Naujausias režisieriaus Oliverio Laxe’o kūrinys „Siratas“ (Sirât, 2025), kurio pavadinimas išvertus iš arabų kalbos reiškia kelią, apibūdinamas kaip energingas, „prabudinantis“ filmas su netikėtais scenarijaus posūkiais. Apie jį išgirdau dar prieš premjerą Karlovi Varų festivalyje Čekijoje. Ir štai, praėjus keliems mėnesiams, europietiško kino festivalis „Lokys, liūtas ir šakelė“ pristatė šią istoriją Lietuvos žiūrovams. Rodos, pačiu laiku – reginys kine tokiu šaliai revoliucingu metu išties reikalingas. Dažno lyginamas su postapokaliptine „Pašėlusio Makso“ (Mad Max) saga, „Siratas“ įsirėžia atmintyje hipnotizuojančiu, Kanuose pastebėtu muzikos kūrėjo Davido Letelier (žinomo Kangding Ray slapyvardžiu) muzikos takeliu, beribiais Sacharos dykumos peizažais ir gedulo tema – žmonių, kurių netenkame, tikslų, kurių nepasiekiame, ir sprendimų, kurie galėjo lemti skirtingas įvykių pabaigas.

Pasakojimo pradžioje Luisas (akt. Sergis Lópezo’as) su sūnumi Estebanu (akt. Bruno’as Núñezas), klaidžiodami po reivo teritoriją Maroko dykumoje, ieško penkis mėnesius nematytos dukros Mar. Jie sukiojasi reiverių apsuptyje vis klausinėdami, ar niekas nematė merginos, kuri jų žiniomis turėjusi atvykti į vakarėlį. Nieko nepešę herojai neketina lengvai pasiduoti: kai susibūrimas brutaliai nutraukiamas įsiveržusios kariuomenės, jie instinktyviai nuseka paskui sprunkančius ekipažus į kopas. Bėgliai sako žinantys koordinates, kur vyksta kitas reivas, ir Luiso neapleidžia nuojauta, kad ten ras dingusią dukrą.

Filmas ypač priimtinas tiems, kam artima elektroninės muzikos kultūra: nuo pat pirmųjų kadrų lėtai auga tolygus, per milžiniškus garsiakalbius sklindantis duslus hauso ritmas, kviečiantis nenustoti šokus ir kartu pranašaujantis netrukus prasidėsiančią emocijų audrą. Žiūrėdamas į anarchistiškus festivalio „Degantis žmogus“ stilistikos kostiumus, tatuiruotes, dirbtines rankas ir kojas, gyvenimo džiaugsmą, atrastą muzikoje, miege ant galinės sėdynės, skardinėje konservų, marihuanos dūme, savaitėmis neplautuose plaukuose, akimirką patiki – taip atrodo tikra laisvė. Tačiau ji dažniausiai nebūna už dyką, ir Laxe’as pradeda apie tai kalbėti jau pačioje pradžioje: siužetas prasideda nuo to, kad renginyje atjungiama elektra. Šis kino kūrinys keistai veikia publiką – tai masinis judėjimas į muzikos taktą, globalus dabarties momentas, susiliejimas su ekrane plytinčia dykuma ir ekstazės kupinais šokančiųjų veidais. Taip „Siratą“ žiūrėjo Kanų, Karlovi Varų, Toronto ir, tikėtina, Lietuvos festivalių lankytojai.

Prancūzijoje gimęs ispanas Laxe’as daugelį savo filmų sukūrė Maroke, ir jį ypač domina tarpkultūrinės temos. „Sirato“ vyksmas plėtojasi artimoje ateityje – areštuotų reiverių automobilių virtinei sekant karius, per radiją girdime transliuojamus NATO generalinio sekretoriaus pareiškimus. Tai apokaliptinis pasaulis, kurį valdo kapitalizmas, bet Sacharos dykumoje buriasi nepriklausomai nuo rasės, išsilavinimo, šeiminės padėties marginalizuojami žmonės. Ji tampa neaprėpiama slėptuve visiems autsaideriams, nepritariantiems politinės sistemos suvaržymams. „Aš tikiu vaizdų gebėjimu įsiskverbti į žiūrovo metabolizmą“, – interviu „Los Angeles Times“ už kino rubriką atsakingam redaktoriui Joshua Rothkopfui atvirauja kūrėjas. Galima drąsiai patvirtini šį jo talentą – niūrios ateities pranašystės žiūrovai salėje tikrai sustingsta, nustebinti filmo scenarijaus.

Visgi už politinę alegoriją čia svarbesnis komplikuotas herojų likimas, aprėpiantis universalias gyvenimo ir mirties temas. Veikėjai įveikia penkias psichiatrės Elisabeth’os Kübler išskirtas gedėjimo stadijas: neigimą, pyktį, derybas, depresiją, susitaikymą. Visi jie, tiek klajokliai ant ratų, tiek tėvas su sūnumi, patiria asmenines metamorfozes, kurias, atsižvelgiant į filmo pavadinimą, galima prilyginti akmenuotam keliui į vidinę šviesą, teisingumą ar net galutinį išganymą.

Reiverių personažus įkūnijantys aktoriai vaidina patys save, nepakeisti net vardai: Jade’ė Oukid, Toninas Janvieras, Richardas Bellamy, pravarde Biguy, Stefania Gadda ir Joshua Liamas Herdersonas. Jie tiek vidumi, tiek išore spalvingos asmenybės, gyvenančios ant ratų pagal savo mažos alternatyvios bendruomenės taisykles. Filme tai atskleidžiama parodant šių žmonių humorą ir rūpestį vienas kitu, kuris netrukus apgaubia ir prie keistos šeimynėlės prisijungusį tėvo bei sūnaus tandemą. Iš pradžių Luisas skeptiškai žvelgia į naujuosius bendrakeleivius ir liepia savo vaikui laikytis nuo jų atokiau. Laipsniška herojaus transformacija aiškiai regima ir sukrečianti – nuo atkaklių veiksmų ieškant dukros, nepasitikėjimo bendrakeleiviais, kovos su savo storžieviškumu bei ego iki trumpų džiaugsmo momentų kelionėje ir šoko, suvokus netikėtai įvykusios tragedijos mąstą. Galiausiai vyras itin ekstremaliomis sąlygomis susitaiko su situaciją ir ryžtasi judėti pirmyn. Prieš akis veriasi žmogiškosios prigimties skerspjūvis, atskleidžiantis, jog per gyvenimą lemta išmokti plataus spektro pamokas.

Elisabeth’os Kübler pasekėjas, gedėjimo ekspertas Davidas Kessleris yra pasakęs, kad netektis – ne išbandymas, pamoka ar kas nors, ką reikia įveikti, taip pat tai ne dovana ar palaima. Netektis tiesiog įvyksta, o vienintelė jos prasmė – ką pats iš to sukursi. „Krizė yra vienintelis momentas, kai susilieji su savo esme“, – jam tarsi pritaria Laxe’as ir pastato vieną stipriausių šių metų filmų Europos kino scenoje. Drąsus ir bekompromisis pasakojimo stilius, kinematografiniai ir garso sprendimai bei gylis išskiria „Siratą“ iš konkurentų, o palikus kino salę ausyse netyla dykumoje tebevykstančio reivo garsai.

2025-10-24