“ (Juokiasi.)

Filmas labai gražus ir minimalistinis. Ar toks meninės raiškos taupumas jums yra būdas pasiekti gilesnę emocinę tiesą?

Sąmoningai tokio tikslo nekeliu, bet mane jis taip veikia. Galiu spręsti tik pagal save. Žaviuosi kūrėjais, kurie manęs nespaudžia, nemanipuliuoja jausmais, nerodo per daug. Mene, kai jau turi ką pasakyti, labai nemažai priklauso nuo to, ko neparodai. Tai ateina natūraliai. Nesistengiu pamokyti pasaulio. Tiesiog manau, kad taip stipriau. Man patinka vaizdai, kuriuose dėmesys sutelktas vos į kelis dalykus, bet jų poveikis peržengia kadro ribas – žinoma, padedant garsui ir kontekstui.

Vertinu vaidybą be jausmų demonstravimo. Ne tokią, už kurią dalijami „Oskarai“, kai žmonės verkia ir panašiai… Nors ir mūsų filmuose yra ašarų, bet jos tikrai pelnytos (juokiasi). Taip pat mėgstu dialogus, kurie pernelyg neaiškina: skamba tikroviškai, bet vis tiek leidžia suprasti, kas vyksta. Sunku rasti pusiausvyrą: kaip perteikti informaciją, kad neatrodytų, jog pokalbis tik tam ir reikalingas? Tad visas filmo procesas – pasakojimas, pašnekesiai, kadro komponavimas – yra gryninimas, kad kuo mažesnėmis priemonėmis pasiektum kuo didesnį poveikį. Šis principas galioja visais lygmenimis. Plėtodamas siužetą vengiu scenų, kurios tik suteikia informacijos arba yra perteklinės, ir pernelyg ekspresyvių replikų. Tiesa, scenarijaus etape kartais nepavyksta nuo jų pabėgti, nes finansuotojai turi suprasti, apie ką bus filmas, tad esu linkęs rašyti kuo išsamiau. Net pridedu prieveiksmių ir būdvardžių, kad paaiškinčiau, ką personažai jaučia: „Jį labai sujaudina…“ ir panašiai. O paskui viską išmetu. Stengiuosi, kad būtų kuo paveikiau, o vaidyba – kuo natūralesnė ir muzikalesnė. Jei žmogus galvoja, jam nebūtina suraukti kaktos. Jei įsimylėjęs, nebūtina taip ir atrodyti. Žinoma, esu dirbęs su aktoriais, kuriems toks demonstratyvumas nebūdingas. Tačiau kartais sutinku tokių, kuriems artima ši televizinių emocijų kalba. Tad minimalizmas man natūralus.

Ypač ryškiai tai pajutau kurdamas „Idą“: priėjau ribą, kai pagalvojau, kad kinas man tiesiog nusibodo – visi tie kameros judesiai, muzika ir visa kita. „Idą“ laikau savotišku nuliniu tašku. Pradėkime iš naujo: nuo fotografijos ir paprastos mizanscenos kadre. Man sunku su ilgais, perkrautais, spalvingais filmais, kuriuose per daug muzikos. Jie mane terorizuoja. Neleidžia pačiam pajusti – verčia dalyvauti. O išėjęs iš peržiūros viską pamiršti.

„Tėvynėje“ labai svarbi muzika, bet čia ji atlieka kitokį vaidmenį nei įprastai kine – kone tampa personažu. Gal galite papasakoti, kaip rinkotės kūrinius?

Visada tai darau pats, nors anksčiau žmonės manydavo, kad muziką parenka koks nors žinovas. Ji jau yra scenarijaus dalis. Visi šie kūriniai jame buvo nuo pat pradžių. Pats scenarijus nuolat kito – vis ką nors keičiau, perrašinėjau, – bet garso takelis liko. Žinojau, kad skambės Olivier Me­ssiaenas. Kad pabaigoje bus Johannas Sebastianas Bachas. Kad vakarėlyje girdėsime populiariąsias nacių dainas. Muzika man padeda rašyti: galiu jos klausytis įsivaizduodamas sceną, ir viskas atgyja. Jos ir laukiu, nes savaip mėgstu visas šias melodijas – net prastas.

Kai tik filmuodavome epizodą su muzika, net ir su „Beriozka“, visa komanda tas dainas dainuodavo likusią ir dar kitą dieną. Muzika suteikia žmonėms energijos. Tampa jos šaltiniu. Bet ji ir pasakoja istoriją.

Labiausiai man įsiminė, kaip vaizduojate žmonių grupes – klausytojus, minias, chorus. Jie niekada neatrodo vien fonas, veikiau tampa kolektyvine figūra. Pagal kokius kriterijus subūrėte šių scenų dalyvius ir kaip juos išdėstėte kadre?

Tų veidų ieškojome mėnesius. Prireikė milžiniškų pastangų. Dar pačioje pradžioje prodiuseriams pasakiau, kad turime pradėti gerokai anksčiau nei įprastai. Dažniausiai statistai surandami likus dviem, trims, gal keturioms savaitėms iki filmavimo. Aš skirtingose vietovėse, kuriose turėjome dirbti, jų pradėjau dairytis prieš penkis mėnesius.

Tariau gamybos komandai: „Tai mūsų scenografijos dalis.“ Istoriniame filme svarbūs ne vien griuvėsiai ir pastatai, bet ir veidai, žmonės. O šiandien rasti tokios išvaizdos asmenų labai sunku. Dauguma tiesiog atrodo kitaip. Tad vienas gamybos asistentas mėnesius leido skirtingose vietovėse: bendravo su agentūromis, dėjo skelbimus į laikraščius, kaupė veidų kartoteką. Ir ne tik – su kiekvienu trumpai pakalbėdavo, kad galėčiau suprasti, kokie jie.

Paskui prasidėjo tikra atranka: taip, taip, taip; ne, ne; taip. „Štai žvaigždė – ją arba jį būtinai turime pakviesti.“ Visoms vietovėms buvome sukaupę daugybę anketų. O komponuodamas kadrą stengiesi žmones išdėstyti kuo įdomiau. Frankfurto minia skiriasi nuo Veimaro. Gatvėje susibūrę praeiviai – vėl kitokie. Turėjome kategorijas: intelektualai, darbininkai, studentai, įsitikinę komunistai, abejojantys komunistai, cinikai (juokiasi). Tada dėlioji kompoziciją ir vis pergrupuoji statistus. Žinoma, jie svarbūs, bet nenorėjau atskirų vaizdų vien tam, kad parodyčiau, jog ten yra žmonių. Jie patys ir buvo kadras.

Labai dažnai aktoriai atsiduria pirmame plane, statistai – antrame. Iš pradžių profesionalus šiek tiek erzino, kad tiek dėmesio skiriu tam, kas vyksta už jų, nes pagrindinių vaidmenų atlikėjai įpratę būti centre (juokiasi). Bet jie suprato, kad viskas turi veikti kaip visuma. Jų vaidyba ir tai, kas dedasi fone, vienas kitą sustiprina. Jei pavyksta ir viena, ir kita, poveikis būna išties stiprus.

Regis, jums labai svarbu parodyti, kad istorijos suvokimas priklauso nuo to, kokią poziciją užimi, o ironija atsiskleidžia tik iš laiko perspektyvos. Ar to sąmoningai siekėte?

Taip, nors nepavadinčiau to intelektiniu pratimu. Tiesiog nuolat tai jaučiu. Ilgai gyvenau įvairiose šalyse ir mačiau, kaip tas pats dalykas gali būti suprantamas itin skirtingai, priklausomai nuo kultūrinės perspektyvos. Taip pat pastebėjau, kad net visiškai padorūs žmonės gali pritarti istorijos aiškinimams, kurių kitoje šalyje būtų neįmanoma net garsiai ištarti.

Kai girdžiu žmones, užaugusius aplinkoje, kurioje beveik nesigilinama į praeitį, reiškiant nuomonę apie istoriją ar kitus pasaulio kraštus pagal tai, ką sužinojo internete, susierzinu. Galvoju: iš tikrųjų viskas gerokai sudėtingiau. Atidžiau pažvelgus beveik į bet kurią situaciją, ji darosi vis mažiau suprantama (juokiasi). Žinoma, egzistuoja sava logika, bet ne tokia paprasta, kokios dažnai norėtume.

Pavyzdžiui, Veimaro komunistai. Becheris, būsimasis kultūros ministras, iš tiesų yra labai padorus žmogus. Jo anaiptol nenurašau. Scena, kai atsisveikindamas sako: „Nepraraskite vilties. Aš jos neprarandu“, netgi jaudina. Šiuose žodžiuose telpa daug skirtingų prasmių. Bet kartu matome, kaip visa tai veikia tikrovėje.

Stengiuosi žmonių nenurašyti. Net Gustafo Gründgenso, kuris, sprendžiant iš „Mefisto“ (Mephisto, 1981) ir istorinių faktų, buvo siaubingas. Bet kai Erikai sako: „Juk iš esmės buvai privilegijuota garsenybės dukra. Tau buvo lengva. Turėjai pinigų, mokėjai kalbų, tavo tėvas buvo nepaprastai garsus – galėjai sau leisti būti padori. O aš turėjau tik vieną dalyką, kurį mokėjau daryti“, ji skelia jam antausį ne todėl, kad Gründgensas nacis (juokiasi), o todėl, kad siunta, nes jis teisus. Parodžius tai filme, žmonės ima suprasti, kad viskas turi kelis sluoksnius. Tikiuosi, tai padeda jiems šiek tiek atvėsti, mažiau karščiuotis. Niekas nėra taip paprasta.

„Tėvynėje“ minite Richardą Wagnerį. Kaip, jūsų manymu, menininko artimumas nacizmui veikia mūsų požiūrį į jo kūrybą? Kodėl Wagneris išliko kanono dalimi, o, tarkime, Leni Riefenstahl vertinama visai kitaip?

Na, Wagneris Izraelyje buvo ir tam tikra prasme tebėra uždraustas. Kompozitoriumi ne tik žavėjosi Adolfas Hitleris ir šio aplinka – jis pats buvo antisemitas, kalbėjo siaubingus dalykus. Čia nėra jokios dviprasmybės. Tikėjo šia mitologine germanų idėja ir manė, kad žydai kažkaip kenkia žmonijai. Tad vertinant Wagnerio pažiūras viskas aišku. O ar patinka jo muzika – jau kitas klausimas.

Man ji atrodo pompastiška ir sunki, išskyrus kelis hitus – „Valkirijų skrydį“ ir nuostabiąją „Tristano“ uvertiūrą. Bet Wagnerio neištveriu. Vien pompastika, jokio humoro, nieko. Man menas be humoro yra…

O L. Riefenstahl?

Ji buvo didelė prisitaikėlė, ambicinga ir veržli moteris. Tapo savotiška feminisčių ikona, nes nuveikė nepaprastai daug, tiesa, padedama ne Holivudo prodiuserių, o nacių kultūros ministerijos. Bet ji tikrai nemažai pasiekė ir sukūrė kai ką visiškai revoliucingo bei naujo – ypač „Olimpijoje“ (Olympia, 1938), taip pat „Valios triumfe“ (Triumph des Willens, 1935). Nežiūriu šių filmų savo malonumui, bet žaviuosi operatoriaus darbu ir montažu.

Tačiau klausydamasis jos pokario pasisakymų, ypač interviu, kuriuos davė jau labai sena ir vis teisindamasi, maniau, kad Riefenstahl – žmogus be skrupulų. Visiškai nesąžininga. Jos protas išliko nepaprastai aštrus maždaug iki šimto vienų metų, ir ji vis dar nardė jūrų gelmėse su trimis dešimtimis jaunesniu meilužiu. Nuostabu. Tam tikra prasme ji – pavyzdys, į kurį galima lygiuotis (juokiasi). Bet paskui jos pasiklausai…

Ką pasakytumėte apie Klausą Manną? Jis pasirodo tik trumpam, tačiau lyg šešėlis lydi visą filmą, ypač Eriką ir Carlą. Kaip matėte jo vaidmenį šioje istorijoje?

Na, tokia ir buvo padėtis. Mannas jau anksčiau buvo mėginęs nusižudyti, o 1949-aisiais Kanuose – tai buvo gegužę, tad galbūt per festivalį – nuolat lijo, ir jis buvo visiškai įstrigęs.

Klausas – ne tik narkomanas ir alkoholikas, bet ir benamis. Neturėjo pinigų, gyveno iš tėvo paramos. Neturėjo šalies, į kurią galėtų grįžti. Vokietijos nekentė dėl akivaizdžių priežasčių – buvo tikras antifašistas. Amerikoje taip pat nerado vietos. Jis nebežinojo, kokia kalba rašyti. Mėgino angliškai. Nebesuprato, kam rašo. O pati kultūra skilo į tas dvi stovyklas. 1949-aisiais visa Vakarų inteligentija buvo stalinistinė – šiandien tai sunku įsivaizduoti. Pasakyti „Esu marksistas“ iš esmės reiškė pasakyti „Esu stalinistas“. Klausas visada buvo kairysis, Jungtinėse Valstijose jį kaltino komunizmu, bet jis gana gerai suprato, ką iš tikrųjų reiškia Sovietų Sąjunga.

Tad kam rašyti? Ką pasakoti? Jis buvo visiškai pasimetęs ir prislėgtas. Sakyčiau, Manno klausimas „Ar tu kuo nors tiki?“ arba prisipažinimas „Nepamenu, kada paskutinį kartą ką nors jaučiau“ (entuziazmą, troškimą) – artimi daugeliui šiandienos žmonių. Bent jau man – tikrai.

Minėjote, kad šiandien viskas atrodo išardyta. Tai skamba gana beviltiškai. Ar, jūsų manymu, dar lieka vietos vilčiai?

Kaip Albert’o Camus kūryboje: jei kiekvienas gerai dirba savo darbą, vilties yra. Romane „Maras“ (La Peste) iš esmės tai ir sakoma. Tiesiog sąžiningai vertink save ir tai, ką iš tikrųjų žinai. Svarbu ir tai, kaip elgiesi, ne vien ką galvoji – tavo nuomonė po pasaulį plinta tarsi vėžys (juokiasi). Kurdamas tokius filmus ar skaitydamas Antoną Čechovą mokaisi sąžiningai, su šiek tiek nuolankumo pažvelgti į save ir kitus. Menas nebūtinai turi kalbėti apie ką nors transcendentiško. Jis gali tiesiog mokyti sąžiningumo. Bet nežinau. Gal vilties ir nėra. Technologijos pranoko mūsų gebėjimą jas valdyti ar kontroliuoti. Šis puikus naujas pasaulis, šnekantis lygybės kalba, siūlantis kone angelišką tikrovės versiją, kartu yra ir visiška barbarybė. Regis, šie du dalykai vienas kitą stiprina. Tad laikai niūrūs.

„Tėvynė“ atrodo labai šiuolaikiškas filmas tuo, kaip nagrinėja etinius ir moralinius pasirinkimus sunkiais laikais. Europoje vėl vyksta karas. Ar kurdamas jį kitaip pažvelgėte į intelektualų vaidmenį ar net savo paties, kaip menininko, sprendimus?

Įdomu tai, kad tuo laikotarpiu intelektualai dar turėjo svorio. Visi norėjo, kad Th. Mannas atstovautų jų idėjoms, dažnai nepaisydami to, ką jis iš tikrųjų rašė. Vadinasi, jo balsas buvo svarbus. Net Josifas Stalinas, kruvinas tironas, skaitė knygas ir poeziją. Jis pats paskambino Michailui Bulgakovui ir pasakė: „Neišvykite iš šalies. Esate didis rašytojas. Deja, turėjau uždrausti jūsų pjesę.“ (Juokiasi.) Bet jis bent pasivargino pasikalbėti. Į literatūrą žiūrėjo rimtai. Buvo metas, kai literatūra ir menas šį tą reiškė. Dabar tai – prekė. Reikia reklamuotojų, anonsų ir visokių kitokių dalykų, kad parduotum ir pritrauktum žmones. Visi žino, kad dėmesį sutelkti gebame vis trumpiau, tad kyla klausimas: kaip jį išlaikyti? Menas nebeturi didesnio poveikio, jei jo neįmanoma kaip nors paversti preke ir parduoti didžiuliu mastu. Rašytojų jau niekas nebesiklauso.

Ar galėtumėte papasakoti apie aktorius – ypač Sandrą Hüller, Hannsą Zischlerį ir Augustą Diehlį?

Mums pavyko suburti nepaprastą komandą. Sandrą prisiminiau labai greitai, nes ji – viena nuostabiausių būtybių. Man labai patiko jos filmai, kuriuos buvau matęs. Ši aktorė turi neįtikėtiną dovaną: yra visiškai tikra, ne vien tikroviška. Atrodo, viskas kyla iš jos vidaus. Sandros vaidyba muzikali, ritmas stulbinamas. Įvyksta mažyčių dalykų, kurių ji, regis, nė nedaro sąmoningai. Daugelis aktorių turi triukų, kuriais pasikliauja, o jai viskas tiesiog nutinka. Sandra – nepakartojama.

Hannsas šiam vaidmeniui tiko idealiai, nes yra tikras senosios mokyklos intelektualas, labai rafinuotas. Jam būdinga nepaprasta elegancija, savita kalbėsena, saviironija. Be to, pasirodė, kad Th. Manną Hannsas pažįsta skersai išilgai, nes buvo parengęs tinklalaidę, apimančią visus jo dienoraščius. Literatūra jam ir pačiam labai artima. Parašė keletą puikių knygų, tarp jų – apie Franzą Kafką, kurią rekomenduoju. Tad norint įvesti jį į šį pasaulį nereikėjo nei didelės vaizduotės, nei smarkiai jo keisti.

O Augustas puikiai tiko Klauso vaidmeniui. Jis irgi itin domisi literatūra, yra K. Manno gerbėjas. Nedaug kas išmano ar mėgsta jo kūrybą, o Augustas mokėjo ištisas ištraukas. Ne dėl to, kad būtų ruošęsis atrankai, – jis tiesiog pasakė: „O, puiku, Klausas Mannas. Dievinu tą knygą. O šitą žinai?“ Paskui atnešė man jo romaną, kurio nebuvau skaitęs.

Taigi man pasisekė dirbti su tiesiog labai gerais aktoriais. Net mažesniems vaidmenims jie buvo parinkti itin tiksliai.

Ką turėtume žinoti apie pavadinimą „Tėvynė“? Ar jame yra ironijos, o gal net perspėjimo – ypač turint omenyje, kokius neramius atgarsius šis žodis šiandien kelia vokiečių kalboje?

Ir vieno, ir kito. Visko. Ir dar šis tas apie tėvus (juokiasi). Apie tėvus ir žemę. Prodiuseris vokietis tarstelėjo: „Tas žodis šiek tiek grėsmingas.“ O aš atsakiau: „Na, nemanau, kad žmonės įsivaizduos, jog Pawlikowskis sukūrė patriotinį vokišką filmą.“ Tad pagalvojau, kad turbūt viskas bus gerai. Bet įdomu tai, jog per tą kelionę Th. Mannas iš tikrųjų vartoja žodį „Vaterland“. Jis buvo vienas pirmųjų vokiečių, išdrįsusių jį ištarti po karo, – vokiečiai šio žodžio labai bijojo. Galiausiai jis tiesiog reiškia tavo gimtąją šalį – arba, iš tiesų, tėvynę.

Iš anglų kalbos vertė Tauras Bernotas

 

    Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

 

Jei ši publikacija jums buvo įdomi, kviečiame prisidėti: puoselėkime kultūrą, kuri gyva tiek, kiek ją palaikome būdami aktyvūs jos dalyviai – kūrėjai, lankytojai, žiūrovai, klausytojai ir skaitytojai. PRENUMERUOKITE arba PAREMKITE mūsų darbą — kiekvienas geranoriškas gestas padeda išlaikyti nepriklausomą kultūrinę spaudą.
Esame dėkingi už jūsų bendrystę ir palaikymą!

2026-11-16
Tags: