Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė. Reginio apimta
Kalbino Kristina Steiblytė
Scenografija priklauso tiek teatro, tiek dailės sferoms, tad jos tyrimai atsiduria ir teatrologijos, ir dailėtyros lauke. Nors iš tiesų kur kas dažniau lieka kažkur tarp, netapdami nei dailėtyrininkų, nei teatrologų reikalu. Lietuvoje šiai sričiai atsidavę vos keli mokslininkai. Tarp jų – dailėtyrininkė Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė.
Nors studijavo dailėtyrą, jos meilė teatrui buvo akivaizdi dar vaikystėje. Kartą R. Bitinaitė-Širvinskienė netgi pabėgo iš namų, norėdama stoti į M. K. Čiurlionio meno mokyklą mokytis baleto. Šis pabėgimas nebuvo sėkmingas, bet Vilniuje bei teatre Raimonda galiausiai atsidūrė ir ilgainiui tapo viena ryškiausių scenografijos tyrėjų Lietuvoje. Ji yra sukaupusi ne tik akademinio darbo patirties – dažnai įsitraukia ir į pačius meno procesus. Vienas naujausių mano pašnekovės darbų – kuruotas Lietuvos nacionalinis paviljonas šį birželį vykstančiai 15-ajai Prahos kvadrienalei (PQ23) – didžiausiam pasaulyje scenografijos bei teatro architektūros ir dizaino forumui. Minėtasis paviljonas ir tapo pretekstu pokalbiui apie meilę scenografijai bei jos reprezentavimą už spektaklių ribų.
Kaip jūsų akiratyje atsirado scenografija?
Tokie pasirinkimai gyvenime dažniausiai arba iššoka netikėtai, arba turi ištakas vaikystėje. Mano atvejis – antrasis, bet su atsitiktinumo priemaišomis. Mama buvo didelė operos gerbėja ir mane, dar visai mažutę, į teatrą pasiimdavo su savimi. Man, tuo metu nesuprantančiai, kas dedasi scenoje, atrodytų, turėjo būti nuobodu, tačiau toli gražu – mane apimdavo reginys. Manau, kad įprotis vadovautis vaizdu, bandant suvokti, kas vyksta, būtent tada ir susiformavo. Net ir apie aplinkinius sprendžiu pagal išvaizdą. Sakoma, jog pasikalbėjus viskas pasikeičia, bet aš įsitikinusi, kad žmogaus išorė – jo vidinio pasaulio išraiška.
Moksleivė lankiau ir muzikos, ir sporto mokyklas, tačiau teatras liko širdyje. Buvau pradėjusi galvoti apie režisūros studijas, bet greitai susipratau neturinti tam tinkamų asmeninių savybių: sunku vadovauti kūrybiniam procesui, skirstyti vaidmenis.
Galiausiai stojau į menotyrą. Kadangi buvau ne vilnietė, nesimokiusi dailės mokykloje, ne žymių tėvų vaikas, teko patirti nusivylimą. Ir vis dėlto užsispyrimo pakako – galiausiai man pavyko, iš trečio karto. O tada jau pirmame kurse apsisprendžiau, į kurią sritį gilinsiuosi. Tuo metu scenografiją rinkdavosi labai retas – studijas baigusios buvo vos kelios menotyrininkų laidos, ir jei kas specializuodavosi, tai dažniausiai vaizduojamajame mene. Juk ten viskas aiškiausia: nueisi į muziejų, pakilnosi paveikslus, nesudėtingai perprasi procesus. Teatras buvo toliau nuo mūsų.
Aš tvirtai žinojau savo akademinę kryptį ir dar studijuodama jau skaitydavau pranešimus apie scenografiją konferencijose, rašiau straipsnius. O prie paties teatro priartėjau, visų pirma, Vitalijaus Mazūro dėka. Jis man imponavo kaip autorinio dailininko teatro atstovas, tad pirmuosius savo tyrimus skyriau būtent jo kūrybai. Draugišką ryšį su režisieriumi palaikome iki šiol.
Kaip greta teorinių tyrimų, mokslinės veiklos atsirado ir praktinė, kuravimo?
Mano darbuose, tarnybose nebuvo stabilumo: nenutiko taip, kad nusėsčiau vienoje vietoje ir ten tupėčiau. Po paskyrimo į Mokslinę metodinę kultūros paminklų tarybą įšokau į Kultūros ministeriją. Vėliau mano inspekciją panaikino ir teko dairytis, kur save padėti. Pasirodė, jog Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje kaip tik yra man tinkama vieta – labai norėjau tirti eskizus, ne tiesiog kartais ateidama, bet nuolat būdama šalia. Ir nors ten dirbau neilgai, būtent tada pajutau didelį norą prisidėti prie parodų kuravimo: atlikdama tyrimus mačiau tendencijas, pastebėjau įvairių bendrumų ir kilo mintis, kad būtų šaunu visa tai parodyti kitiems. O muziejuje juk būtent šitai ir vyksta – analizuoji pasirinktus objektus ir pristatai rezultatus. Dabar šis procesas intensyvus, organizuojamas geresnėmis sąlygomis, į pačią sritį žvelgiant plačiau, tačiau jau ir anuomet praktika buvo panaši. Žinoma, daugiausia rodėme įprastus dalykus – eskizus, maketus, nuotraukas, bet net ir tai buvo naudinga formuojant suvokimą, kaip rengiant parodą susieti eksponatus idėja.
Šiuolaikinėse scenografijos ekspozicijose galima išvysti kur kas daugiau teatrų bei muziejų archyvuose kaupiamų spektakliams sukurtų ir juose naudotų daiktų, nei jūsų minėtieji. Turint omenyje, kiek Lietuvoje teatro, – tai svaiginantys objektų kiekiai…
Taip, dabar visko pasitelkiama išties nemažai. Labai džiaugiuosi, kad jau yra režisierių, dailininkų ir teatrų, galvojančių apie tvarumą. Jie dažnai stengiasi naudoti tai, ką turi. Pavyzdžiui, Jaunimo teatras užsibrėžė rinktis tik ekologiškus sprendimus. Šioje srityje puikiai darbuojasi dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė. Ji randa reikiamus objektus sandėliuose, panaudotų daiktų parduotuvėse. Kūrybingas žmogus iš nieko gali sukurti stebuklus!
Todėl apmaudu, kai teatrų podėliuose nebelieka vietos istorijai. Labai skaudėjo širdį, kai sunaikino „Don Karlo“ dekoracijas, tapytas paties Liudo Truikio. Esame įpratę, kad dailininkas atlieka eskizus, padaro skaičiavimus, o jau visa kita didesniu formatu įgyvendina tie, kuriems šitai priklauso. Tačiau Truikys nepasitikėdavo kitais darbuotojais ir tapydavo pats. Turiu nuotraukų, kur jis stovi ant didžiulių drobių, darbuojasi su dideliais į šepečius panašiais teptukais. Tai kaip gali būti, jog tokio meistro palikimas sunaikinamas? Bet ką daryti, jei nėra kur tuos darbus saugoti? Žinoma, daug ką pasiima muziejai, tačiau kiekgi jie turi patalpų fonduose ir kiek gali surinkti kūrinių? Viskas ribota.
Tvarumas – to, kas jau padaryta, naudojimas. Pavyzdžiui, mados srityje pritaikomos medžiagos iš pripučiamų baseinų, aitvarų, parašiutų. Mano manymu, toks požiūris – perspektyvus. Tad norisi, kad ir teatrų vadovybės dažniau atkreiptų į tai dėmesį, susirūpintų šia sritimi. Suprantu, nelengva: spektakliai kuriami ir rodomi vienas po kito, jiems reikalingus daiktus, scenografiją būtina kažkur padėti, o „budinčių“ dekoracijų šiais laikais nebėra. Tokios naudotos sovietmečiu, bet iš pokalbių su kai kuriais specialistais suprantu, jog mintys apie jas grįžta. Sakykim, spektakliui pagamindavo kambario interjerą su sienomis, langais, ir jei po kelerių metų kitam pastatymui vėl prireikdavo kambario, būdavo galima iš teatro sandėlio imti ankstesnįjį. Toks požiūris nėra blogas.