Nors poetui Nerijui Cibulskui dar tik 34-eri, neslėpsiu – prieš keletą metų maniau, kad jis jau kurį laiką yra vidurinės kartos rašytojas. Svarstau, kas tai lėmė, ir prisimenu atokesnę Nerijaus laikyseną: kai atradau jo eilėraščius, poetas jau gyveno Kaišiadoryse. Tada neabejojau: palikti dinamišką, galimybes atveriančią sostinę ir išsikraustyti į mažą miestelį gali tik arba daug pasiekęs, visko persisotinęs žmogus, arba keistuolis, atsiskyrėlis, netikėtai nušvitusi, praregėjusi asmenybė. Apie permainas, hermetišką jo trečiąjį eilėraščių rinkinį „Veneros“, nuolatines savito poetinio balso paieškas, nežinomybės keliamą nuovargį bei reikšmingus lūžius šiandien su Nerijumi ir kalbamės.

Apie vidurinės, kaip ir jaunosios bei vyresnės kartos poetus eilėraštyje „Poetai“ Alešas Štegeris rašė: „Jaunas poetas smalsiai stebi visus savo geidulius ir troškimus. / Senas poetas iškilniai žvelgia atgal, į tai, ką parašęs. / Vidurinės kartos poetas rašo, jis nežiūri“ (iš slovėnų kalbos vertė Antanas A. Jonynas). Kurios kartos kategorija Tau artimiausia šiuo metu? Ir ar tikrai atokesnė laikysena susijusi su praregėjimu?

Matyt, tas „kartinis“ skirstymas yra gan sąlyginis reikalas. Tik skaitmenys ir nužymi, kada peržengi vienos ar kitos kartos ribą. Kardinaliai bei pastebimai tai niekad neįvyksta. Nenubundi, nepažvelgi į veidrodį ir nepasakai, kad štai, jau pasenau, perėjau į kitą amžiaus tarpsnį. Taip paprastai nesimato. Visada žiūriu iš savo pamažu kintančios perspektyvos. Tie – jaunieji, tie – vyresnieji. O aš pats kažkur tarp jų. Kol vieną dieną staiga neišeina suprast, kaip viskas persislinko ir persidėliojo. Sakai, kad man 34-eri; nujaučiu, jog iš tikrųjų norėtum klausti apie tuos keistuosius 35-erius. Amžių, kurį pasiekęs jaunasis rašytojas neva tampa suaugusiu, vidurinės kartos ar pan. Bet čia vyresnių už mus sugalvotas skirstymo principas. Neretai pagalvoju, kad jis labai miglotas ir nevykęs. Netgi kaip formalumas.

Manau, atokesnė laikysena nebūtinai yra nuoroda į amžių ar į vietą. Klaidinga būtų tikėti, jog aktyvesnieji susitelkia didmiesčiuose, o vangesnieji pasirenka mažus miestelius. Šiandien jaunos šeimos noriai kraustosi į provincijas, bet tai nereiškia, kad tie žmonės per greitai virsta senjorais. Gali būti labai jaunas išorėje ir tuo pat metu labai senas viduje. Laikymasis atokiau yra labiau vidinis judesys. Kad tokį padarytum, turbūt reikia kažką suprasti. Ar tai praregėjimas? Sudėtinga atsakyti. Tarkim, tai tik menkas akių vokų praplėšimas. Teoriškai atsiskyrėliu, jei labai panorėčiau, galiu būti ir gyvendamas sostinės centre. O į Kaišiadoris grįžau dėl tam tikrų aplinkybių. Tai neretai būdavo ir kartais vis dar būna pats tinkamiausias pasiteisinimas tiek sau, tiek kitiems. Šiandien galvoju, kad tiesiog atėjo metas, kai ta Vilniaus dinamika mane išderino, išmušė iš vėžių, ir šis persikraustymas į provinciją tartum nukrito iš dangaus. Čia gyvenu ir rašau jau šeštus metus, man artimos visos A. Štegerio išvardintos stadijos. Tikrai įmanoma, kad per šį laiką apaugau ir keistuolio, ir atsiskyrėlio, ir nušvitusiojo luobais. Dar įdomiau, kai tave tokį pamato kiti žmonės.

Kalbant apie žvilgsnį iš šalies, prisimenu Mariaus Buroko apžvalgą „Kosmosas ir poliaroidai“, kurioje Tavo trečiąjį eilėraščių rinkinį „Veneros“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019) jis vadina sąmoningai pasirinktos vienatvės ir išsiskyrimų knyga. Chronologijos atžvilgiu, po jaunojo Jotvingio premija apdovanotos „Archeologijos“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016) pasirodžiusių „Venerų“ eilėraščiai iš tiesų buvo sukurti būtent minėtos provincijos erdvėje. Paradoksalu, nes Kaišiadorys – gimtasis Tavo miestelis, kuriame teoriškai esi arčiau šaknų. Ar Mariaus įžvelgiamas sąmoningas apsiribojimas galėjo lemti „Venerų“ hermetiškumą? O gal atvirkščiai – šis besiformavęs uždaras poetinio kalbėjimo būdas ir pasufleravo pasitraukimą – vienatvę, vertą eilėraščio?

Visi knygos „Veneros“ eilėraščiai iš tikrųjų sukurti jau gyvenant Kaišiadoryse. Čia pabaigiau ir nušlifavau ir Tavo minėtą rinkinį „Archeologija“ – dalį jo rankraščio parsivežiau iš Vilniaus. Bet negaliu tvirtinti, kad buvimas provincijoje kažkaip specifiškai veikė rašytus ar veikia šiuo metu rašomus eilėraščius. Tiesa, gyvendamas mažame miestelyje neišvengiamai jaučiu jo diktuojamą ritmą. Laikas čia lėtesnis, klampesnis savuoju rutiniškumu ir vienodumu, o erdvė iki skausmo pažįstama nuo vaikystės ir paauglystės. Gatvėje prasilenkiu su žmonėmis, su kuriais prasilenkdavau prieš beveik pusę savo nugyvento gyvenimo. Regiu pilkus sovietmečio pastatus, jų fasadai nekinta ir turbūt nesikeis dar kokį dešimtmetį. Bet jau seniai esu pastebėjęs, kad būtent šie statiniai (iki šiol veikiantis restoranas su centus kainuojančia kava ir kaip tyčia savaitgaliais išpuolančiais gedulingais pietumis, savotišku prekybos ir paslaugų kompleksu virtusios „Buitinės prekės“, nugriauta senoji duonos kepykla) man sukelia nepaaiškinamą nostalgiją. Banaliai sakant, tą neapibrėžiamą ilgesį laikų, kuriais negyvenau, bet kurių man kažkodėl trūksta. O ir visos naujovės šiame mieste ateina nedrąsiai, į jas žvelgiama įtariai.

Tačiau šis monotoniškas erdvėlaikis man turi vieną didelį privalumą – nesiblaškymą. Tai, turbūt kaip ir daugeliui rašančių, yra svarbi sąlyga kūrybai. Todėl tam tikrus tekstus neabejotinai maitina ir gimtojo miesto šaknys, nepasakyčiau, kad jos visiškai nukapotos, praradusios gyvybingumą. Aišku, laikui bėgant maitinančios medžiagos jomis srūva nebe taip veržliai. Asmenine Kaišiadorių metafora galėtų būti netoli namų tekantis Lomenos upelis. Vaikystėje iš artimųjų nugirdau, jog kadaise šioje upėje gyventa netgi upėtakių ir vėžių. Tai – labai švaraus vandens požymis. Bet ankstyvoje paauglystėje savo akimis regėjau, kaip beveik užpelkėjęs upelis gremžiamas ir valomas geltonų ekskavatorių. Triūsas nedavė pastebimų rezultatų. Kaip ir bandymas vieną žiemą tarp daugiabučių atgaivinti seną ledo čiuožyklą. Iš balkono stebėjau gaisrininkus, pumpuojančius tos pačios Lomenos vandenį ir besistengiančius juo užpildyti suaižėjusią, nelygią aikštę. Galiausiai vanduo tiesiog sutekėjo į vieną jos kampą ir ten sušalo didelė bala. Tiek to mėginimo prikelti senųjų žiemų pramogas.

Rašydamas trečiąją knygą, sau kėliau paprastesnį ir jokia mistika neapipintą tikslą: kiek įmanoma labiau nutolti nuo kalbėjimo ir stiliaus, kurį buvau pagavęs bei įvaldęs „Archeologijoje“. Man tiesiog pabodo slėptis už gamtos detalių ir kurti šiaurietišką nuotaiką. Sau galiu pasakyti, kad nuo to balso atitrūkti pavyko, nors kai kuriems skaitytojams galbūt taip ir neatrodo. Sutinku su M. Buroku, kad „Veneros“ yra išsiskyrimų knyga. Kaip ir vienatvės, melancholijos ar nusivylimo. Šių komponentų čia tikriausiai ne daugiau negu dažname lietuvių poezijos rinkinyje.

Kai, besimokydamas Vilniuje, savaitgaliais grįždavau į tėvų namus, vos išlipęs iš traukinio sau dažnai sakydavau, kad Kaišiadorys yra eilėraštis, kurio niekada neparašysiu. Tai studentui sukurdavo ypatingą nuotaiką. Juk gyvenau vyksmu ir pramogomis pulsuojančioje sostinėje, su gimtuoju apsnūdusiu miestu palaikydavau distanciją. Taip jau susiklostė, kad dabar, juokais tariant, tame neparašytame eilėraštyje gyvenu. Tikriausiai tai turi įtakos mano tekstų hermetiškumui, tačiau ne per daugiausiai. Kai kam „Veneros“ gali pasirodyti užvertos, užskliaustos. Bet įsiskaičius jos tikrai leidžiasi atrakinamos.