Louisas Armstrongas, Duke’as Ellingtonas, Charlie’is Parkeris, Milesas Davisas… Šių džiazo genijų vardus žino net ir žanrui abejingieji ar priešiškai nusiteikusieji. Jie buvo svarbiausių džiazo stilių flagmanai, simboliai, kiekvieno kurių įdirbis ženkliai paveikė minėtosios muzikos raidą. Tačiau ligšiolinę žanro istoriją rašė ne vien muzikų talentas, kūrybinė galia. Būta nemažai iškilių asmenybių, nesugrojusių nė vienos natos, bet būtent dėl jų nuoseklios veiklos, pastangų džiazas įsivirtino ir sėkmingai gyvuoja iki šiol. Tai džiazo misionieriai – prodiuseriai, impresarijai, festivalių organizatoriai, kritikai, radijo laidų vedėjai, įrašų leidybos firmų savininkai. Kiekvienas jų vertas ne tik paminėjimo, bet ir trumpos pagrindinių veiklos gairių apžvalgos.

Tai buvo ūmus, subjektyvus žmogus, tačiau jo nuomonę aukštai vertino ne vien džiazmenai. Jo dėka garsenybėmis tapo Bobas Dylanas, Bruce’as Springsteenas, Aretha Franklin ir kt. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje būtent jo pažiūros ir veikla suteikė galingą postūmį svingo stiliui įsitvirtinti bei dominuoti. Jis pastebėjo ir nuosekliai globojo Billie Holiday, Benny’į Goodmaną, Countą Basie’į, Benny’į Carterį, Teddy’į Willsoną bei daugelį kitų svingo eros korifėjų.

Kalbu apie Johną Hammondą (1910–1987) – vieną iškiliausių asmenybių džiazo istorijoje. Prodiuserį, impresarijų, publicistą, radijo laidų vedėją. Jis gimė Niujorke, itin pasiturinčioje šeimoje. Įgijo solidų išsilavinimą, tačiau nuo pat ankstyvos jaunystės akademinė aplinka Johnui buvo svetima – vaikinas žavėjosi Harlemo kultūra.

1932-aisiais, jau būdamas pripažintu radijo laidų vedėju bei koncertų organizatoriumi, Johnas įtikino bendrovės „Columbia“ vadovybę išleisti pirmąją Fletcherio Hendersono plokštelę. Tai jo pastangos lėmė, kad susibūrė Benny’io Goodmano orkestras, kuriam aranžuotes kurti sutiko F. Hendersonas. Prasidėjo svingo era. 1934–1941 m. J. Hammondas daug nuveikė rašydamas džiazo temomis prestižiniam žurnalui „DownBeat“, britų leidiniams „Melody Maker“ ir „The Gramophone“. 1938–1939 m. garsiojoje „Carnegie Hall“ rengė pirmuosius džiazo istorijoje koncertų ciklus „From Spiritual to Swing“.

Apibendrindamas savo veiklą Johnas teigė: „Muzikos industrijoje mano pagrindinis tikslas buvo ištaisyti skriaudas, kurias patyrė džiazas bei tamsiaodžiai amerikiečiai.“ Tam pasiekti vienas žymiausių džiazo misionierių skyrė ne tik visą savo energiją, bet ir lėšas…

Normano Granzo (1918–2002) veikla džiazui buvo ne mažiau svarbi, tačiau komerciniai sugebėjimai jam padėjo dar ir gerokai praturtėti. Normanas gimė Los Andžele, džiazu susidomėjo studijuodamas universitete. 1942-aisiais tapęs biržos makleriu Beverli Hilse pradėjo organizuoti sekmadieninius jam sessions, kuriuose noriai dalyvaudavo jo bičiuliai – Lesteris Youngas ir Natas „King“ Cole’as.

1946-aisiais Los Andželo filharmonijos salėje surengė pirmąjį koncertą „Jazz At The Philharmonic“, tapusį keliolika metų trukusio reikšmingo reiškinio pradžia. Iki tol džiazas skambėdavo tik klubuose, baruose, šokių salėse. N. Granzo dėka džiazą įsileido ir akademinei muzikai skirtos erdvės.

Šiuose jam sessions artimuose koncertuose visuomet dalyvaudavo skirtingų džiazo stilių žvaigždės: Louisas Armstrongas, Dizzy’is Gillespie’is, Roy’us Eldridge’as, Artas Tatumas, Charlie’is Parkeris, Oscaras Petersonas ir kt. Beje, pastarąjį kanadietį atrado ir išgarsino būtent Normanas. Platų pripažinimą jis pelnė ir būdamas legendinės vokalistės Ellos Fitzgerald prodiuseriu bei vadybininku.

1946-aisiais N. Granzas įkūrė savo pirmąją plokštelių leidybos firmą „Clef Records“, po septynerių metų dar vieną – „Norgran Records“, o 1956-aisiais veiklą pradėjo garsioji „Verve Records“. 1960 m. amerikietis apsigyveno Šveicarijoje, pradėjo kolekcionuoti tapybos šedevrus, tapo gausiausios pasaulyje Pablo Picasso paveikslų kolekcijos savininku. 1973-aisiais pagerbdamas savo garsųjį bičiulį įkūrė jo vardu pavadintą leidybinę firmą „Pab­lo Records“, gyvavusią 15 metų.

1954-aisiais klestinčios tabako gaminių bendrovės savininkui Livingstonui Lorillardui kilo mintis finansuoti džiazo festivalį Niuporte, kuriame kasmet praleisdavo kelis vasaros mėnesius. Užduotį jį suorganizuoti turtuolis patikėjo jaunam džiazo entuziastui George’ui Weinui (1925–2021). Dvi dienas trukusiame koncertų maratone dalyvavo 65 žymiausios džiazo žvaigždės. Taip gimė „Newport Jazz“ – vienas svarbiausių pasaulyje šio žanro festivalių. „Newport Jazz“ tapo etalonu, atskaitos tašku daugybei kitų tokio pobūdžio fiestų. Nekyla abejonių, kad po penkiolikos metų G. Weino įdirbiu bei patirtimi pasinaudojo net ir Vudstoko festivalio rengėjai.