Knygynuose pasirodė dainininkės Giedrės Kaukaitės knyga „Mano Eldoradas“, kurioje artistė dalijasi prisiminimais apie savo gyvenimą ir jo tėkmėje sutiktus šalies bei pasaulio kultūros ir meno žmones. Autorė stebina talentu iš tiesų nutikusias istorijas, asmenines patirtis papasakoti taip intriguojančiai, tarsi prieš akis bėgtų nuotykių filmo kadrai. Ši prisiminimų knyga griauna stereotipus apie egzistencinį nuobodulį, primindama, kad nuobodžių gyvenimų nebūna – tik netinkamas požiūris.

Solistė maloniai sutiko su „Nemuno“ skaitytojais pasidalyti akimirkomis, patirtimis bei mintimis, likusiomis anapus leidinio puslapių.

„Mano Eldoradas“ tarytum nukelia į praėjusį laiką, pristato kitados sutiktus išskirtinius žmones, atgaivina bendras patirtis. Visa tai aprašote itin gyvai, jausmingai, lyg viskas vyktų dabar. Kas pažadino jumyse troškimą prisijaukinti ne tik natas, bet ir raides?

Norėjau papasakoti apie iš arti regėtas spalvingas asmenybes, apie man svarbius išgyvenimus, tarp kurių pasitaikė lyrinių, dramatiškesnių ir net kuriozinių. Teisingai sakoma, kad praeitis kuria dabartį, o dabartis – ateitį; jas sieja nenutrūkstamas ryšys. Aktyvusis mano kūrybinis laikas – ant­roji praėjusio šimtmečio pusė – ypatingasis mūsų krašto laikotarpis, kai jautėme nuoseklų tautinės savimonės stiprėjimą visose kultūros srityse. Visuotinį pakilimą inspiravo pirmieji Poezijos pavasariai, autentiškų etnografinių ansamblių kūrimasis, Justino Marcinkevičiaus ir Juozo Grušo dramos, Marcelijaus Martinaičio ir Sigito Gedos poezija, Rimanto Šavelio proza, Kazio Sajos ir Sauliaus Šaltenio pjesės, Jono Jurašo ir Eimunto Nekrošiaus spektakliai. Visa tai, kaip priešprieša dvasinam karantinui, rengė galingą proveržį, kuris artino istorinę kulminaciją – Sąjūdį. Likimas pametėjo neįkainojamą dovaną – pirmajai atlikti daugelį ryškiausių to meto kompozitorių kūrinių – vokalinių ciklų, oratorijų, kantatų, kurių potekstės buvo svarbesnės už pagrindinį tekstą. Auksinis laikas! Prisiminusi, pati sau pavydžiu. Metams bėgant toji patirtis tampa vis brangesnė.

Knygoje galima daug sužinoti apie menininkų tarpusavio santykius sovietmečiu. Kas šiuo atžvilgiu tada buvo kitaip nei dabar? Galbūt egzistavo tam tikros „mados“? Regis, svarbią reikšmę turėjo paskalos?

Sakyčiau, labiau ne mados, o anuomet natūralios bendravimo formos. Ne tiek daug laiko prabėgo, bet tas metas retsykiais jau pavadinamas retro, ne viena asmenybė – legendine. Buvome artimesni, buvome gyva bendruomenė. Vilniuje turėjome puikius Menininkų rūmus dabartinėje prezidentūroje, ar galite įsivaizduoti? O Kaune jie – ten pat, kur dabar. Tačiau vilniškės veiklos išvis nebėra, o kauniškė žymiai pakitusi, mažai kuo beprimena anuos šiltus aktorių, dailininkų, rašytojų kūrybinius vakarus, poezijos skaitymus, dainininkų koncertus ir mielus pasisėdėjimus po jų. Tarsi į artimiausių giminių suėjimus rinkdavosi saviškiai, „to paties cecho meistrai ir pameistriai“. Nepamirštamai brangios akimirkos! Nuskriejo laikas, užplūdo technologijos, gyvą ryšį iškeitėme į veidaknyges; kažin, ar prie natūralių bemokėtume grįžti. O paskalos? Netrūko jų anuomet. Buvo ir talentingų tyčinių gandų kūrėjų. Štai, vienas toks teatre komentuodavo: „Paleidžiu savo sukurtą „antį“ – ir laukiu porą savaičių. Kai toji „antis“ pas mane grįžta, pradinės versijos beveik nebeatpažįstu…“ O šiandien? Man regis, paskalos niekur nedingo, jomis dažnai net pasipuikuojama. Režisierius Juozas Miltinis sakydavo: „Tegul kalba ir apkalba, tegul rašo, ką tik nori. Kai jau nei rašys, nei kalbės, ot, tada bus blogai.“

Kūrybingi žmonės visose epochose išsiskyrė, maištavo, siekė būti savimi, nepaklusdavo masiniams reiškiniams. Kaip jūsų jaunystės dienomis buvo žvelgiama į tuos, kurie stebindavo aplinkinius kitokiais poelgiais, išvaizda, savitu gyvenimo būdu?

Kūrybingoms asmenybėms nereikia siekti išskirtinumo. Jos ir nenorėdamos išsiskiria, nes yra ryškesnės. O žvilgsnis į jas visais laikais toks pats visame pasaulyje: jei žmogus turi jėgos ir įtaigos, jis tampa sektinu pavyzdžiu, o jei vien pretenduoja į įtaigą, vien mėgdžioja, bemat gauna per nosį. Mėginti „išsiderėti“ geidžiamą vertinimą neįmanoma – tokia toji nerašyta taisyklių taisyklė.

O kaip visuomenė rodė dėmesį jums pačiai? Knygoje apie tai neužsimenate. Nejau nei laiškų, nei raštelių su prisipažinimais nesate gavusi?

Buvo tiek laiškų, tiek raštelių. Pasirašytų ir nepasirašytų. Tebeturiu juos. Tik kad mano knyga kitokia. Tiesą pasakius, man nepatinka asmeninių laiškų viešinimas, kieno jie bebūtų. Argi tai ne išdavystė? Jei žmogus rašė asmeniškai, tai kodėl tuos laiškus turėtų skaityti visi? Mano mama iki gyvenimo pabaigos intymius laiškus išlaikė, ir po jos mirties, atvirai kalbant, nežinojau, ką su jais daryti. Vieną atvertusi, akimis perbėgau keletą eilučių ir skubiai užverčiau, pasijutusi vagiše. Sudeginau neskaičiusi.

Kalbant apie mane, vieną raštelį ant laikraščio pakraščio, paduotą į sceną gastrolėse Tolimuosiuose Rytuose, galiu cituoti visiems: „Iškart po koncerto laukiu tavęs prie vartų, tik nedelsk ir paskubėk.“ Rusiškai tai skamba geriau, įsiminiau; matyt, žmogus išmanė humorą. O štai rimta istorija. Kauno filharmonijoje koncertuodavau kasmet, ir ilgus metus kiekvienąkart prie rampos ateidavo išvaizdus vyriškis su raudonų rožių puokšte. Būdavo pasirašyta – Tautvydas. Atsitiko, kad dainavau Zapyškio bažnyčioje, netoli Kauno. Atvažiavusi gerokai prieš renginį, nustebau salės gale jau radusi du klausytojus. Vienas – tas pats man pažįstamas išvaizdusis, kitas – vyras neįgaliojo vežimėlyje. Nepriėjusi, iš tolo pasakiau, kad repetuosiu ir kad jie man trukdys. O tas išvaizdusis, rodydamas į neįgalųjį, sako: „Čia Tautvydas.“ Kaip? Tautvydas – ne jis?.. Koncerte tiedu klausytojai salės gale man buvo svarbiausi. Vėl gavau raudonų rožių. Po pasirodymo bėgau jiedviem iš paskos; Tautvydas jau buvo įkeltas į automobilį. Sutikau jo žvilgsnį per pravertą langelį iš labai arti. Atrodė išsigandęs. Kažką pasakė savo draugui, o šis, išplėšęs lapelį iš užrašų knygutės, ėmė rašyti, Tautvydui diktuojant. Gavusi, perskaičiau nuostabų ketureilį… Nesumojau, ką pasakyti, jie nuvažiavo. Tautvydo negalia progresavo, ir kai jo jau nebebuvo, jo sesuo atsiuntė savo ranka užrašytų Tautvydo eilėraščių, tarp kurių, pasak jos, „ir daugiau man skirtų“. Aš buvau jo mylimas balsas, klausomas per radiją ir televiziją, o rožes jis siųsdavo per draugą.