Altana

O kas tau pagelbės, kai vaikštai,
Daužydamas galvą į sieną,
Kai durys seniai jau atvertos,
Nes jų niekada net nebuvo, –
Gal tai, kad visi jau išėję,
Kad niekas tavęs nebesaugo,
Esi tu visai nesvarbus.

Save tu įkalinęs saugai,
Neleisdamas apsižvalgyti,
Tik bausdamas pasninku, atgaila,
Nors nieko aplinkui nėra.
Mes sėdim pajūrio altanoje
Ir geriame vakaro vyną,
O tu man vis raudi ir raudi,
Kad metai praėjo lyg niekur, –
Nė karto nemačius Paryžiaus,
Neklaidžiojus po Barseloną,
Neplaukiojus naktį gondolomis…

Likai amžinai uždarytas,
Tuomet, kai visi jau išėjo.
Baisiausia, kad pametei raktą,
Nuo savo vienutės – vienatvės,
Kai sėdim kartu, o lyg vienas,
Tenai, prie Anapilio vilos,
Kur ką tik skaitėm eilėraščius,
Kartu su gyvais ir su mirusiais…

Atstumas

Kai ant liepto matai
Sustingusį žveją,
Panašų į tavo kaimyną,
Į pusbrolį, į bendradarbį, –
Į visus gyvuosius ir mirusius
Vienu metu, –
Neprisimeni, kuo vardu,
Nors žinai, kad pažįsti.

Galvoji, – galėjai nueiti
Ant kito, neužimto liepto,
Prie kito ežero, upės,
Prie kitos jūros kitoje šalyje,
Ir taip pat sėdėti, žiūrėdamas
Į vakarėjančias bangeles.

O dabar – tik stovi, žiūri,
Bijodamas pasitraukti,
Kad nepašauktų:
– Kodėl nesisveikini, nebepažįsti?
Ir bijodamas pasisveikinti,
Nes tikrai jo negali būti,
Nes tikrai prieš dešimtmetį išvažiavo
Ir, kalba, kad spėjo numirti.
O taip, Viešpatie, panašus į tave…

Šioje publikacijoje skelbiame kūrinius iš leidykloje „Slinktys“ rengiamo aštuntojo poeto eilėraščių rinkinio „Vėjo akys“, gimusio Dzūkijoje, Bugiedos kaime.