1920-aisiais 41 metų šveicarų kilmės vokiečių menininkas Paulis Klee užbaigė nedidelį kūrinį pavadinimu „Angelus Novus“. Jis buvo atliktas nauja technika, kurios išsamiai neaprašysime, nes šio teksto autoriui smulkios detalės nėra žinomos. Trumpai tariant, tai atspaudas, vadinamoji giliaspaudė ant popieriaus lapo, įgyvendinta naudojant sausą adatą ir akvarelę. Klee (manau, jis pats, o ne menotyrininkai) šį būdą pavadino „dažų perkėlimu“. „Angelus Novus“ (be daugelio kitų darbų) buvo paruoštas pirmajai didelei autoriaus parodai Miuncheno „Naujojo meno“ galerijoje. Ši paroda dailininką išgarsino tarp menininkų ir kolekcininkų.

1921 m. gegužės pabaigoje 29-erių kultūros istorikas ir filosofas Walteris Benjaminas Miunchene įsigijo „Angelus Novus“, paskui persikėlė į Berlyną. Nežinomos gyvenimiškos aplinkybės (Benjamino santuoka subyrėjo, prasidėjo aistros Julai Cohn laikas) privertė jį Klee darbą palikti draugui, 24-erių filosofui bei religijos istorikui Gershomui Scholemui. Vėliau Benjaminas atsiėmė „Angelus Novus“, bet neaišku, kada tiksliai. Beje, jis ketino leisti žurnalą tokiu pat pavadinimu. Žinia, tas sumanymas neišdegė.

1929 m. gruodžio 18 d. Bauhauzo studentai ir dėstytojai nusprendė neįprastu būdu pasveikinti ten paskaitas skaičiusį Paulį Klee su penkiasdešimtuoju gimtadieniu. Jie pasamdė lėktuvą, kuris turėjo parašiutu nuleisti dovanas ant sukaktuvininko namo Desau. Deja, šis neišsiskleidė ir staigmena nukrito ant stogo. Ar dailininko namas buvo apgadintas, nežinoma. Taip pat neatskleista, kaip jis reagavo į tokį pokštą.

1933 m. rugpjūčio 13 d. Walteris Benjaminas parašo ištrauką, pavadintą „Agesilaus Santander“; mistinio pusantro puslapio diskurso centre – „Angelus Novus“. Yra įrodymų, kad Benjaminas niekada nesiskyrė su šiuo meno kūriniu. „Agesilaus Santander“ skaitome: „Taigi, kambaryje Berlyne, kuriame gyvenau, jis, prieš atsirasdamas iš mano vardo visiškai apsišarvavęs ir apsiginklavęs, prie sienos pritvirtino savo atvaizdą – Naująjį Angelą. Kabala sako, jog Viešpats kas akimirką sukuria būrius naujų angelų, kurių kiekvieno tikslas – akimirką giedoti šlovę Jam priešais Jo sostą, kad vėliau ištirptų Nieke. Naujasis Angelas ir apsimetė tokiu, iki panoro pasivadinti. O dabar bijau, jog nederamai ilgai iš jo buvau atėmęs galimybę giedoti. Tačiau jis man atsilygino: pasinaudodamas tuo, kad atėjau į pasaulį po Saturno – lėtai besisukančio šviesulio, užuominų ir atidėjimų planetos – ženklu, jis – beje, pačiu keisčiausiu ir pragaištingiausiu keliu – pavymui savo vyriškam pavidalui paveiksle pasiuntė savo moterišką pavidalą, nors abu, net ir nežinodami vienas apie kitą, kažkada palaikė artimiausius vidinius santykius.“ Čia „Angelus Novus“ yra vienas iš pavidalų tėvų jam suteikto slaptojo vardo, kuriuo atgimsta pats Walteris, išgyvendamas dar vieną meilę. Jei perkeisite „Agesilaus Santander“ raides, galėsite surinkti kitą, blogio vardą – Der Angelus Satanas. Daug vėliau G. Scholemas parašė trumpą esė apie šią Benjamino ištrauką.

1933 m. gruodį Klee ir jo žmona Lily emigruoja iš Vokietijos į Šveicariją. Hitleriui atėjus į valdžią, Diuseldorfo dailės akademijos, kurioje dirbo Paulis, rektorius Walteris Kaesbachas buvo pakeistas nacių funkcionieriumi. Menininko namuose Desau policija atliko kratą ir konfiskavo jo laiškus žmonai. Vėliau Klee buvo nušalintas nuo dėstymo Diuseldorfe, o jo kūrinių pardavėjui Alfredui Flechtheimui teko pasitraukti iš verslo. Penkerius metus Paulis ir Lily gyveno Šveicarijoje turėdami vizą, kol jiems buvo suteikta galimybė prašyti pilietybės. Klee gimė netoli Berno, jo motina buvo šveicarė. 1939 m. sutuoktiniai tapo Šveicarijos piliečiais – nepaisant to, kad jų likimą sprendusi komisija turėjo slaptą policijos ataskaitą, kurioje Klee menas pavadintas „nesveiku“. Prieš dvejus metus Miunchene nacių surengtoje garsiojoje „degeneracinio meno“ parodoje eksponuota 17 Paulio Klee darbų.

1940-ųjų pradžioje Walteris Benjaminas parašė „Apie istorijos sampratą“ (Über den Begriff der Geschichte). Veikalą sudaro 18 (kita versija – 20) sunumeruotų pastraipų, kiekviena kurių, viena vertus, yra visiškai savarankiška, o kita vertus, tęsia sudėtingą, kaprizingą, išradingą ankstesniųjų mintį. 11 pastraipa prasideda citata iš Scholemo eilėraščio „Sveikinimai nuo Angelo“. Pirmasis jos sakinys toks: „Yra vienas Klee paveikslas, kuris vadinasi „Angelus Novus“. Visi tolesni Benjamino samprotavimai paremti šio „Naujojo Angelo“ įvaizdžiu, tačiau, skirtingai nei „Agesilaus Santander“, jie interpretuojami ne erotine, o istoriosofine prasme. Garsusis mąstytojo tekstas yra mišinys istoriosofinių įžvalgų bei subtilių pastabų apie pozityvistinės istoriografijos ir to, ką jis laikė „istoriniu materializmu“, požiūrių skirtumus (lyginama, žinoma, pastarojo naudai). Šiandien „Apie istorijos sampratą“ įtrauktas į šventąjį Vakarų kairiųjų teoretikų tekstų kodeksą. Atitinkamai, Klee darbai taip pat pateko į naująjį marksistinį panteoną.