Virginija Rimkaitė teatro bendruomenėje pažįstama visų pirma kaip pjesės „Virimo temperatūra 5425“ autorė. Šioji buvo bene įdomiausia iš 2016 m. dramaturgijos festivaliui „Versmė“ sukurtų, tad nenuostabu, kad sulaukė jau dviejų pastatymų: Artūro Areimos 2017-aisiais ir Giedrės Kriaučionytės-Vosylienės 2019-aisiais. Virginijos pjesė „Patina“ 2018 m. Niurnbergo valstybinio teatro organizuotame tarptautiniame dramos konkurse „Kalbėjimas apie sienas“ laimėjo trečią vietą. Dabar kūrėja įsitvirtinusi jau nebe tik kaip pjesių autorė, bet ir kaip spektaklių dramaturgė, ypač produktyviai bendradarbiaujanti su Klaipėdos lėlių teatro režisiere Gintare Radvilavičiūte. Menininkė taip pat yra parašiusi prozos – 2017 m. jos apysaka laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos organizuojamą „Pirmosios knygos“ konkursą ir 2018-aisiais buvo išleista knyga „21 a“, kuri tais pačiais metais apdovanota Kazimiero Barėno literatūrine premija. Rašytoja aistringai domisi fotografija.

Su Virginija susipažinau Klaipėdos lėlių teatre. Mūsų draugystė prasidėjo juokaujant apie jos kūrybą, o dabar jau pribrendome pasikalbėti rimčiau.

Pirmą pjesę parašei dar 2013 metais. Kaip kilo mintis imtis dramaturgijos?

Tada Klaipėdos universitete studijavau lietuvių filologijos ir režisūros bakalaurą. Per režisūros paskaitas neišvengiamai klojosi scenai skirtų tekstų kontekstai – pagal pjeses, inscenizacijas kūrėme etiudus, spektaklius. Tiesa, atskiro kūrybinio rašymo kurso neturėjome. Nežinau, ar tuo metu buvau girdėjusi, kad galima dirbti tokį darbą – rašyti pjeses, kurti spektaklio dramaturgiją; labai domino režisūra. Turbūt niekas ir nepasakė, jog galima. Tik dabar, atsigręžusi atgal, matau, kad dramaturgija visada buvo šalia: stojant į universitetą pasąmonėje lietuvių filologija ir režisūra jungėsi, asocijavosi su rašymu konkrečiai teatrui; per režisūros paskaitas savo sumanymus pirma išdėstydavau sąsiuvinyje, pasirašydama tiek tekstą, kurio man reikėjo, tiek remarkas, tiek spektaklio struktūrą. 2013 m. pavasarį universitete vyko literatūrinės kūrybos konkursas – jo galutinis terminas įkvėpė save sustatyti rašymui. Kažkada esu kalbėjusi, jog patys kūriniai pasirenka, kada ateiti ir kokia forma. Taip pasirinko ir atsitiko pirmoji pjesė. Ji man pasakė, kad galima.

Teatre esi buvusi tiek pjesės, scenarijaus autorė, tiek spektaklio dramaturgė. Ar skiriasi tai, ką ir kaip darai kiekvienu atveju?

Darbo pobūdis skiriasi, tačiau yra ir nemažai bendro, pavyzdžiui, dramaturginiai dėsniai. Juos išmanydamas, gali kurti bet kuriam konkrečiam spektakliui. Antras vienijantis aspektas, lemiantis ir darbo skirtybes – idėja. Nuo jos dažniausiai viskas ir prasideda, bet būtent sumanymo įgyvendinimas nulemia, kokia dramaturginė forma bei elementai bus naudojami spektakliui: ar reikalingas tekstas, ar ne, jeigu taip, tai kiek, koks ir panašiai.

Atkreipiant dėmesį į tam tikrus niuansus, atskirčiau pjesės autoriaus ir dramaturgo darbus: pirmuoju atveju kuriamas išbaigtas autorinis tekstas, antruoju – dirbama su jau egzistuojančiais, jeigu reikia – rašoma vietoje, neretai – improvizuojant aktoriams arba dalijantis asmeninėmis patirtimis. Vienas procesas individualesnis, kitas – turintis daugiau takumo, atviresnis bendrakūrėjų idėjoms, spektaklio impulsams.

O kuo Tau pačiai skiriasi kūrybinis darbas su komanda teatre ir savarankiškas – privačioje erdvėje?

Pirma atėjusi mintis – atsakomybės klausimas. Rašydamas savarankiškai, esi visiškai atsakingas už kūrinį, sprendimus ir jų priėmimą: herojų likimus, įvykius, skaitytojo kelionę, žinutę, kurią jis išsineš. Dirbdamas su kitais, jei nesusitarta kitaip, lemiamus sprendimus priimi kartu su režisieriumi arba su kūrybine komanda.

Antroji mintis – apie kūrinio ir pačios kūrybos hermetiškumą. Ilgiau padirbus bendrai kartais tiesiog pasiilgsti to nedalomo laiko rašymui. „Ak, kaip aš dabar sėdėčiau ir rašyčiau“, – galvoji ryte vėluodamas ir bėgdamas į repeticiją. Tačiau praktika rodo, jog ilgi užsidarymai nebūtinai veiksmingi; tam tikrais etapais tiesiog būtina išeiti, pasikalbėti su žmonėmis, pažiūrėti į medžius, kad kūrinys neužtrokštų tavo paties minčių vakuume, kažkuriuo metu negailestingai pradėjus kartotis idėjoms ir įvaizdžiams.

Ar kuris nors iš šių skirtingų būdų pasiūlo daugiau įkvėpimo akimirkų? O gal jis, kaip kažkada esi sakiusi, vis dar retas svečias, kuriuo nereikėtų pasitikėti?

Kiekviename procese būna viena kita valanda, kai kamavusios abejonės, tamsumos pasitraukia, ir viskas pražysta įkvėpimu, žinojimu, maloningu visa apgaubiančiu džiaugsmu bei tikėjimu. Tas laikas, dovanojantis ir atveriantis pačius gražiausius kūrybiškumo slėpinius, turbūt ir atsitinka bent kartą tam, kad, mažuoju piršteliu prisilietę prie svaiginančiai malonaus praregėjimo stebuklo, ilgesingai jo lauktume ir kantriai laikytumėmės tikslo net tada, kai tamsumos bei negandos vėl sugrįžta. Lyg tąsyk gavę vilties pažadą, kad įkvėpimas dar tikrai aplankys.

Turbūt į Tavo klausimą atsakymo nėra – kartais įkvėpimą pajunti vienumoje, susitelkęs, užsidaręs; ateina, atrodo, iš kažkur, kur net nesi buvęs arba neprisimeni, jog buvai. Kartais atrandi jį besikalbėdamas komandoje – staiga pralekia šuoras bendros minties, vienybės. Kartais – tiesiog vaikščiodamas gatvėmis, kartais – nugirstų pašnekesių nuotrupose, spalvose, nakties tyloje ar pavasario kvape.

Ar reikia laukti įkvėpimo? Tikriausiai ne. Daug kūrinių gimsta dėl žmonių valingo darbo, disciplinos, rutinos. Bet tikrai verta nuolankiai praverti duris, kai jis visgi nusprendžia ateiti.

Viena iš įdomiausių Tavo pastarojo meto veiklų – lėlių teatro spektaklių dramaturgija. Kaip tuo susidomėjai, kas patraukė?

Pažintis su šiuo menu prasidėjo tada, kai įsidarbinau Klaipėdos lėlių teatre. Labai džiaugiuosi, kad tai atvėrė galimybes pažinti jį įvairiais aspektais: pradėjau dirbti įvairiuose projektuose kaip dramaturgė, kartu su komanda organizuojame tarptautinį lėlių teatro festivalį „Materia Magica“, patys dalyvaujame tarptautiniuose festivaliuose, lėlininkų bendruomenės veiklose. Pamažu sukaupta informacija ir patirtys padeda įvertinti dabartines tendencijas, pokyčius bei virsmus, analizuoti, koks lėlių teatro pulsas šiandien. Atradau, kokie patrauklūs gali būti jo spektakliai suaugusiesiems, kaip paveikiai jis geba kalbėti vaikams. Lėlių teatras mane labai domina savo kone neribotomis raiškos galimybėmis. Už rankos šiuo pažinimo ir atradimo keliu veda Klaipėdos lėlių teatro žmonės – mano brangūs draugai, bendraminčiai, teatrinė šeima, pas kurią visad norisi ir smagu grįžti.

Ar lėlių teatre dramaturgija kuriama kitaip nei dramos?

Turbūt pasikartosiu – šiuo požiūriu, juose veikia tie patys dėsniai, tačiau draminiame teatre įprastai pamatu laikoma drama ar kita speciali teksto forma teatrui, jam būdingas griežtas paklusimas draminei logikai ir struktūrai, lyginant su kitais spektaklio elementais, tekstas yra hierarchijos viršuje, o lėlių teatre istorija gali būti pasakojama naudojant vien vaizdines ir garsines raiškos priemones, visai atsisakant teksto arba jį pasitelkiant vaizdo reikšmės sustiprinimui.

Lietuvoje lėlių teatruose dirbančių dramaturgų nedaug. Tiksliau, mūsų šalyje dramaturgų apskritai mažai. Tačiau pati esi sakiusi, kad trūksta ne lietuvių dramaturgijos, bet jos įprasminimo. Kaip manai, ar situacija keičiasi? Ir ką būtų galima padaryti, kad režisieriai vietoj eilinio W. Shakespeare’o „Hamleto“ mieliau rinktųsi lietuvių autorių tekstus?

Vis grįžtu prie pjesių įprasminimo klausimo – atrodo, esame labai subtilioje padėtyje. Mūsų sąmonėje gajus mąstymas, jog pjesė įprasminama tada, kai yra pastatoma – juk ji skirta scenai. Atitinkamai draminiame teat­re spektaklis įvyksta tuomet, kai turimas jo pagrindas – tekstas. Šios grãžios koreliacijos bei priklausomybės santykis čia ir baigtųsi, jei pats draminis kūrinys laiko tėkmėje nebūtų patekęs ir į literatūros sferą – užrašytą tekstą galime skaityti ir jį įprasminti būtent taip. Visgi, nepaisant minėtosios ambivalencijos, tariama draminių tekstų viršenybė dėl platesnio veikimo lauko spektaklių atžvilgiu bemat nublanksta, nes ir toliau iš pjesių tikimės jų realizavimo scenoje. Rodos, tai užkoduota ritualines apeigas menančioje šių tekstų prigimtyje. Įdomu tai, kad pjesė, gimstanti teatre, dėl savo išraiškos popieriuje gyvuoja ilgiau nei spektaklis – jis įvyksta ir baigiasi, geriausiu atveju išlikdamas kelių kartų atmintyje, o pjesė lieka. Bet vėlgi – net ir likusi ji įvyks, atgims ir bus įprasminta tik tada, kai vėl pasieks sceną. Galbūt ilgainiui požiūris į šiuos tekstus, kaip į skirtus išskirtinai statymui, pasikeis, juolab kad jau ir dabar kintant draminei tradicijai yra nemažai dėl savo literatūriškumo bei raiškos sunkiai scenai pritaikomų pjesių, kuo puikiausiai pritapusių literatūros baruose, skaitomų ir nagrinėjamų kaip išbaigti literatūros kūriniai.

Kalbant apie lietuvių dramaturgiją, manau, situacija nestovi vietoje. Neturime senų šio meno tradicijų, esame gana jauni ir su panašiomis problemomis – tiek kokybiškų tekstų rašymo, tiek jų įgyvendinimo – vargstame bemaž šimtmetį. Pastaruoju metu pastebėjau, jog tam tikrus klausimus vėl pradedame apmąstyti iš naujo – tenka pripažinti, kad mums stinga specialios erdvės, platformos ir atsakingų žmonių, kurie nuosekliai atstovautų dramaturgams, padėtų tekstams tapti prieinamiems, pasiekiamiems ar parodytiems tiek Lietuvos, tiek užsienio režisieriams. Dažniausiai autoriai tuo rūpinasi patys, bet tikiu, jog situacija būtų gerokai kitokia, jei šia veikla užsiimtų tokį darbą išmanantys ir strategiją turintys profesionalai. Apie tai kalbėjome praėjusių metų „Versmės“ diskusijoje „Kaip gimsta ir kur dingsta lietuviška dramaturgija?“. Svarbu, kad įvyko ir pirmoji Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto organizuota tarptautinė mokslinė konferencija „Šiuolaikinė dramaturgija: slinktys, iššūkiai ir temos“. Situacija bei poreikiai nuolat aptariami ir uždaruose būreliuose, jaučiu, jog pamažu bręsta ryžtas ir iniciatyvos šias problemas spręsti – turiu omenyje tekstų galimybę būti pastebėtiems, prieinamiems.

Kitas klausimas, ko imtis, kad režisieriai mieliau statytų lietuvių autorių kūrinius vietoje „Hamleto“. Juokaudama atsakyčiau, jog, ko gero, dramaturgams reikėtų daryti viską, ką gali, kad jų pjesės būtų tokios pat geros. Visgi tikėdama, jog kūriniai atsitinka tam tikru metu ir tam tikra forma, manau, kad ir pjesės režisieriams atsitinka tada, kai tam ateina laikas – dėl temų, turinio, istorijos, o gal kažko asmeniško. „Hamletas“ turbūt dėl to ir yra „Hamletas“. Belieka džiaugtis, jog režisieriai šioje pjesėje vis randa tai, kas juos masina, įkvepia, nepaleidžia.

O kieno tekstai masina, įkvepia ir nepaleidžia Tavęs pačios?

Patinka įdomios, gerai sudėliotos istorijos, esu neabejinga kūriniams, kuriuose juntamas subtilus humoras, kurie pasižymi sodria ir sultinga, bet kartu – ir sklandžioje dermėje tekančia kalba. Prieš kelis mėnesius susiskambinome su man brangia universiteto dėstytoja, su kuria bičiuliaujamės nuo studijų laikų. Sako: „Žinai, Virginija, sunkus tas mokslininko darbas, niekaip neparašau straipsnio.“ Aš tuomet jau aštuntą dieną sėdėjau veidu į baltą lapą, bandydama išdėstyti festivalio koncepciją. Patariu: „Parašykite šešetui, o tada pakelsite iki dešimt“, ir ji atsako: „Taip, aš tik­riausiai ir parašysiu šešetui paskutinę dieną, ir bus gerai, bet tada tekstas nebus šokis.“ Negaliu nepritarti – itin žavi, kai tekstai kviečia šokiui, kai juos malonu skaityti. Visgi turiu pripažinti, kad dažniau skaitau filmų, spektaklių tekstus. Patikusius, įspūdį palikusius filmus ar spektaklių įrašus įsijungiu vietoj foninės muzikos: mėgstu klausytis intonacijų, dialogų, pastebėti, kaip jie buvo pasakyti, kada, kas buvo ištarta.

Paminėjai literatūrą, teatrą ir kiną. Kas dar daro įtaką Tavo kūrybai?

Gyvenimas. Ir net ne kūrybai – tiesiog: labai vertinu tikras istorijas, tikrus įvykius, akimirkas. Sykį sėdime su drauge, kalbamės, juokaujame, ir staiga ji sako: „Man atrodo, aš beveik nebeturiu draugų.“ Nežinau, kodėl tai atsitiko būtent tada, tą akimirką, nes ką tik taip leng­vabūdiškai krizenome ir juokėmės pavasario saulėje, o staiga viskas kitaip, tačiau suprantu, kad būtent tuo momentu į paviršių prasimušė kažkas esmingo, tikro. Būtent šito ilgimės, ieškome. Kūryba gal nebūtinai atskleidžia tik­rumo klodus, bet padeda dažniau užčiuopti ar pastebėti tuos akimirksnius. Praverti būtį savo gryniausia forma. Važiuoju į kitas šalis, ir ten kalnų papėdėje mažoje trobelėje gyvena žmogus – su savo likimu, istorija. Jis nieko nežino apie mane ir mano smalsumą, nežino, kad aš dabar sėdžiu ir stebiuosi, galvoju, projektuoju, svarstau, kaip rytais jis eina įkvėpti kalnų oro, kaip rasa plauna veidą. Už sienos kaimynas klausosi muzikos; mąstau, kaip jam po vakar – girdėjau, jog pykosi. Esame susieti saitais, istorijomis, aplinkui visada kas nors vyksta, o viduje – dar daugiau. Sąmoningai priėmus sprendimą (taip dažniausiai ir būna kuriant) nukreipti žiūrą į aplinką ir į save, ši atsiveria ir pradeda rodytis pilnakraujais išgyvenimais, charakteriais, siužetais. Išgirsti, kaip pasaulis pradeda kalbėti ir kviečia kalbėtis.

Esi žinoma tiek kaip prozos autorė, tiek kaip dramaturgė. Pati save laikai labiau literatūros ar teatro bendruomenės dalimi? O gal nė vienos iš jų?

Ne vienerius metus dirbu teatre – per tą laiką jo pasaulis man tapo atviresnis ir savesnis, save jaučiu kaip teatro žmogų, nes prozos tiesiog neberašau. Teatras žavi savo paslaptimi, idėjomis, pojūčiu, kai žingsnis po žingsnio spektaklis pradeda rodyti savo veidą, atskiros detalės pamažu ima jungtis į vienį, ir tai, kas rodėsi nepermanoma, tampa akivaizdu. Patinka tuščiuose koridoriuose, užkulisiuose, kvapuose besiverianti teatro magija, po repeticijų dar ilgas valandas liekant kalbėtis su režisieriais apie sprendimus ir galimybes, tylomis išeinant į naktį namo, dienos tekstams vis nenutylant. Po to spektaklis įvyksta, viskas baigiasi ir išnyksta, lyg nieko nė nebūtų buvę. Tačiau visada lieka žmonės, istorija, tas ryšys, užsimezgęs bendroje kelionėje. Teatro bendruomenėje turiu daug artimų draugų, bičiulių, su kuriais sieja ne tik darbas, bet ir gyvenimas.

Vis dėlto, nepaisant visko, ką dabar pasakiau, dramaturgija man reiškia ir žodžio taupumą scenoje: klasikinio draminio teksto pagrindas yra veiksmas, o veikėjų dialogai – viena iš priemonių šiam plėtotis, todėl gali būti itin lakoniški. Keliais žodžiais įmanoma parodyti veikėjo aistrą ir laimę, pyktį ir nuopuolį, liūdesį ir apsisprendimą, juose sutelpa daug prasmės, tūrio, poteksčių. Per šiuos metus, kai dirbu teatre, pajutau, kad prisikaupė žodžių. Tiek žodžių. Gal laikas ir jiems.